Iš skelbimų nusipirkau telefoną už 450 eurų. Po savaitės jis užsiblokavo, o operatorius paaiškino, kad aparatas įtrauktas į vogtų sąrašą

Telefonas užgeso man stovint prie savitarnos kasos, kai bandžiau atsidaryti banko programėlę ir sumokėti už pieną bei kačių kraiką. Iš pradžių pagalvojau, kad tiesiog išsikrovė, nors ryte buvau įkrovęs beveik iki galo. Man 36-eri, dirbu sandėlio pamainos vadovu Kaune, su žmona auginame aštuonerių metų dukrą, todėl telefonas man nėra vien pramoga. Per jį gaunu žinutes iš darbo, susirašinėju su mokytoja, pasitikrinu sąskaitas, paskambinu mamai, kuriai kartais tenka pakartoti tą patį du kartus.

Senuoju telefonu naudojau ketverius metus: ekranas buvo įskilęs kampe, įkrovimo laidas laikėsi tik tam tikru kampu, o rytais jis kartais ilgokai galvodavo, kol atidarydavo paprastą žinutę. Naujo salone nepirkau, nes nenorėjau tiek išleisti. Skelbimuose radau, atrodė, tvarkingą variantą už 450 eurų. Pardavėjas rašė gavęs kitą telefoną dovanų, todėl šis jam nebereikalingas. Norėjau tiesiog normalaus veikiančio daikto. Vietoj to gavosi savaitė nervų, važinėjimo ir nemalonus jausmas, kad pats kažkur praleidau svarbų momentą.

Skelbimas atrodė paprastas ir net pernelyg tvarkingas

Skelbimą radau vakare, kai vaikas jau miegojo, o žmona virtuvėje dėliojo ant šaldytuvo sąskaitas ir priminimus apie mokyklos išlaidas. Nuotraukose telefonas atrodė švarus, buvo dėžutė, laidas ir permatomas dėklas. Kaina mažesnė nei parduotuvėje, bet ne tokia juokinga, kad iškart kiltų įtarimas. Pardavėjo paskyra neatrodė ką tik sukurta, jis atsakė gana greitai, nerašė jokių keistų istorijų.

Susitikome prie prekybos centro aikštelės po mano darbo. Buvo šlapdriba, batai iškart apsinešė pilku sniegu, o aš viena ranka laikiau kavos puodelį, kita apžiūrinėjau telefoną. Vyras atrodė gal kiek jaunesnis už mane, apsirengęs paprastai. Kalbėjo skubėdamas, sakė, kad turi pasiimti vaiką iš treniruotės. Leido įjungti aparatą, patikrinti kamerą, garsą, ekraną ir įdėti savo SIM kortelę.

Telefonas veikė, prisijungė prie ryšio, paskambinau žmonai ir pasakiau, kad netrukus būsiu namie. Pardavėjas telefone parodė kažkokį pirkimo patvirtinimą, bet aš jo ilgai nenagrinėjau. Paprašiau bent trumpo pardavimo patvirtinimo ant lapelio, tačiau jis numojo ranka: „Jeigu viską dabar tikriname, kam dar tas lapelis?“ Tąkart man tai nuskambėjo visai logiškai. Dabar atrodo, kad tiesiog norėjau greičiau užbaigti reikalą ir važiuoti namo.

Pirmas tylos ženklas pasirodė ne namuose

Pirmas kelias dienas buvau patenkintas. Kamera gera, baterija laikė visą pamainą, ekranas nebestrigdavo, kai dukra rodydavo mokyklos grupėje atsiųstą vaizdo įrašą. Persikėliau nuotraukas, prisijungiau prie pašto, susidėjau programėles. Net senąjį telefoną išvaliau ir atidaviau tėčiui. Žmona juokais pasakė, kad gal pagaliau kalbėdamas su ja nebežiūrėsiu į tą suskilusį ekraną.

Septintą dieną ryšys dingo be jokio perspėjimo. Iš pradžių galvojau, kad kalta vieta: sandėlyje ryšys kartais tikrai šlubuoja. Tačiau išėjęs prie pakrovimo rampos pamačiau, kad negaliu nei paskambinti, nei prisijungti prie mobiliųjų duomenų. Pats telefonas veikė, namų belaidį internetą gaudė, bet su mano numeriu ryšio nebuvo.

Dar tą vakarą užėjau į operatoriaus saloną prekybos centre. Laukiau eilėje su paltu ant rankos ir vis bandžiau perkrauti telefoną, nors jau supratau, kad vargu ar čia kas pasikeis. Darbuotoja pasitikrino informaciją ir ramiai pasakė, kad aparatas negali būti naudojamas ryšiui, nes sistemoje pažymėtas kaip prarastas ar vogtas. Ji manęs niekuo nekaltino, bet nuo to nebuvo ramiau.

Paklausiau, ar galima tai greitai sutvarkyti. Ji tik atsakė: „Jums reikėtų aiškintis su tuo, iš ko pirkote.“ Išėjau su telefonu, kuris atrodė beveik naujas, bet praktiškai liko daiktas namų belaidžiam internetui. Blogiausia buvo ne vien tie 450 eurų. Labiausiai kirto tas kvailas jausmas, kad pats spaudei „pirkti“, pats nepaprašei daugiau informacijos, o dabar nebežinai, nuo ko pradėti.

