Mokslininkai perspėja, kad iki amžiaus pabaigos gaisrų plotai gali beveik patrigubėti

2026 m. vasara Europoje dar kartą parodė, kad dideli miškų gaisrai nebėra vien Pietų Europos problema. Liepsnos šiemet siaubė ne tik Graikiją, Ispaniją ar Prancūziją, bet pasiekė ir gerokai šiauriau esančius regionus. Naujas Potsdamo klimato poveikio tyrimų instituto vadovaujamas tyrimas rodo, kad ši tendencija gali stiprėti dešimtmečius. Pagal blogiausią scenarijų iki šio amžiaus pabaigos kasmet Europoje išdegantis plotas gali būti beveik tris kartus didesnis nei dabar.

Mokslininkai palygino 2070–2100 m. prognozes su 2000–2030 m. laikotarpio vidurkiu ir įvertino kelis klimato kaitos scenarijus. Net tuo atveju, jei pasauliui pavyktų smarkiai riboti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, o vidutinė temperatūra pakiltų maždaug 1,8 laipsnio, gaisrų nuniokojamas plotas Europoje vis tiek padidėtų apie 39 proc. Jei pasaulis judėtų blogesne kryptimi ir temperatūra pakiltų maždaug 3,6 laipsnio, išdegantis plotas išaugtų apie 192 proc. Kitaip tariant, kalbama jau ne apie kelių procentų svyravimą, o apie beveik trigubą gaisrų mastą.

Ugnis slinks ten, kur didelių gaisrų anksčiau beveik nebūdavo

Iki šiol didžiausias dėmesys tekdavo Viduržemio jūros regionui, kur vasaros karštos, sausos ir ilgos. Tačiau tyrimo autoriai prognozuoja, kad gaisrų rizika smarkiai didės ir Vakarų bei Vidurio Europoje. Regionai, kuriuose dideli miškų gaisrai buvo reti, vis dažniau susidurs su ilgesnėmis sausromis, aukšta temperatūra ir stipriu vėju. Toks derinys ugniai ypač palankus.

2026 m. jau pateikė nerimą keliančių pavyzdžių. Europos miškų gaisrų informacinės sistemos duomenimis, iki rugpjūčio vidurio Europos Sąjungoje buvo išdegę apie 550 tūkst. hektarų žemės. Tai maždaug du su puse karto daugiau nei įprastas pastarųjų dviejų dešimtmečių vidurkis tokiu metų laiku. Vien Belgijoje rugpjūčio 14 d. prasidėjęs gaisras Aukštųjų Fėnų gamtos rezervate sunaikino apie 3 tūkst. hektarų pelkių ir durpynų bei privertė evakuoti aplinkinių vietovių gyventojus.

Toks gaisras Belgijoje dar prieš keliolika metų būtų atrodęs beveik išimtinis. Problema ta, kad ilgai trunkantys karščiai išdžiovina net tas vietas, kurios paprastai laikomos drėgnomis ir mažiau degiomis. Išsausėję durpynai gali degti ne tik paviršiuje, bet ir giliau, todėl tokius gaisrus sudėtinga užgesinti. Jie gali rusenti ilgai ir vėl įsiplieksti pasikeitus vėjui.

Vien daugiau ugniagesių problemos neišspręs

Mokslininkai perspėja, kad kai kuriomis dienomis oro sąlygos gali tapti tokios nepalankios, jog net gerai aprūpintos ugniagesių pajėgos susidurs su fizinėmis gesinimo ribomis. Esant labai sausam orui, aukštai temperatūrai ir stipriam vėjui ugnis gali plisti greičiau, nei prie jos spėjama priartėti. Pastarųjų metų gaisrai Prancūzijoje, Ispanijoje ir Graikijoje parodė, kaip greitai vienu metu gali prireikti šimtų ugniagesių, orlaivių ir papildomos kitų valstybių pagalbos. Tokiose situacijose keli vienu metu kilę dideli gaisrai pajėgas išskaido.

Tyrimo autoriai skaičiuoja, kad rimtos investicijos į prevenciją, ankstyvą gaisrų aptikimą, techniką ir valstybių bendradarbiavimą galėtų smarkiai sumažinti nuostolius. Esant švelnesniam klimato kaitos scenarijui, tinkamos priemonės teoriškai galėtų sumažinti išdegantį plotą iki 92 proc., o stipresnio atšilimo atveju — iki 72 proc. Vis dėlto vien technika problemos neišspręs, jei karščio bangos ilgės, o sausros taps dažnesnės. Prevencija tampa ne mažiau svarbi už patį gesinimą.

Lietuvai tai nėra tolima Pietų Europos problema

Lietuvoje didžiulių, tūkstančius hektarų apimančių miškų gaisrų pasitaiko gerokai rečiau nei pietinėse ES valstybėse, tačiau ilgesnės sausros riziką didina ir čia. Pavojingiausi būna laikotarpiai, kai kelias savaites beveik nelyja, išdžiūsta miško paklotė, o temperatūra pakyla gerokai virš 25 laipsnių. Tokiu metu net nedidelis neatsargumas — numesta nuorūka, laužas ar kibirkštis nuo technikos — gali baigtis dideliu gaisru. Pušynuose ugnis ypač greitai plinta pažeme, o vėjas ją gali pernešti į naujus plotus.

Lietuvai svarbi ir kita šios istorijos pusė. Dideli gaisrai kitose ES valstybėse reiškia vis dažnesnes tarptautines pagalbos misijas, papildomas išlaidas ir bendrų Europos gelbėjimo pajėgumų poreikį. Lietuvos ugniagesiai jau vyksta padėti kitoms šalims, kai vietos tarnyboms nebeužtenka pajėgų. Jei mokslininkų prognozės pasitvirtins, tokios misijos ateityje gali tapti ne išimtimi, o įprasta vasaros dalimi.

Didžiausias pokytis greičiausiai bus ne vien didesnis gaisrų skaičius. Keisis pati Europos gaisrų geografija — liepsnos vis dažniau kils vietose, kurios anksčiau buvo laikomos gana saugiomis. Būtent tai mokslininkams kelia daugiausia nerimo, nes prie naujos rizikos turės prisitaikyti šalys, kurios istoriškai neturėjo nei tokios patirties, nei tokio masto gesinimo pajėgumų.