Sodo bendrijai penkerius metus nemokėjome nario mokesčio, nes sodu nesinaudojome. Bendrija kreipėsi į teismą, ir prie skolos teko sumokėti delspinigius
Sąskaitos už sodą penkerius metus gulėjo stalčiuje po senais elektros kvitais, o mes su vyru vis sakydavome, kad prie jų grįšime vėliau. Man 46-eri, dirbu darželyje auklėtojos padėjėja, vyras važinėja po objektus ir montuoja langus, auginame du jau beveik savarankiškus vaikus. Sodą pirkome prieš daug metų, kai atrodė, kad kiekvieną savaitgalį ravėsime lysves ir virsime uogienes. Iš pradžių taip ir buvo, bet paskui susirgo mano mama, vaikai pradėjo gyventi savo ritmu, o mes patys vis dažniau likdavome bute pailsėti. Atrodė paprasta: jei sodu nesinaudojame, tai ir mokėti lyg nėra už ką.
Sklypo nebuvome visai apleidę – kartą ar du per vasarą nuvažiuodavome nupjauti žolės, pažiūrėti, ar nevarva stogas, pasiimti kaimynės paliktų obuolių. Tačiau bendrijos susirinkimuose nedalyvavome, kelio žvyravimo nepastebėdavome, vandens vamzdžių reikalai mūsų, kaip manėme, nelietė. Vokai iš bendrijos iš pradžių atsidurdavo ant šaldytuvo, paskui prie sąskaitų krūvos, galiausiai – stalčiuje. Tikėjomės, kad kada nors sodo atsisakysime arba bent jau susitarsime dėl senų įmokų. Vietoj ramaus pokalbio gavome pranešimą, po kurio tą vakarą vakarienė taip ir liko beveik nepaliesta.
Atrodė, kad tuščias sklypas niekam nekainuoja
Mūsų sodas yra senoje bendrijoje už miesto, maždaug pusvalandis kelio nuo buto, jei nėra kamščių. Sklype stovi nedidelis medinis namelis, kurio sienas vyras vis žada perdažyti, kelios senos obelys ir šiltnamis su įtrūkusiu stiklu. Po mamos ligos ten nebeturėjau nei jėgų, nei didelio noro tvarkytis. Nuvažiuodavau, išlipdavau iš automobilio, apsižvalgydavau po peraugusius serbentus ir galvodavau, kad reikėtų pradėti bent nuo vieno kampo. Paskui po valandos jau norėdavosi namo.
Vyras sakydavo, kad sodą parduosime, tik reikia rasti laiko susitvarkyti dokumentus ir išvežti prikauptus daiktus. To laiko vis neatsirasdavo. Vienais metais keitėme bute langus, kitais sūnus išėjo studijuoti, paskui reikėjo daugiau padėti mamai. Tarp tokių reikalų metinė bendrijos įmoka atrodė menka ir ne pati svarbiausia. Mes jos neignoravome iš pykčio – tiesiog vis atidėdavome sprendimą, kurio nenorėjome priimti.
Kaimynas iš gretimo sklypo kartą užsiminė, kad bendrija renka pinigus keliui ir bendram vandeniui prižiūrėti. Aš numojau ranka ir pasakiau, kad vandens net neatsukame, o keliais važiuojame retai. Jis tik gūžtelėjo pečiais. Tuo metu man atrodė, kad mūsų situacija aiški savaime: nesinaudojame – vadinasi, neturėtume ir prisidėti.
Vokas pašto dėžutėje privertė nebeatidėlioti
Vieną vasario rytą pašto dėžutėje radau registruotą voką. Grįžau iš darbo, telefonas buvo išsikrovęs dar autobuse, ir iš pradžių net nesupratau, kodėl vyras taip rimtai žiūri į popierius ant stalo. Bendrija rašė apie nesumokėtas įmokas ir nurodė papildomai skaičiuojamus delspinigius. Buvo surašyti visi metai, kuriuos mes sau vadinome „tuščiais“.
Pirma reakcija buvo pyktis. Atrodė, kad mus baudžia už tai, jog nesėdėjome tame namelyje ir niekam netrukdėme. Vyras net pasakė: – Tai tegu pasiima tuos vartus ir kelią, mes juk ten negyvename. Pasakiau jam, kad vartų niekas mums į butą neatveš, o nuo popierių problema irgi nedings. Tą vakarą ginčijomės ne tiek apie bendriją, kiek apie tai, kuris iš mūsų turėjo anksčiau atidaryti tuos vokus.
Man buvo gėda ir dėl savo užsispyrimo. Prisiminiau ne vieną kartą, kai galėjau paskambinti bendrijos pirmininkei, paklausti, kiek esame skolingi, pasiteirauti, ar galima būtų mokėti dalimis. Bet bijojau išgirsti skaičių, todėl apsimečiau, kad jo nėra. Tyla mums atrodė patogesnė už nemalonų pokalbį, nors vėliau kainavo daugiau nervų ir pinigų.