Pardavėjas perskaitė žinutę, bet pokalbio nebetęsė

Iškart parašiau pardavėjui per skelbimų programėlę. Mandagiai surašiau, kas nutiko, pridėjau ekrano nuotrauką, kad ryšys neveikia, ir paprašiau paskambinti. Pirma žinutė kelias valandas kabėjo be atsakymo, nors anksčiau jis atrašydavo per kelias minutes. Vėliau pamačiau, kad perskaityta. Atsakymo vis tiek nebuvo.

Kitą rytą parašiau dar kartą, jau trumpiau. Jis atrašė vienu sakiniu, kad telefoną pardavė „tokį, kokį turėjo“, o apie jokį blokavimą nežinojo. Paprašiau grąžinti pinigus ir pasiimti telefoną, net sutikau susitikti ten pat, kur pirkome. Po to jis nutilo. Vakare skelbimo ir paskyros man jau nebepavyko rasti.

Tą vakarą namuose žmonai pasakiau, kad, matyt, būsiu tiesiog praradęs 450 eurų. Ji iš pradžių supyko ne ant manęs, o ant visos situacijos. Paskui pasakė ir tai, ko nelabai norėjau girdėti: „Tu visada skubi užbaigti reikalus, kad tik nereikėtų su niekuo ginčytis.“ Buvau pavargęs po darbo, atkirtau, kad dabar labai lengva man aiškinti. Po pusvalandžio atsiprašiau. Ji buvo teisi, nors pasakė gana aštriai.

Bandžiau surinkti viską, ką turėjau: susirašinėjimą, skelbimo nuotraukas, mokėjimo įrašą, pardavėjo nurodytą numerį ir vietą, kur susitikome. Kreipiausi pasitarti, ką daryti toliau, o telefoną kol kas palikau nenaudojamą. Man pasakė išsaugoti visus duomenis ir nebandyti aparato kažkaip „atblokuoti“ pačiam. Greito sprendimo niekas nežadėjo. Kol kas taip ir nežinau, kiek visa tai užtruks ir ar apskritai kuo nors baigsis.

Namų biudžete atsirado skylė, kurios nebuvome suplanavę

Praktiškai nepatogiausia buvo tai, kad senąjį telefoną jau atidaviau tėčiui. Jis džiaugėsi, kad galės pasididinti tekstą ir turės normalesnę kamerą daržo nuotraukoms, todėl prašyti atgal nesinorėjo. Kelias dienas naudojau seną žmonos telefoną: baterija laikė iki pietų, o įkroviklio laidas buvo apsuktas juoda izoliacija. Darbe kolegos juokavo, kad pamainos vadovas pagaliau tapo nepasiekiamas. Man pačiam visai nebuvo juokinga.

Su žmona peržiūrėjome, ką tą mėnesį galime atidėti. Katastrofos nebuvo, bet teko atsisakyti kelių planuotų dalykų: dukrai naujų batų nepirkome iškart, nors senųjų padas jau buvo nusitrynęs, o savaitgalio išvyką pas gimines nukėlėme. Man buvo nemalonu, kad viena mano skuba virto nepatogumu visiems. Žmona nebespaudė ir priekaištų nekartojo, bet sąskaitos ant šaldytuvo užteko, kad pats apie tai prisiminčiau.

Po kelių savaičių nusipirkau kuklesnį, bet naują telefoną parduotuvėje. Jis nėra toks geras kaip tas iš skelbimo: kamera prastesnė, atminties mažiau, ekranas saulėje ne visada patogus. Užtat galiu įdėti kortelę ir nebijoti, kad ryšys dings tada, kai reikės skambučio iš mokyklos ar darbo. Tas pirmasis aparatas vis dar guli stalčiuje, kol bandau išsiaiškinti, ar šioje istorijoje dar įmanoma ką nors padaryti.

Po šios pamokos pigesnis variantas man nebeatrodo savaime geras

Nesakau, kad visi telefonai iš skelbimų yra blogas pasirinkimas. Pažįstu žmonių, kurie taip nusipirko puikių daiktų ir neturėjo jokių bėdų. Bet man vien įjungti ekraną ir patikrinti kamerą jau nebeatrodo pakankama. Tvarkingas korpusas dar nereiškia tvarkingos istorijos.

Dabar, jei kada nors pirkčiau naudotą įrenginį, daryčiau kelis paprastus dalykus:

• neskubėčiau susitikimo metu, net jei pardavėjas aiškina, kad tuoj turi išvažiuoti;
• išsisaugočiau skelbimą, visą susirašinėjimą ir aiškiai fiksuočiau, iš ko perku;
• paprašyčiau tiek informacijos, kiek reikia ramiai pasitikrinti aparato kilmę ir veikimą;
• nepasikliaučiau vien tuo, kad telefonas tą minutę prisijungia prie ryšio;
• jei kyla nepatogus jausmas ar pardavėjas vengia paprastų klausimų, tiesiog išeičiau.

Vis dar gaila tų 450 eurų. Kartais pagalvoju, kad aikštelėje galėjau būti atkaklesnis, nors tada tikriausiai būčiau jautęsis įtarus ir nemalonus. Dabar suprantu, kad atsargumas nėra nemandagumas, ypač kai perki daiktą, kurio kaina šeimai tikrai juntama. O kaip pasielgtumėte jūs, jei po savaitės paaiškėtų, kad iš skelbimo pirktas telefonas nebegali veikti ryšyje?