Po ramiu Vokietijos ežeru – neramios gelmės: užfiksuoti 1 043 drebėjimai. Ar senovinis ugnikalnis gali smogti Europai?

Vakarų Vokietijoje esantis Lacherio ežeras atrodo ramus, tačiau jo apylinkių gelmėse vyksta procesai, kurių žmonės dažniausiai net nepajunta. Per metus trukusį mokslinį stebėjimą regione užfiksuoti 1 043 mikrožemės drebėjimai. Tai padeda atskleisti, kas vyksta po vietove, kurią prieš maždaug 13 tūkst. metų nusiaubė milžiniškas išsiveržimas. Vis dėlto šie skaičiai nėra pranešimas apie artėjančią katastrofą: drebėjimai registruoti 2022–2023 metais, o jų tyrimas neleidžia skelbti, kad ugnikalnis tuoj išsiverš.

Lacherio ežeras, vokiškai vadinamas „Laacher See“, yra Eifelio vulkaniniame regione. Mokslininkams tai vieta, kurioje galima tyrinėti iš pažiūros prieštaringą situaciją: paviršiuje nematyti išsiveržimo, tačiau giliai po žeme sistema tebėra aktyvi.

Būtent šis skirtumas ir svarbiausias vertinant nerimą keliančias antraštes. Ugnikalnio gelmėse vykstantys procesai gali tęstis labai ilgai. Vien jų aptikimas dar neatsako, ar išsiveržimas apskritai įvyks ir kada jo būtų galima tikėtis.

Ramus ežeras atsirado po milžiniško išsiveržimo

Šiandieninis kraštovaizdis slepia audringą praeitį. Maždaug prieš 13 tūkst. metų Lacherio ugnikalnis išmetė milžinišką kiekį pelenų ir pemzos. Aplinkiniuose rajonuose bei Reino slėnyje susidarė storos vulkaninių nuogulų sankaupos, o pelenai pasklido gerokai toliau nuo paties ugnikalnio.

Išsiveržimas paveikė net Reino upę. Tyrimai rodo, kad iškritusi vulkaninė medžiaga užtvenkė jos vagą. Taigi pasekmės neapsiribojo pelenais nuklotais laukais ar sunaikinta augalija – pasikeitė ir vandens tekėjimo sąlygos.

Po išsiveržimo susiformavusi įduba ilgainiui prisipildė vandens. Dabar ežerą supantys krantai daugeliui pirmiausia siejasi su gamta ir poilsiu, tačiau geologams tai tebėra vienos reikšmingiausių Vidurio Europos vulkaninių sistemų tyrimų vieta.

Ką iš tikrųjų reiškia daugiau nei tūkstantis drebėjimų?

Žurnale „Geophysical Journal International“ paskelbtame tyrime analizuoti nuo 2022 metų rugsėjo iki 2023 metų rugpjūčio surinkti duomenys. Tankus laikinų seisminių stočių tinklas leido aptikti ir tiksliau nustatyti labai silpnus požeminius įvykius.

Tyrėjai sudarė 1 043 mikrožemės drebėjimų katalogą. Šis skaičius apima platesnę Neuvydo baseino ir Rytų Eifelio teritoriją, todėl būtų netikslu teigti, kad visi drebėjimai įvyko tiesiai po ežeru. Daugelis jų telkėsi maždaug 10–16 kilometrų gylyje, išilgai regione esančios seisminės zonos.

Duomenys rodo sudėtingą vaizdą: dalis judėjimo siejama su tektoniniais lūžiais, o dalį galėjo paskatinti gelmėse judantys skysčiai ir jų sukelti slėgio pokyčiai.

Svarbi ir pati stebėjimo technologija. Kai regione įrengiama daugiau jautrių prietaisų, aptinkama daugiau silpnų drebėjimų. Todėl didelis užregistruotų įvykių skaičius savaime neįrodo, kad ugnikalnis staiga tapo gerokai aktyvesnis. Mokslininkai tiesiog gali pamatyti tai, ko ankstesnis, retesnis stočių tinklas patikimai neužfiksuodavo.

Gelmėse aptikta anomalija, tačiau tai nėra paruošta išsiveržti magmos talpykla

Po Lacherio ežeru mokslininkai ieško ne tik drebėjimų židinių. Seisminių bangų sklidimas padeda atkurti ir požeminių struktūrų vaizdą.

