Padangas pakeisti užsirašiau konkrečiai valandai ir išsiprašiau iš darbo. Atvykęs išgirdau: „Gyva eilė, visi laukia“

Prie serviso buvau dešimt minučių prieš vienuoliktą – būtent vienuoliktai telefonu ir buvau užsirašęs keisti padangų. Iš darbo išsiprašiau dviem valandoms, ratus iš vakaro susikroviau į bagažinę, bet registratūroje manęs laukė trumpas paaiškinimas: „Gyva eilė, visi laukia.“ Kai pasakiau, kad turiu sutartą laiką, darbuotojas parodė į kiemą: „Jie irgi turi.“

Atsisukau. Vienas vyras stovėjo prie automobilio su kavos puodeliu, kitas vaikščiojo kalbėdamas telefonu, dar du automobiliai buvo pastatyti taip, lyg jų savininkai bet kurią minutę tikėtųsi kvietimo įvažiuoti. Paklausiau, kada maždaug ateitų mano eilė. Darbuotojas pasakė nežinantis – gal po valandos, gal vėliau.

Telefonu viskas atrodė labai paprasta

Į servisą skambinau prieš savaitę. Paklausiau, kada galėtų pakeisti padangas, ir iš kelių pasiūlytų variantų pasirinkau vienuoliktą valandą. Dar pasitikslinau, kiek užtruks, nes reikės grįžti į darbą. Man pasakė skirti maždaug valandą.

Vietą rinkausi patogią – netoli darbo, kad nereikėtų važiuoti per visą miestą. Galėjau ieškoti vakarinio laiko kitur, tačiau pagalvojau, kad susitvarkysiu dieną ir vakaras liks šeimai. Su vadovu iš anksto sutarėme, kad išvažiuosiu trumpam, o jeigu reikės, likusį laiką atidirbsiu.

Prieš važiuodamas dar patikrinau telefoną, ar nesu supainiojęs serviso. Adresas tas, numeris tas, kalendoriuje įrašyta vienuolikta. Todėl išgirdęs apie gyvą eilę pirmiausia pagalvojau, kad darbuotojas tiesiog nerado mano registracijos.

Pasakiau pavardę, automobilio modelį ir priminiau, kurią dieną skambinau. Jis kažką pažiūrėjo kompiuteryje, tada atsakė: „Taip, esat. Bet dabar užimti visi postai.“ Paprašiau paaiškinti, ką tuomet reiškia registracijoje nurodyta valanda.

– Kad žinotume, kiek žmonių atvažiuos, – pasakė jis.

Kelias sekundes nieko neatsakiau. Man atrodė, kad susitarėme, kada pradės dirbti su mano automobiliu. Jam, pasirodo, tai reiškė, kad tuo metu turėčiau prisijungti prie laukiančiųjų.

„Palikit automobilį, paskambinsim“

Pasiūliau palaukti penkiolika ar dvidešimt minučių. Suprantu, kad vienas automobilis gali užtrukti ilgiau, gali pasitaikyti sunkiai atsisukantis varžtas ar kita nenumatyta problema. Tik paprašiau pasakyti, ar realu iki pusės pirmos išvažiuoti.

Darbuotojas vėl pažiūrėjo į kiemą. „Geriau nieko nežadėsiu“, – atsakė ir pasiūlė palikti automobilį: kai baigs, paskambins. Paaiškinau, kad išsiprašiau iš darbo būtent todėl, jog nereikėtų ieškoti, kaip paskui parvažiuoti ir vėl atvykti pasiimti.

– Tai dabar visiems viską mesti ir jūsų mašiną imti? – paklausė jis.

Šitas sakinys supykdė labiau už patį laukimą. Iki tol tik bandžiau sužinoti, ar jie priims sutartu laiku. Pasakiau, kad nereikalauju nutraukti jau pradėtų darbų, tačiau noriu suprasti, kodėl man buvo pasiūlyta konkreti valanda, jeigu ji nieko nekeičia.

Tuo metu į vidų atėjo vyras su kavos puodeliu. Paklausė, ar jau galės įvažiuoti, ir iš pokalbio supratau, kad jis užsirašęs pusę vienuoliktos. Buvo beveik vienuolika dvidešimt, o jo automobilis dar stovėjo kieme.

