Pirkau plyteles po 12 eurų už kvadrata, nes brangesnės atrodė tokios pačios. Plytelių meistras pasakė kad jo darbas kainuos dvigubai dėl jų

Kai virtuvėje ant grindų išdėliojau kelias naujas plyteles, jos man atrodė normalios: pilkos, matinės, būtent tokios, kokių ir ieškojau. Man 39-eri, su vyru gyvename Kaune, auginame du vaikus, o virtuvę remontavome po truputį – iš santaupų ir iš to, kas likdavo mėnesio pabaigoje. Parduotuvėje mačiau plytelių ir po 25, ir po 30 eurų už kvadratą, bet nuo mano pasirinktų jos akimis nelabai skyrėsi. Galvojau paprastai: grindys bus po stalu, ant jų vis tiek bus trupinių, kuprinių, šuns plaukų. Kam permokėti.

Pasirinkome plyteles po 12 eurų už kvadratą, užsakėme truputį daugiau – pjovimui ir jei kuri netyčia sudužtų. Dėžės porą savaičių stovėjo koridoriuje prie spintelės. Visi jas apeidinėjome, pykome, kad nėra kur padėti pirkinių maišų. Meistrą radome per pažįstamus, jis buvo užėjęs apžiūrėti virtuvės ir pasakęs, kiek maždaug kainuotų darbas. Tikėjausi, kad atvykęs po kelių dienų jis pradės klijuoti plyteles, o mes pagaliau pastumsime šaldytuvą į vietą.

Dėžes atidaręs jis ilgai nieko nesakė

Meistras atėjo anksti, kai dar gėriau kavą iš vienintelio puodelio, likusio ne dėžėje. Atplėšė dvi pakuotes, išėmė kelias plyteles, sudėjo ant lygesnės grindų vietos ir pažiūrėjo iš šono. Iš pradžių man pasirodė, kad jis tiesiog nori pasirodyti labai svarbus. Paskui vieną plytelę priglaudė prie kitos ir parodė, kad kampai ne visur sueina vienodai.

Jis sakė, kad plytelės nevienodo dydžio, kai kurios truputį išlinkusios, o kraštai ne visai lygūs. Man tai atrodė smulkmena – paėmusi vieną į rankas nieko blogo nemačiau. Bet kai jis sudėjo keturias greta, tarpeliai vienur buvo siauresni, kitur platesni, vienas kampas vos kilstelėjęs. Meistras pasakė, kad su tokiomis plytelėmis reikės ilgiau atrinkinėti, dėlioti, taikyti, kad po to viskas neatrodytų kreivai.

Tada išgirdau sakinį, kuris mane iš karto suerzino: už klojimą jis prašė maždaug dvigubai daugiau, nei buvome kalbėję iš pradžių. Jis nekėlė balso ir nespaudė, bet man vis tiek pasirodė, kad kainą pakeitė jau matydamas, jog mes nebeturime kur dėtis. Virtuvė išardyta, senos grindys nuimtos, plytelės nupirktos, o ant šaldytuvo magnetu laikėsi sąskaita už dažus ir klijus. Tą rytą labiausiai norėjosi pasakyti, kad tegu neieško kvailių.

Man atrodė, kad jis baudžia už pigesnį pasirinkimą

Paklausiau tiesiai, kodėl apie tai nekalbėjo anksčiau. Juk buvau atsiuntusi plytelių nuotrauką, aptarėme virtuvės plotą, net spalvą jis žinojo. Meistras atsakė, kad iš nuotraukos matosi raštas, bet ne tai, kaip plytelės sutampa viena su kita. Gal jis ir buvo teisus, bet man nuo to nebuvo lengviau – atrodė, kad visa rizika staiga liko mums.

Vyras tuo metu buvo darbe. Paskambinau jam iš balkono, nes virtuvėje girdėjosi kaimynų gręžtuvas. Jis iš pradžių pasakė, kad gal meistras tiesiog bando pasikelti kainą. Tada patylėjo ir paklausė, ar tikrai plytelės kreivos. Supykusi atsakiau, kad nežinau, nes nesu plytelių specialistė. Pokalbį baigėme nelabai gražiai.

Meistrui pasakiau, kad pagalvosime. Jis susidėjo matavimo įrankius ir paprašė tą pačią dieną paskambinti, nes kitą savaitę turėjo kitą darbą. Išeidamas pasakė: – Galiu kloti greičiau ir pigiau, bet tada paskui nesakykit, kad neįspėjau. Tą akimirką man tai nuskambėjo nemaloniai. Dabar manau, kad jis tiesiog nenorėjo prisiimti atsakomybės už rezultatą, kuriuo pats nebuvo tikras.