2025 metų tyrime aprašyta maždaug 2–10 kilometrų gylyje esanti neįprastų savybių struktūra. Jos tyrimas padeda aiškintis buvusio magminio rezervuaro būklę ir ryšį su aplinkiniais lūžiais. Vis dėlto tokia anomalija nėra tiesioginė didžiulės ertmės, pilnos skystos magmos, nuotrauka. Seisminėms savybėms įtakos gali turėti temperatūra, uolienų būklė ir jose esantys skysčiai.

Papildomų duomenų pateikė 2026 metų liepą paskelbtas tyrimas. Jame seisminių bangų atspindžiai interpretuojami kaip skysčių sankaupų požymiai maždaug 12–14 kilometrų gylyje po dalimi seisminės zonos. Tyrėjai siūlo paaiškinimą, kad skysčių judėjimas gali paskatinti uolienų pasislinkimus jau egzistuojančiais lūžiais.

Tame pačiame darbe pažymima, kad palydoviniai matavimai neparodė ryškios paviršiaus deformacijos, o regione nenustatyta aiškių šiluminių anomalijų. Tai svarbu vertinant bendrą situaciją: vienas požymis negali pakeisti visų kitų stebėjimų.

Atskirą drebėjimų seriją užfiksavo ir 2025 metų spalį

Papildomo dėmesio sulaukė naktis iš 2025 metų spalio 9-osios į 10-ąją. Pietvakarių Vokietijos seismologijos tarnyba tuomet po Lacherio ežeru aptiko maždaug 60 silpnų, žmonėms nejuntamų drebėjimų.

Pirminiais duomenimis, jų magnitudė nesiekė 1, o židiniai buvo maždaug 7–8 kilometrų gylyje.

Tarnyba aiškiai nurodė, kad iš pirminių rezultatų negalima spręsti apie konkrečią pavojingą situaciją. Taip pat nebuvo įrodymų, leidžiančių šią seriją tiesiogiai susieti su giliaisiais žemo dažnio drebėjimais. Tai buvo atskiras 2025 metų įvykis, o ne naujas šių metų lapkričio perspėjimas.

Kodėl mokslininkai vis tiek nenuleidžia akių nuo šios vietos?

Dar 2019 metais GFZ geomokslų tyrimų centro, Karlsrūhės technologijos instituto ir seismologijos tarnybų specialistai paskelbė apie maždaug 10–45 kilometrų gylyje aptiktus žemo dažnio drebėjimus.

Tokie signalai siejami su magminių skysčių judėjimu ir gali rodyti lėtą magminės sistemos papildymą. Tačiau tyrėjai jau tuomet pabrėžė, kad aptikti įvykiai nelaikomi tiesioginiu artėjančio išsiveržimo pranašu.

Vertinant galimą išsiveržimą stebima požymių visuma: drebėjimų pobūdis ir kitimas, paviršiaus deformacijos, dujų sudėtis, šilumos srauto pokyčiai. Net ir užfiksuotas neramumas nebūtinai baigiasi išsiveržimu – jis gali tęstis arba nuslopti.

Ar didelis išsiveržimas paliestų ir kitas Europos šalis?

Lacherio ugnikalnio praeitis paaiškina, kodėl jo stebėjimas svarbus. Panašaus masto išsiveržimo pasekmės neapsiribotų vien ežero pakrante: pelenų sklaidą lemtų vėjas, o gausios nuogulos galėtų paveikti infrastruktūrą ir upių sistemas. Vokietijos vulkaninio pavojaus tyrimuose nagrinėjamas poveikis tiek artimesnėms, tiek tolimesnėms vietovėms. Tačiau tokie scenarijai nėra konkretaus artėjančio įvykio prognozė.

Iš užregistruotų mikrožemės drebėjimų negalima apskaičiuoti datos, kada reikėtų laukti išsiveržimo, ar paskelbti, kad pavojus jau artėja prie Lietuvos.

Tyrimai atskleidžia aktyvius procesus po senoviniu vulkaniniu regionu, tačiau nesuteikia pagrindo skelbti neišvengiamą išsiveržimą. Mokslininkų darbas dabar – tiksliau nustatyti, kur kaupiasi skysčiai, kaip jie veikia lūžius ir ar ilgainiui keičiasi visa sistema. Ramus ežero paviršius neatskleidžia gelmių būklės, tačiau tūkstantis užregistruotų virpesių taip pat nėra atgalinis skaičiavimas iki katastrofos.