Statybose be sutarties dirbau 9 metus. Susilaužęs ranką išgirdau: „Tu pas mane nedirbi“

Kai po kritimo statybose paskambinau žmogui, kuriam dirbau devynerius metus, ranka jau buvo sugipsuota. Paklausiau, kaip fiksuosime įvykį ir iš ko gyvensiu, kol negalėsiu dirbti. Jis atsakė: „Palauk, kokį įvykį? Tu pas mane nedirbi. Kartais ateini padėti.“

Sėdėjau ligoninės koridoriuje ir žiūrėjau į dulkėtus batus. Dar prieš kelias valandas tais pačiais batais stovėjau jo objekte, vykdžiau jo nurodymus ir kalbėjau, ką reikės užbaigti iki penktadienio. Dabar telefone girdėjau žmogų, kuris mano darbo dienas pavertė kažkokiais atsitiktiniais apsilankymais.

– Devynerius metus padedu? – paklausiau. Jis atsiduso, pasakė, kad dabar neturi laiko ginčytis, ir pažadėjo paskambinti vakare.

Sutartį vis atidėdavome kitam objektui

Pradėjome nuo vieno namo. Pažįstamas pasakė, kad brigadai reikia žmogaus, galinčio dirbti vidaus apdailą. Atvažiavau, susitarėme dėl dienos užmokesčio, o apie dokumentus išgirdau: „Pirmiausia pažiūrėkim, kaip sutarsim.“

Sutarėme gerai. Po to namo buvo kitas, paskui daugiabučio butai, biuro patalpos. Kai darbų sumažėdavo, vadovas paskambindavo ir pasakydavo, kur atvažiuoti pirmadienį. Jis skirstė užduotis, tikrino, kiek padaryta, derino terminus su užsakovais.

Pinigus gaudavau grynaisiais. Kartais penktadienį, kartais reikėdavo palaukti, kol jam perves klientas. Žymėjausi dirbtas dienas užrašų knygelėje, o gavęs pinigus šalia sumos padėdavau varnelę.

Žmona ne kartą klausė, kada pagaliau susitvarkysiu sutartį. Atsakydavau, kad pakalbėsiu, paskui grįždavau su nauju paaiškinimu: dabar keičiasi objektas, dabar tvarkomi įmonės reikalai, dabar nepatogus laikas.

Nemeluosiu – man ir pačiam buvo patogu nesigilinti. Darbo turėjau, pinigus dažniausiai gaudavau, vadovą pažinojau seniai. Kai susirgdavau, kelias dienas pabūdavau namuose ir tiesiog mažiau parsinešdavau. Kol pats galėjau atsistoti ryte ir važiuoti dirbti, rimtesnės bėdos nenumačiau.

Tą rytą skubėjome užbaigti lubas

Iki nelaimės buvau įsitikinęs, kad moku dirbti atsargiai. Jaunesniems net paburbėdavau, kai skubėdavo nepasiruošę vietos. Tačiau tą dieną ir pats norėjau greičiau baigti – buvo pažadėta, kad kitą rytą patalpas jau perims kiti meistrai.

Tvarkydamas lubų konstrukciją paslydau ir kritau. Spėjau ištiesti ranką, tada pajutau tokį skausmą, kad kurį laiką negalėjau normaliai atsikvėpti. Kolega pritūpė šalia, kitas nubėgo paimti telefono.

Į ligoninę mane nuvežė brigados vyras. Automobilyje dar bandžiau juokauti, kad turbūt tik smarkiai susitrenkiau, nors rankos pajudinti negalėjau. Kai gydytojas pasakė, kad lūžis, pirmiausia paklausiau, kada galėsiu vėl dirbti.

Jis pažiūrėjo į mane ir paprašė dabar neskubėti prie darbo. Reikėjo gydymo ir laiko, o ne pažado po savaitgalio grįžti glaistyti sienų.

Kol laukiau dokumentų, paskambinau vadovui. Galvojau, kad pasitarsime, ką daryti toliau. Vietoj to išgirdau, jog pas jį nedirbu.

Vakare atvežė pinigų ir paprašė „nedaryti nesąmonių“

Pažadėto skambučio sulaukiau jau namuose. Vadovas paklausė, ar gali trumpam užvažiuoti, ir po valandos stovėjo prie durų su keliais banknotais rankoje.