Pora prie lango dėlioja plyteles ir pastebi skirtingus tarpus tarp jųNuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Kitų meistrų atsakymai nebuvo tokie, kokių laukiau

Iki vakaro parašiau trims meistrams, kurių kontaktus radau vietinėje grupėje ir per pažįstamus. Siunčiau nuotraukas, nufilmavau, kaip sudedu plyteles vieną prie kitos, nors telefone tie skirtumai atrodė dar mažesni. Vienas mandagiai atsisakė, nes buvo užimtas. Kitas parašė, kad su pigesnėmis plytelėmis kartais būna daugiau darbo. Trečias pasiūlė pirmiau atvažiuoti ir pažiūrėti gyvai, nieko nežadėdamas.

Man nepatiko nė vienas atsakymas, nes tikėjausi, kad kas nors patvirtins mano nuomonę: pirmasis meistras išsigalvoja. Vietoj to vis išgirsdavau tą patį – dėžėje medžiaga gali atrodyti tvarkingai, o klojant prasideda vargas. Vakare su vyru ant virtuvės grindų išdėliojome gal penkiolika plytelių. Prie lango, kur krito šviesa, jau ir patys pamatėme, kad kelių paviršius ne visai vienodas.

Vyras pasakė, kad gal reikėjo parduotuvėje pasiimti vieną dėžę ir pirmiau pasitikrinti. Nuo to man tik dar labiau užvirė. Jis pats rinkdamas daugiausia žiūrėjo į kainą, bet paskui kažkaip išėjo, kad sprendimą priėmiau viena. Tą vakarą pasakiau: – Nebesiginčykim, kas kaltas, virtuvė nuo to nesusitvarkys. Nieko ypatingo, tiesiog buvome pavargę. Bet po to bent pradėjome kalbėti, ką daryti toliau.

Sutaupymas persikėlė į visai kitą eilutę

Kitą rytą paskambinome pirmajam meistrui ir paprašėme dar kartą paaiškinti, už ką būtų didesnė kaina. Jis sakė, kad daugiau laiko reikės atrinkti plyteles, derinti jas tarpusavyje, kai kur palikti platesnį tarpą, kad mažiau matytųsi skirtumai, ir dažniau tikrinti, ar neišlenda kampai. Dar pasiūlė pradėti nuo mažesnės virtuvės dalies, kad pamatytume, kaip atrodo, prieš klojant viską. Idealus variantas nebuvo, bet bent supratome, už ką mokame.

Sutikome, nors apmaudas niekur nedingo. Plytelių kaina nebeatrodė tokia maža, kai pridėjome brangesnį darbą, daugiau klijų ir kelias dienas, per kurias virtuvėje negalėjome normaliai gyventi. Vaikai valgė prie kavos staliuko kambaryje, indus plovėme vonioje, šuo vis mėgino prasmukti ten, kur jam negalima. Pigiau nusipirkta medžiaga nebūtinai pigiau kainuoja visame remonte.

Meistras dirbo lėčiau, nei man norėjosi. Kartais atrodė, kad jis pernelyg ilgai kilnoja tas pačias plyteles, o man jau norėjosi bet kokia kaina susigrąžinti virtuvę. Vis dėlto, kai grindys pradėjo ryškėti, vaizdas buvo padoresnis, nei tikėjausi. Tarpai ne visur vienodi, bet bendrai atrodo tvarkingai, ir man to užtenka. Viena plytelė prie spintelės liko su ryškesniu kampu. Meistras pasakė, kad geriau jos nebekrapštyti, nes galima pridaryti dar daugiau bėdos. Taip ir palikome.

Ką dabar tikrinu prieš pirkdama remontui

Iš šitos situacijos neišėjau nei labai išmintinga, nei staiga supratusi visas statybines medžiagas. Tiesiog kitą kartą nežiūrėsiu vien į kainą ir į tai, ar daiktas gražiai atrodo po parduotuvės lempomis. Remonte svarbi ne tik prekės kaina, bet ir tai, kiek darbo ji pareikalaus kitam žmogui. Meistras irgi galėjo iš karto aiškiau pasakyti, kad kainą galutinai galės įvardyti tik pamatęs plyteles gyvai. Tad visos kaltės jam tikrai nenurašau.

• Prieš pirkdama paprašyčiau išimti kelias plyteles iš skirtingų dėžių ir suglausti jas vietoje.
• Su meistru iš anksto aptarčiau, kas gali pakeisti darbų kainą ir eigą.
• Nepirkčiau visko paskubomis vien todėl, kad akcija baigiasi sekmadienį.
• Palikčiau šiek tiek laiko ir pinigų nenumatytiems dalykams, nes jų būna beveik kiekviename remonte.

Dabar virtuvės grindis plaunu kaip įprastai. Ant jų jau nukrito keli vaikų šaukštai, prie durų atsirado šuns įbrėžimas, todėl tobulo vaizdo tema man jau mažiau rūpi. Vis dar truputį gaila, kad nepasirinkome kitų plytelių. Kita vertus, dar labiau gaila būtų buvę sutaupyti ir paskui kasdien žiūrėti į akivaizdžiai kreivą grindų plotą. O kaip pasielgtumėte jūs: mokėtumėte daugiau už sudėtingesnį darbą ar bandytumėte keisti jau nupirktas medžiagas?