Jis atsisuko į mane ir paklausė, kuriam laikui atvykau. Kai atsakiau, trumpai nusijuokė: „Tada dar turit laiko kavos išgerti.“ Paskui parodė telefoną – jam jau buvo skambinę iš darbo klausti, kada grįš.

Padangų keitimo servisas

Aš irgi turėjau kam paaiškinti, kur dingau

Išėjau į lauką paskambinti vadovui. Pasakiau, kad servisas vėluoja ir kol kas nežinau, kada priims. Jis paklausė, ar automobilis jau pakeltas. Atsakiau, kad dar net nebuvau įvažiavęs.

Trumpam stojo tyla. Paskui išgirdau: „Tai gal grįžk, jeigu ten niekas nevyksta.“ Nesiginčijau, nes manęs darbe laukė žmogus, su kuriuo turėjome užbaigti bendrą užduotį. Negalėjau tiesiog dar porai valandų dingti ir paskui sakyti, kad niekas nieko nežadėjo.

Grįžęs į registratūrą pasakiau, kad ilgiau laukti negaliu. Darbuotojas atsakė, jog rudenį visada toks krūvis, visi nori greitai ir visi kažkur skuba. Tuomet paklausiau, kodėl apie laukimą nepasakė telefonu – būčiau pats nusprendęs, ar man toks variantas tinka.

Prie pokalbio prisijungė kitas darbuotojas. Paaiškino, kad vienas žmogus tądien neatėjo į darbą ir nuo ryto viskas pradėjo strigti. Tai buvo pirmas konkretus paaiškinimas, kurį išgirdau nuo atvykimo.

Pasakiau, kad suprantu, jog jie liko su mažiau rankų, bet mano telefono numerį turėjo. Būtų užtekę paskambinti prieš man išvažiuojant: vėluojame, teks laukti, gal norite persirašyti. Užuot leidęs tą laiką kieme, būčiau likęs darbe.

Antras darbuotojas pasiūlė atvykti kitą rytą patį pirmą. Tai bent buvo konkretus pasiūlymas, tačiau dar kartą išsiprašyti nebenorėjau. Paprašiau atšaukti registraciją ir išvažiavau su tais pačiais ratais bagažinėje.

Padangas galiausiai pakeičiau kitur

Grįžęs į darbą pirmiausia išgirdau kolegos klausimą: „Na, jau su žieminėmis?“ Teko aiškinti, kad ne. Visą laiką, kuriam buvau išsiprašęs, beveik ir sunaudojau, tik planuoto darbo niekas neatliko.

Per pietus paskambinau į kitą vietą. Šįkart iš karto paklausiau, ar registracija reiškia priėmimą sutartu laiku, ar tik galimybę atvažiuoti ir laukti. Moteris telefonu pasakė, kad gali pasitaikyti trumpas vėlavimas, tačiau jeigu matytų, jog nespės, paskambintų.

Užsirašiau kitai dienai po darbo. Atvažiavus dar reikėjo kelias minutes palaukti, kol išvažiuos prieš mane aptarnautas automobilis. Darbuotojas pats priėjo, pasakė, kad tuoj pakvies, ir po kelių minučių parodė, kur įvažiuoti.

Niekas nevyko sekundės tikslumu, bet aš žinojau, kas vyksta. Padangas pakeitė, atsiskaičiau ir išvažiavau. Pirmame servise palikau beveik dvi valandas savo darbo dienos, antrame – automobilį tiek laiko, kiek reikėjo darbui atlikti.

Darbdaviui pažadėtą laiką atidirbau, todėl vienas vakaras vis tiek sutrumpėjo. O pirmąjį servisą iš savo telefono kontaktų ištryniau. Gal jiems tai buvo tiesiog sunki diena, tačiau man niekas nepaaiškino situacijos tol, kol nepradėjau klausinėti.

Ar konkreti registracijos valanda turėtų užtikrinti priėmimą su nedidele paklaida, ar klientas ir užsirašęs privalo būti pasiruošęs laukti tiek, kiek pasakys servisas?