Susitikime išgirdome, už ką mokėjo visi kiti
Su pirmininke susitikome bendrijos namelyje prie įvažiavimo. Viduje buvo vėsu, ant stalo stovėjo elektrinis virdulys, šalia – aplankai su popieriais ir plastikinis indelis su sausainiais. Ji nekalbėjo maloniai vien tam, kad mus nuramintų, bet ir nešaukė. Sakė, kad bendrijos reikalai nesustoja dėl to, kad vienas savininkas retai atvažiuoja: reikia prižiūrėti bendras vietas, spręsti vandens, šiukšlių, kelių ir kitus kasdienius reikalus.
Aš vis grįžau prie vienos minties: mes juk tuo beveik nesinaudojome. Pirmininkė atsakė, kad sklypas liko mūsų, bet kada galėjome juo naudotis, o bendros išlaidos, jos žodžiais, tenka ne tik tiems, kurie vasarą kepa šašlykus. Nuo tokio atsakymo iškart nepasidarė maloniau, bet bent jau supratau, kaip jie tai mato. Vyras paklausė, kodėl mūsų niekas anksčiau aiškiau neįspėjo, o ji parodė siųstus pranešimus ir priminimus.
Grįžtant automobilyje ilgai tylėjome. Pro langą mačiau pažliugusį pakelės sniegą ir galvojau, kad patys visiškai nesidomėjome, kas vyksta bendrijoje. Norėjome turėti sklypą „dėl visa ko“: gal vaikams prireiks, gal patys dar grįšime prie daržo, gal kada nors parduosime. Bet tas „dėl visa ko“ nereiškė, kad viskas gali stovėti be jokių rūpesčių. Nuosavybė liko mūsų, net kai apie ją nenorėjome galvoti.
Prie skolos prisidėjo tai, ko labiausiai nenorėjome matyti
Galiausiai teko tartis, kaip padengsime susidariusią skolą. Sunkiausia buvo ne pats faktas, kad reikia mokėti, o papildoma dalis – delspinigiai. Jie buvo nurodyti pranešime, o mes patys supratome, kad per tiek laiko nė karto rimtai nesiaiškinome situacijos. Kai vyras išgirdo bendrą sumą, jis vėl supyko, šįkart jau ant savęs. Aš irgi pasakiau per aštriai, kad jei jis bent kartą būtų nuvažiavęs į susirinkimą, gal būtume susigaudę anksčiau.
Po kelių dienų abu nusiraminome. Nutarėme nebesiginčyti, kas kaltas labiau, nes nuo to suma nemažėjo. Peržiūrėjome namų išlaidas: kurį laiką nepirkome to, ką paprastai pasiimame spontaniškai, atidėjome virtuvės spintelių rankenėlių keitimą, mažiau užsisakinėjome maisto į namus. Nebuvo malonu, bet ir ne pasaulio pabaiga. Blogiausia buvo suvokti, kad dalies šių išlaidų galėjome išvengti, jei būtume reagavę po pirmo ar antro priminimo.
Su bendrija vėliau bendravome jau be didelių emocijų. Pirmininkė irgi pasidarė nebe „priešas“, o žmogus, kuriam tenka priminti tokius dalykus dešimtims savininkų. Vyras net nuvažiavo padėti patraukti prie vartų nuvirtusią šaką, nors niekas jo neprašė. Iš to didvyriškumo nedarau – jam pačiam tiesiog buvo nejauku atvažiuoti į vietą, kurios penkerius metus vengėme.
Po šios pamokos sodą laikome kitaip
Dabar dar nesame galutinai nusprendę, ar sodą parduosime, ar paliksime. Šią vasarą bent sutvarkėme taką, išvežėme kelias dėžes senų stiklainių, nupjovėme žolę aplink namelį. Ant šaldytuvo nebekabiname neaiškių vokų „vėlesniam laikui“ – turime vieną aplanką, kurį kartą per mėnesį peržiūrime. Skamba paprastai, bet mums tai tapo svarbiu įpročiu.
Jeigu žmogus turi sklypą, garažą ar kitą turtą, kuriuo retai naudojasi, iš mūsų patirties siūlyčiau prisiminti kelis paprastus dalykus:
- nepalikti pranešimų neatidarytų vien todėl, kad bijote nemalonaus turinio;
- pasidomėti bendrais mokesčiais ir sprendimais, net jei į vietą užsukate retai;
- jei sunku sumokėti ar nesutinkate su skaičiavimu, kalbėtis kuo anksčiau;
- nepainioti „nesinaudoju“ su „manęs tai neliečia“;
- apsispręsti, ar turtą tikrai norite laikyti, o ne vien atidėti sprendimą dar metams.
Mes vis dar kartais pasiginčijame, kodėl anksčiau buvome tokie užsispyrę, o šiltnamio stiklas taip ir liko nesutvarkytas. Ar sodą parduosime, irgi dar neaišku. Tačiau dabar bent žinome, kad ignoravimas nėra pigus būdas nieko nedaryti. O kaip pasielgtumėte jūs, jei turėtumėte sodą, kuriame nebesilankote, bet vis dar negalite ryžtis jo atsisakyti?
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