Pasakė atvežęs už paskutines dirbtas dienas. Paskui pridūrė dar šiek tiek, esą vaistams ir maistui. Padėjo pinigus ant spintelės ir pradėjo aiškinti, kad man dabar svarbiausia pasveikti, o ne „pradėti visokius aiškinimusis“.

Žmona iš virtuvės atėjo į prieškambarį. Paklausė, kiek laiko, jo manymu, iš tų pinigų turėsime gyventi. Jis atsakė negalintis manęs išlaikyti ir pats turintis įsipareigojimų.

– O kas prašo išlaikyti? Jis jūsų darbe susižalojo, – pasakė ji.

Vadovas pradėjo taisyti žodžius: ne jo darbe, o objekte; ne darbuotojas, o savarankiškai ateinantis žmogus. Aš klausiau ir prisiminiau, kaip prieš mėnesį jis visiems sakė be jo žinios net dienos laisvos neimti, nes terminai dega.

Prieš išeidamas dar paprašė pagalvoti, ar verta gadinti santykius. Durims užsidarius žmona suskaičiavo pinigus, o aš pirmą kartą nebeturėjau jokio paaiškinimo, kuriuo galėčiau jį apginti.

Devynerių metų darbą pradėjau rinkti iš žinučių

Kitą rytą atsiverčiau telefoną. Ten buvo adresai, užduotys, prašymai atvažiuoti anksčiau, nuotraukos, kurias siųsdavau parodyti atliktą darbą. Viename pokalbyje jis barė, kad neužbaigėme kambario, kitame liepė pasiimti įrankius ir važiuoti į naują objektą.

Žmona padėjo viską susidėti pagal datas. Susiradau užrašų knygeles, išsisaugojau susirašinėjimą, užsirašiau kritimą mačiusių žmonių vardus. Vienam kolegai paskambinęs išgirdau, kad jis nenori problemų, kitam net nereikėjo ilgai aiškinti: „Mačiau, kas nutiko. Taip ir pasakysiu.“

Kreipiausi į Valstybinę darbo inspekciją ir papasakojau savo situaciją. Atskirai ieškojau teisinės pagalbos, nes supratau, kad vien mano pasipiktinimo neužteks. Reikėjo aiškiai sudėlioti, kur dirbau, kas mokėjo, kas vadovavo ir kaip susižalojau.

Tuo metu jokio greito atsakymo negavau ir pinigai sąskaitoje neatsirado. Gyvenome iš žmonos atlyginimo bei santaupų, kurias buvome atsidėję namo stogui. Ji nė karto nepriminė savo ankstesnių klausimų apie sutartį, nors aš pats juos prisimindavau kasdien.

Kai ranka pradėjo gyti, jis vėl paskambino dėl darbo

Po kurio laiko vadovas pasiteiravo, kaip jaučiuosi. Iš pradžių maniau, kad bent dabar norės normaliai pasikalbėti, tačiau jis greitai perėjo prie naujo objekto. Reikėjo patikimo žmogaus, o aš galėčiau pradėti nuo lengvesnių darbų.

Paklausiau, ar šį kartą pasiūlys darbo sutartį. Jis pasakė, kad telefonu tokių dalykų nespręsime, geriau atvažiuočiau ir viską aptartume vietoje.

– Pirmiausia atsiųsk sąlygas, – atsakiau.

Jis priminė, kiek metų pažįstami. Pasakiau, kad prisimenu. Po šito pokalbis užgeso, o jokio pasiūlymo raštu nesulaukiau.

Vėliau darbą radau kitoje įmonėje. Prieš pirmą dieną nuėjau pasirašyti dokumentų ir pirmą kartą pats paprašiau laiko juos perskaityti. Priėmęs žmogus pasakė neskubėti ir nuėjo atnešti darbo drabužių.

Sutarties kopiją parsinešiau namo. Žmona paklausė, kaip praėjo, o aš padėjau dokumentą ant virtuvės stalo. Ji perskaitė pirmą lapą, atsargiai patraukė puodelį toliau ir nuėjo atnešti aplanko.