Už telefono remontą sumokėjau 190 eurų. Po savaitės jis vėl užgeso, o meistras pasakė: „Dabar jau kitas gedimas“

Telefonas užgeso man stovint prie darželio vartų, kai viena ranka laikiau vaiko kuprinę, o kita bandžiau prisiskambinti vyrui. Man 38-eri, dirbu administratore nedidelėje įmonėje Kaune, auginame du vaikus, todėl telefonas man nėra vien socialiniai tinklai ar nuotraukos. Per jį gaunu žinutes iš darbo, mokyklos, gydytojos registratūros, ten banko programėlė, bilietai ir visa šeimos kasdienė logistika. Kai ekranas liko juodas, iš pradžių pagalvojau, kad gal išsikrovė, nors ryte baterija buvo beveik pilna. Tą pačią dieną nunešiau jį į remonto dirbtuvę, kur anksčiau buvau keitusi apsauginį stiklą.

Meistras apžiūrėjo telefoną, paklausė, ar jis nekrito į vandenį, ir pasakė, kad bėda susijusi su įkrovimu bei vidinėmis detalėmis. Po kelių dienų paskambino ir pasakė kainą – 190 eurų. Mums tai nebuvo suma, kurią galima tiesiog numoti ranka: tą savaitę dar reikėjo pirkti vaikui sportinius batelius ir apmokėti vieną sąskaitą. Vis dėlto sutikau, nes maniau, kad po remonto bent kuriam laikui bus ramiau. Kai atsiėmiau veikiantį telefoną, apsidžiaugiau, kad nereikės grįžti prie seno, lėtai veikiančio atsarginio aparato.

Sumokėjau už ramybę, kurios taip ir negavau

Atiduodamas telefoną meistras įjungė ekraną, prijungė laidą ir parodė, kad kraunasi. Aš tuo metu skubėjau į darbą, lauke lijo, prie serviso kiemo buvo šlapia ir purvina. Sąskaitą bei remonto lapelį įsidėjau į rankinės šoninę kišenę, kur paprastai prisirenka visokių kvitų ir vaikų smulkmenų. Paklausiau tik, ar dabar viskas turėtų būti gerai.

– Turėtų veikti normaliai, – trumpai atsakė jis.

Pirmas kelias dienas tikrai atrodė, kad problema dingo. Telefonas krovėsi, nebešilo, ekranas neužgesdavo be priežasties. Net parašiau vyrui, kad gal šįkart pasisekė, nors jis prieš tai buvo sakęs, jog už tokią kainą gal reikėjo pagalvoti apie kitą telefoną. Mane tai supykdė, nes atrodė, kad jis taip sako jau po visko, kai sprendimą priėmiau viena ir pinigai išleisti.

Po savaitės, grįždama autobusu namo, pastebėjau, kad telefonas pradėjo lėtai reaguoti. Iš pradžių nekreipiau dėmesio: gal per daug programėlių, gal ryšys prastas. Vakare jis užgeso ant virtuvės stalo, nors buvo prijungtas prie įkroviklio. Kelis kartus bandžiau perkrauti, keičiau laidą, ištraukiau kištuką ir vėl įjungiau. Ryte jis nebeįsijungė visai.

Šaltas telefonas kišenėje erzino labiau nei pati kaina

Kitą dieną vėl važiavau į tą pačią dirbtuvę. Visą kelią telefonas gulėjo palto kišenėje, o aš mintyse dėliojau, ką sakysiu. Nebuvau nusiteikusi šaukti ar grasinti. Tik norėjau, kad žmogus pripažintų paprastą dalyką: jei aparatas po savaitės vėl nustojo veikti, man natūraliai kyla klausimų. Bet stovėdama prie prekystalio pasijutau nejaukiai, tarsi prašyčiau paslaugos, o ne aiškinčiausi dėl sumokėto remonto.

Meistras paėmė telefoną, prijungė prie savo įrangos ir kurį laiką tylėjo. Paskui pasakė, kad dabar, panašu, yra kitas gedimas. Jo balse nebuvo nei pykčio, nei atsiprašymo, labiau nuovargis. Man suspaudė gerklę ne vien dėl telefono. Tie 190 eurų man buvo visai ne abstrakti suma.

– Bet prieš savaitę jis buvo jūsų rankose ir po to veikė tik kelias dienas, – pasakiau, stengdamasi kalbėti ramiai.

Jis atsakė, kad telefonai būna seni, gedimų gali būti keli, o sutvarkius vieną nebūtinai iškart matosi kitas. Iš dalies tai skambėjo logiškai. Mano telefonui buvo jau ketvirti metai, jis ne kartą krito ant grindų, o vaikai kartais pasiimdavo pažaisti, nors draudžiame. Bet man vis tiek rūpėjo, kodėl prieš pirmą remontą niekas nepasakė, kad rezultatas gali būti toks neaiškus.

