Palaidoti artimąjį ar dar ir pamaitinti visą giminę? Gedintys žmonės nebenori laidotuvių paversti svečių aptarnavimu

Po artimojo mirties šeimai tenka pasirūpinti atsisveikinimu, dokumentais, laidojimu ir sąskaitomis. Tačiau vos pradėjus derinti laidotuves atsiranda dar vienas klausimas: o kur bus gedulingi pietūs? Daliai žmonių būtent čia baigiasi kantrybė. Jie nebenori ilgų budynių, gausių vaišių ir pareigos rūpintis, ar visi pavalgę, kai patys vos pajėgia išgyventi dieną.

Tai jautrus konfliktas, nes vieniems tokie papročiai reiškia pagarbą mirusiajam, o kitiems – papildomą naštą jo šeimai. Vyresni artimieji gali nuoširdžiai nesuprasti, kaip po laidotuvių nesusėsti prie bendro stalo. Gedintiems vaikams ar sutuoktiniui tuo metu gali reikėti visai ko kito: tylos, kelių artimiausių žmonių ir galimybės pagaliau grįžti namo.

Nėra pagrindo skelbti, kad budynės ir gedulingi pietūs jau visiems nebeaktualūs. Daugeliui šeimų jie tebėra svarbi atsisveikinimo dalis. Tačiau vis aiškiau skamba klausimas, kurį anksčiau ištarti būdavo nepatogu: kodėl šeima turėtų laikytis kiekvieno papročio, jeigu jis jai nepadeda?

„Taip priimta“ dar neatsako, kas už viską sumokės

Gedulingi pietūs gali tapti reikšminga papildoma laidotuvių išlaida. Ir nebūtina kalbėti apie prabangią salę ar sudėtingą meniu. Užtenka didesnio žmonių skaičiaus, kad galutinė suma taptų sunkiai pakeliama šeimai, kuri tuo pat metu jau moka už kitas paslaugas.

Paprastas skaičiavimas parodo mastą. Jeigu vieno žmogaus pietūs kainuotų 25 eurus, keturiasdešimties žmonių susibūrimas atsieitų 1 000 eurų. Šešiasdešimties – 1 500 eurų. Tai iliustracinis pavyzdys, o ne konkrečios vietos kainoraštis, tačiau jis paaiškina, kodėl klausimas dėl vaišių nėra vien smulkmena.

Artimiesiems, kurie tik atvyksta, prie stalo praleistos kelios valandos gali atrodyti savaime suprantamos. Šeimai, kuri viską organizuoja ir apmoka, tai dar vienas sprendimas netekties dienomis. Reikia žinoti žmonių skaičių, pasirinkti vietą, suderinti laiką, maistą ir transportą. Net atsisakymas tuomet gali virsti nauju rūpesčiu – aiškinimusi, kodėl „visiems kitiems padaro, o mes nedarysime“.

Budynės vieniems suteikia atramą, kitus visiškai išsekina

Ilgas atsisveikinimas turi prasmę tiems, kuriems svarbu pabūti prie mirusiojo, susitikti su jį pažinojusiais žmonėmis, melstis ar išklausyti prisiminimus. Tačiau nėra vienodos trukmės, kuri tiktų kiekvienai šeimai. Vienam reikia daugiau laiko, kitam ilgos valandos šarvojimo salėje tampa sunkiai pakeliamos.

Gedintis žmogus gali jausti pareigą pasitikti kiekvieną atėjusįjį, išklausyti užuojautą, atsakyti į klausimus ir kartoti tas pačias aplinkybes. Kartais dar tenka rūpintis, kur kas atsisės, ar atvežta vandens, kas parsiveš vyresnį giminaitį. Iš šalies gali atrodyti, kad viskas vyksta ramiai. Pats žmogus tuo metu tiesiog stengiasi išbūti.

Todėl trumpesnis viešas atsisveikinimas nėra savaime mažiau pagarbus. Šeima gali pasirinkti aiškų laiką, kada priima lankytojus, o likusias valandas skirti artimam ratui. Toks sprendimas nebūtinai reiškia šaltesnius santykius su mirusiuoju. Jis gali reikšti, kad šeima žino savo jėgų ribas.

