Trinkeles klojome patys ir „sutaupėme“ 2 000 eurų: po dviejų žiemų meistras pasakė, kad pirmiausia reikės išardyti visą mūsų darbą

Kai atsisakėme trinkelių klojėjų paslaugų, buvau įsitikinęs, kad priėmėme protingą sprendimą. Medžiagas vis tiek reikės pirkti, o susidėti jas galime patys – padės brolis, pasiskolinsime įrankių ir per kelis savaitgalius kiemas bus baigtas. Pirmą rudenį savo darbu didžiavausi. Po antros žiemos jau fotografavau balas, įdubusias automobilio ratų vietas ir prie garažo pakilusias trinkeles. Už kiemo sutvarkymą gavome 4 500 eurų pasiūlymą, nors didžiąją dalį pačių trinkelių buvo galima panaudoti iš naujo.

Mūsų kiemas nebuvo didelis – apie 85 kvadratinius metrus dangos priešais garažą, prie įėjimo ir šalia namo. Kol vyko statybos, važinėjome per skaldą ir purvą, o kiekvieną lietingą savaitę į vidų parsinešdavome tiek žemių, kad žmona net nustojo plauti prieškambarį iš ryto. Sakydavo, jog palauks vakaro, kai visi jau būsime grįžę. Trinkelių laukėme kaip paskutinio didelio darbo, po kurio pagaliau bus galima sakyti, kad namas baigtas. Norėjosi tvarkingo kiemo, švarių batų ir vietos, kur vaikai galėtų važinėti paspirtukais neklimpdami į žvyrą.

Meistrų pasiūlymą turėjome. Medžiagos buvo išskirtos atskirai, o už darbus reikėjo mokėti maždaug 2 000 eurų. Tuo metu ši suma atrodė labai apčiuopiama: dar trūko terasos baldų, reikėjo užbaigti tvoros dalį, o po namo įrengimo santaupų likutis nebedžiugino. Pradėjau žiūrėti filmukus, skaityti apie pagrindus ir skaičiuoti, kiek kainuotų įrangos nuoma. Kuo ilgiau domėjausi, tuo paprasčiau viskas atrodė. Iškasti, supilti, sutankinti, išlyginti ir sudėti. Buvau pats išklojęs plyteles pagalbinėje patalpoje, todėl kažkodėl nusprendžiau, kad ir su kiemu susitvarkysiu.

Pirmą klaidą padarėme dar nesudėję nė vienos trinkelės

Darbus pradėjome gegužę. Brolis galėjo atvažiuoti savaitgaliais, kaimynas pažadėjo paskolinti dalį įrankių, o aš pasiėmiau kelias laisvas dienas. Iš pradžių buvome nusiteikę viską daryti kruopščiai. Susikalėme kuoliukus, ištempėme virves, išsimatavome atstumus. Tačiau kai atvažiavo samdytas mažasis ekskavatorius, paaiškėjo, kad norint gilinti visą plotą taip, kaip iš pradžių planavome, reikės išvežti daugiau grunto ir atsivežti daugiau užpildo. Vairuotojas paklausė, iki kokio lygio kasti, o aš tuo metu priėmiau sprendimą, kurį vėliau ilgai prisiminiau: dalį senojo pagrindo paliekame, juk per jį sunkvežimiai važinėjo ir niekas neklimpo.

Neįvertinau, kad statybų metu supiltas kiemas skirtingose vietose buvo skirtingas. Vienur po skalda buvo tvirtesnis gruntas, kitur – permaišyta žemė ir statybų metu užpiltos tranšėjos. Paviršius atrodė panašus, todėl ir elgėmės su juo vienodai. Neturėjome nei pagrindo įvertinimo, nei aiškaus plano, kur turės pasišalinti vanduo. Svarbiausia mums buvo pasiekti aukštį prie garažo ir namo durų. Kai dabar apie tai pasakoju, pats girdžiu, kiek daug sprendimų priėmėme pagal principą „turėtų laikyti“.

Skaldą pylėme ne visur vienodais sluoksniais. Kai kur jos reikėjo daugiau, todėl supildavome storesnį sluoksnį ir kelis kartus pravažiuodavome nuomota vibroplokšte. Man atrodė, kad jeigu aparatas nebesmunka ir paviršius iš viršaus kietas, darbas atliktas. Nuoma buvo skaičiuojama paromis, savaitgalis artėjo prie pabaigos, o kitą dieną techniką jau turėjome grąžinti. Todėl užuot sustoję ir pasitikrinę, ar viską darome tinkamai, stengėmės spėti. Niekas mūsų iš tikrųjų neskubino, tačiau patys buvome susikūrę grafiką, nuo kurio nenorėjome atsilikti.