Virtuvėje susipykome ne dėl aparato

Tą vakarą namuose buvau pikta ant visų. Vyras paklausė, ką pasakė servise, ir aš iškart atkirtau, kad, žinoma, jis buvo teisus: reikėjo nieko netaisyti ir nusipirkti naują už pinigus, kurių neturime. Vaikai tuo metu ginčijosi dėl planšetės, ant stalo stovėjo jau atšalusi sriuba, o man norėjosi bent penkiolikos minučių tylos. Vyras nutilo, paskui pasakė, kad jis nekaltina manęs dėl sprendimo.

Po kurio laiko ištraukiau remonto lapelį iš rankinės ir pirmąkart normaliai jį perskaičiau. Ten buvo surašyta, kas atlikta, tačiau man, žmogui be techninių žinių, tai mažai ką reiškė. Supratau, kad atsiimdama telefoną per mažai klausiau, nes buvau tiesiog laiminga, jog jis vėl įsijungia. Skubėdama norėjau ne aiškumo, o greito palengvėjimo.

Vyras pasiūlė kitą rytą nueiti dar kartą, tik jau ne su priekaištu, o paprašyti aiškiai paaiškinti, kas, jų manymu, sugedo pirmą kartą ir kas neveikia dabar. Iš pradžių nenorėjau. Atrodė nemalonu vėl grįžti ir aiškintis, kad nesu klientė, kuriai galima numesti vieną sakinį. Vis dėlto supratau, kad pyktis virtuvėje nieko nepataisys, o naujo telefono problema pati neišsispręs.

Antras pokalbis buvo nemalonus, bet aiškesnis

Grįžau po darbo, jau pasiruošusi kalbėti trumpai ir konkrečiai. Paprašiau paprastais žodžiais paaiškinti, ką jie taisė už pirmą sumą ir kuo dabartinis gedimas, jų nuomone, skiriasi. Taip pat paklausiau, ar jie gali patikrinti, ar po ankstesnio darbo nėra kokio nors ryšio su tuo, kas vyksta dabar. Šįkart prie prekystalio buvo kitas darbuotojas, gal todėl pokalbis pasisuko ramiau.

Jis pasakė, kad telefoną reikės palikti apžiūrai ir kad iš anksto nieko žadėti negali. Man tai nebuvo idealus atsakymas, bet bent jau išgirdau daugiau nei frazę apie „kitą gedimą“. Paprašiau, kad prieš ką nors darant man paskambintų ir pasakytų, ką rado bei kiek tai kainuotų. Man reikėjo ne stebuklo, o aiškios ribos, iki kurios sutinku leisti pinigus.

Telefoną palikau, o pati savaitę naudojau seną vyro aparatą. Jis vos laikė bateriją, kamera buvo prasta, o kai reikėdavo prisijungti prie programėlių, vis pamiršdavau slaptažodžius. Aišku, prie tokio telefono priprasti galima, bet darbiniai reikalai nuo to niekur nedingo. Sunkiausia buvo ne technika, o tas jausmas, kad galėjau būti apgauta, nors iki galo net nežinojau, ar taip iš tikrųjų ir buvo.

Ką pasiėmiau iš tų 190 eurų

Po kelių dienų iš serviso paskambino ir paaiškino, kad dabartinė problema, jų vertinimu, susijusi su kita telefono dalimi. Jie pasiūlė variantus, bet šįkart neprašiau taisyti iškart. Pasakiau, kad pasiimsiu telefoną ir pagalvosiu, nes nenoriu priimti sprendimo stovėdama prie prekystalio, kai už nugaros laukia kiti žmonės. Galiausiai nutarėme kurį laiką naudotis paprastesniu atsarginiu telefonu ir atsidėti naujam, o senąjį pasiėmiau namo.

Ar pirmas remontas buvo atliktas blogai, iki šiol negaliu tvirtai pasakyti. Gal tikrai sutapo du gedimai, o gal man tiesiog per mažai ir per neaiškiai paaiškino, už ką moku. Tačiau dabar žinau, kad vien veikiantis ekranas atsiėmimo minutę dar nereiškia, jog problema išspręsta ilgam. Man svarbu neskubėti, išsaugoti visus lapelius ir nebijoti paprašyti paaiškinimo taip, kad jį suprasčiau.

• Prieš sutikdama su remontu paprašau paprastai įvardyti, kas neveikia ir ką ketinama daryti.
• Pasitikslinu, ką verta išbandyti atsiimant telefoną, kol dar esu vietoje.
• Neskubu sutikti su antru brangiu taisymu, jei pirmas sprendimas neseniai nepasiteisino.
• Apie didesnes buities išlaidas stengiuosi pasitarti namuose, net jei galutinis sprendimas vis tiek lieka mano.

Kol kas naujam aparatui dar taupome, todėl kartais erzina lėtas atsarginis telefonas ir praleistos žinutės. Senasis guli namuose, nes vis dar neprisiruošiu nuspręsti, ką su juo daryti. Gal vėliau nunešiu į kitą vietą pasiklausti nuomonės, o gal nebeverta. Bet į servisą dabar neinu vien tikėdamasi, kad kažkas už mane nuspręs teisingai. O kaip jūs pasielgtumėte, jei brangiai sutaisytas daiktas po savaitės vėl sugestų?