Budynės vieniems suteikia atramą, kitus visiškai išsekina

Po laidotuvių artimasis neturėtų automatiškai tapti šeimininku

Sunkiausia akimirka gali ateiti jau po kapinių. Žmogus ką tik palaidojo mamą, tėtį ar sutuoktinį, tačiau aplinkiniai pradeda klausti, kur važiuoti toliau. Reikia suskaičiuoti žmones, paskambinti dėl pietų, įsitikinti, kad visi rado vietą, o vėliau dar pasirūpinti atsiskaitymu.

Bendras stalas gali padėti, kai prie jo šeima gauna palaikymą. Tačiau jis praranda šią paskirtį, jeigu gedintieji jaučiasi atsakingi už visų kitų patogumą. Tuomet svarbiausia tampa ne susitikti, o tinkamai atlikti šeimininko vaidmenį.

Ir čia klausimas ne apie tai, ar gedulingų pietų dalyviai blogi ar nejautrūs. Dažnai žmonės tiesiog vadovaujasi tuo, ką pažįsta. Atvyko atsisveikinti, po to įprasta kartu pavalgyti. Tačiau šeima neprivalo prisiimti šio lūkesčio vien todėl, kad jis niekada nebuvo garsiai aptartas.

„Ką žmonės pasakys?“ – brangiausias patarimas gedinčiai šeimai

Pasirinkimą nerengti didelių vaišių kartais lydi kaltės jausmas. Ar neatrodys, kad taupoma mirusiojo sąskaita? Ar giminės neįsižeis? Ar kas nors neprimins, kad pats velionis visus vaišindavo ir taip nebūtų norėjęs?

Tokie svarstymai ypač skaudūs tada, kai šeima jau abejoja kiekvienu savo sprendimu. Tačiau pagarba žmogui neapskaičiuojama pagal svečių skaičių ar patiekalų kiekį. Lygiai taip pat ir paprastesnis atsisveikinimas nesuteikia pagrindo vertinti, kiek stipriai artimieji mylėjo mirusįjį.

Jeigu velionis buvo išsakęs savo pageidavimus, jie gali padėti apsispręsti. Kai tokių norų nežinoma, šeimai tenka rinktis pagal savo galimybes ir supratimą. Aplinkinių vaidmuo tuomet turėtų būti pagalba, o ne papildomas reikalavimų sąrašas.

Galima atsisveikinti ir be ilgo pasisėdėjimo

Vietoj didelių gedulingų pietų šeima gali pasirinkti trumpą susitikimą su arbata, kava ir paprastais užkandžiais. Gali susėsti namuose tik su artimiausiais. Gali tą dieną visai nerengti bendro stalo, o prisiminimais pasidalyti vėliau, kai pirmosios organizacinės įtampos bus mažiau.

Svarbu, kad ir paprastesnė forma netaptų ta pačia našta kitu pavadinimu. Jei po sprendimo „tik išgersime arbatos“ vienas šeimos žmogus vis tiek turi iškepti pyragų, paruošti namus ir aptarnauti kelias dešimtis svečių, jo darbas niekur nedingsta. Pagalba turėtų būti konkreti: kažkas atveža maistą, kažkas sutvarko, kažkas pasirūpina atvykusiųjų kelione.

Norintys pagerbti žmogaus atminimą gali pasirinkti ir jam svarbią veiklą ar paramą. Tačiau tai taip pat neturėtų tapti nauja finansine pareiga. Gedinčiai šeimai nereikia ieškoti kito didelio gesto vien tam, kad pateisintų atsisakymą rengti pietus.

Sprendimą verta pasakyti aiškiai, o ne palikti spėlioti

Jeigu po laidotuvių bendrų pietų nebus, geriau tai iš anksto ramiai pranešti. Trumpas sakinys padeda išvengti situacijos, kai žmonės po ceremonijos laukia tolesnio kvietimo. Šeima neprivalo kiekvienam atskirai aiškinti savo finansų ar emocinės būklės.

Galima tiesiog pasakyti: „Po laidotuvių bendrų vaišių nerengsime. Dėkojame, kad atvykstate atsisveikinti.“ Jei pasirinktas tik artimųjų susitikimas, galima aiškiai įvardyti ir tai. Atsisakymas neturi skambėti kaip prašymas leisti šeimai pasielgti savaip.

Budynės ir gedulingi pietūs gali likti svarbia tradicija tiems, kuriems ji padeda. Tačiau kitiems turi likti galimybė jos atsisakyti be kaltinimų nepagarba. Kai šeima praneša, kad po laidotuvių vaišių nebus, tai turėtų reikšti būtent tai – ne derybų pradžią, kiek mažiausiai ji vis tiek privalėtų paruošti.