Gražus paviršius mus įtikino, kad pavyko

Daugiausia laiko praleidome prie tos dalies, kurią paskui visi matė: rašto, kraštų ir pjovimo. Norėjau, kad prie įėjimo nebūtų siaurų trinkelių juostelių, kad sutaptų linijos ir gražiai apeitume lietvamzdžius. Vieną vakarą net perdėjau kelias eiles, nes man nepatiko, kaip jos sueina prie laiptelio. Tuo metu žmona juokėsi, kad samdyti klojėjai jau seniai būtų baigę, o aš vis dar derinu vieną kampą. Atsakiau, kad sau darau, todėl noriu gerai. Dabar prisimenu, kaip kruopščiai taisiau matomą smulkmeną virš pagrindo, apie kurį žinojau per mažai.

Ties garažu aukščius suvedėme iš akies ir pagal ištemptą virvę. Vienur liko per daug vietos, todėl lyginamąjį sluoksnį padarėme storesnį. Kitame krašte trinkelės pasirodė per aukštai, tad jas nuėmėme ir dalį medžiagos nubraukėme. Aiškaus, nuoseklaus nuolydžio per visą kiemą taip ir nesuformavome. Atrodė, kad vanduo ras kelią į šoną. Lietvamzdžio apačioje palikome vietą vandeniui ištekėti ant dangos, planuodami vėliau padaryti patogesnį nuvedimą. Tas „vėliau“ atėjo tik tada, kai po lietaus jau turėjome nuolatinę balą.

Baigę iššlavėme siūles, susitvarkėme įrankius ir pirmą vakarą net atsinešėme į kiemą dvi kėdes. Vaikai važinėjo paspirtukais, žmona fotografavo įėjimą, o aš nusiunčiau broliui nuotrauką su žinute, kad sutaupėme du tūkstančius. Į tą sumą, žinoma, neįtraukiau įrangos nuomos, papildomo pristatymo ir kelių smulkių pirkinių. Savo atostogų ir penkių savaitgalių taip pat neskaičiavau. Bet tuomet tai neatrodė svarbu. Kiemas buvo lygus, gražus ir padarytas mūsų rankomis.

Trinkelės suklotos kieme

Po pirmos žiemos pasakiau, kad viskas dar susigulės

Pirmą pavasarį prie vartų atsirado nedidelė įduba. Po lietaus ten laikydavosi vanduo, tačiau kelias trinkeles išėmiau, pabėriau medžiagos ir vėl sudėjau. Atrodė, kad problema išspręsta. Prie garažo vienas kraštas buvo kiek pakilęs, bet atšilus orams skirtumas sumažėjo. Nusprendžiau, kad tai normalus naujo kiemo gyvenimas. Kai žmona paklausė, ar nereikėtų pasikviesti ką nors apžiūrėti, pasakiau, jog dėl kelių milimetrų tikrai nepradėsime mokėti meistrams. Nenorėjau net svarstyti, kad po visa ta tvarkinga danga galėjo būti padaryta rimtesnių klaidų.

Antrą rudenį jau matėsi automobilio ratų vietos. Ne gilios provėžos, bet pakankamos, kad po plovimo vanduo stovėtų dviem pailgomis juostomis. Prie lietvamzdžio trinkelės pradėjo sėsti labiau, o viename krašte atsivėrė platesni tarpai. Bandžiau kaltinti automobilį, nors ten kasdien stovėjo tas pats šeimos universalas, kuriam kiemas ir buvo skirtas. Dar pagalvojau apie nekokybiškas trinkeles. Tačiau jos nebuvo sutrupėjusios ar suskilusios – tiesiog gulėjo skirtinguose aukščiuose.

Po antros žiemos vaizdo jau nebegalėjau paaiškinti keliomis nesėkmingomis vietomis. Stumiant sniego kastuvą jo kraštas nuolat kliuvo, vanduo po atlydžio kaupėsi ten, kur anksčiau nesikaupė, o prie įėjimo reikėjo žiūrėti po kojomis. Galutinai mane sustabdė ne bala. Vieną rytą mama, atėjusi pas vaikus, užkliuvo už pakilusio krašto ir vos neprarado pusiausvyros. Ji tik nusijuokė, kad jau nebežiūri, kur eina, bet man pasidarė nejauku. Tą pačią dieną pradėjau ieškoti klojėjų.

Meistras nenorėjo skaičiuoti vien iš nuotraukų

Pirmam žmogui nusiunčiau kiemo nuotraukas ir paklausiau, kiek kainuotų „vietomis palyginti“. Jis atsakė, kad iš nuotraukų gali matyti nelygumus, bet ne jų priežastį. Susitarėme dėl apžiūros. Atvažiavęs jis patikrino aukščius, apžiūrėjo kraštus, paklausė, kaip ruošėme pagrindą ir kur nuvedamas vanduo. Prie kelių probleminių vietų pakėlėme trinkeles. Viename taške lyginamasis sluoksnis buvo gerokai storesnis nei kitame, po juo matėsi nevienoda pagrindo medžiaga. Pasakodamas, kaip viską darėme, pats pradėjau girdėti atsakymus į jo klausimus.

Jis nesakė, kad kiekvieną bangą sukėlė vien šaltis. Aiškino, kad reikia vertinti visumą: nevienodą pagrindą, jo paruošimą, vandens kaupimąsi ir vietas, kuriomis važinėjama. Įdubos prie automobilio ir pakilę kraštai nebūtinai atsirado dėl vienos priežasties, todėl kelių trinkelių pakėlimas galėtų tik trumpam paslėpti vaizdą. Paklausiau, ar negalima tiesiog visko iš viršaus dar kartą sutankinti. Jis parodė į balą prie garažo ir ramiai atsakė, kad taip nepakeisime nei neteisingų aukščių, nei to, kas po danga.

Labiausiai įstrigo momentas, kai paklausiau, kiek mūsų darbo galima išsaugoti. Jis pasakė, kad trinkelės daugiausia tinkamos naudoti, dalis medžiagų taip pat gali likti, tačiau dangą reikės nuimti. Tada bus galima sutvarkyti pagrindą, nuolydžius ir vandens nuvedimą. Stovėjau savo kieme ir galvojau apie vakarus, kai po darbo dar eidavau pjaustyti kraštų. Visa tai reikėjo išardyti pirmiausia, kad būtų įmanoma pradėti taisyti tai, kam buvome skyrę per mažai dėmesio.

Pasiūlyme buvo 4 500 eurų ir nė vienos naujos trinkelės

Kai gavome sąmatą, pirmiausia patikrinau, ar joje netyčia nesuskaičiuotos naujos trinkelės. Nebuvo. Už esamos dangos nuėmimą, rūšiavimą ir sudėjimą į šalį numatyta 650 eurų. Pagrindo taisymui, dalies medžiagos pakeitimui ir papildymui, transportui bei tankinimui – 1 650 eurų. Aukščių, kraštų ir vandens nuvedimo sprendiniams – 700 eurų. Pakartotiniam trinkelių klojimui ir užbaigimui – dar 1 500 eurų. Iš viso 4 500. Pagaliau turėjau pasiūlymą, kuriame mokėjau ne tik už įrengimą, bet ir už galimybę jį atlikti iš naujo.

Žmona pasiūlė gauti dar vieną sąmatą. Kitas meistras skaičiavo truputį kitaip, tačiau ir jo išvada buvo panaši: lopymas atskirose vietose negarantuos, kad po kitos žiemos nereikės grįžti prie gretimų plotų. Buvau tikėjęsis išgirsti, kad pirmasis perdeda, kad galima pigiai sutvarkyti ryškiausias bangas ir pamiršti. Vietoj to reikėjo apsispręsti, ar dar kartą rizikuosime pinigais vien todėl, kad sunku pripažinti ankstesnį sprendimą.

Broliui paskambinau vakare. Pasakiau, kiek kainuos perkloti, ir jis kurį laiką tylėjo. Paskui pasiūlė padėti nuimti trinkeles, kad bent šiek tiek sumažintume kainą. Buvau beveik sutikęs, bet sustojau. Padėkojau ir pasakiau, kad šįkart noriu vieno susitarimo, aiškios darbų apimties ir žmonių, kurie prieš pradėdami įvertintų visą kiemą. Brolis nesupyko. Tik prisiminė, kaip paskutinį mūsų darbo sekmadienį abu skubėjome, nes jis turėjo važiuoti namo, o aš kitą rytą grąžinti vibroplokštę.

Dabar labiausiai gaila ne to, kad bandėme dirbti patys. Mes tikrai stengėmės, o kai kurie mūsų padaryti darbai namuose iki šiol puikiai tarnauja. Gaila, kad šį kartą nepasirūpinome tuo, ko patys nemokėjome įvertinti. Galėjome užsisakyti bent pagrindo paruošimą, pasikonsultuoti vietoje, nespausti visko į iš anksto sugalvotą savaitgalių skaičių. Vietoj to visą kiemo patikimumą susiejome su tuo, ar gražiai sueina trinkelių eilės.

Prieš atvažiuojant meistrams žmona pasiūlė dar kartą nufotografuoti kiemą. Paklausiau, kam, juk ir taip viskas matyti. Ji atsakė, kad turėtume nuotraukų prieš darbus ir po jų. Telefone ieškodamas tinkamo kampo netyčia atsidariau pirmosios vasaros kadrą: švarios trinkelės, dvi kėdės, vaikų paspirtukai prie laiptelio. Prie nuotraukos broliui buvau parašęs: „Du tūkstančiai liko kišenėje.“ Šįkart nieko nerašiau. Išsiunčiau jam naują nuotrauką, kurioje po nakties lietaus mūsų kiemas atsispindėjo balose.