Mano sąskaitos už elektrą augo, kol pakeičiau seną šaldytuvą: kaltinau kainas, o priežastis visą laiką stovėjo virtuvėje

Kai pirmą kartą gavau didesnę sąskaitą už elektrą, tik numojau ranka. Kai padidėjo ir kita, pradėjau vaikščioti po namus ir gesinti šviesas. Žmonai primindavau išjungti televizorių, pats nustojau palikti įjungtą kompiuterį, net vandenį arbatinuke pradėjau virinti tik vienam puodeliui. Atrodė, kad kažką darau, tačiau mėnesio pabaigoje vėl laukė ta pati nemaloni staigmena. Tik gerokai vėliau supratau, kodėl visi tie mano taupymo bandymai beveik nieko nepakeitė.

Iš pradžių žiūrėjau į eurus, o ne į suvartotą elektrą

Anksčiau už elektrą paprastai mokėdavome apie penkiasdešimt eurų. Suma šiek tiek svyruodavo, bet maždaug žinodavau, kiek reikės atsidėti. Paskui sąskaitos pradėjo artėti prie septyniasdešimties, o vieną mėnesį perkopė ir aštuoniasdešimt eurų. Namuose nieko naujo nebuvome nusipirkę, elektrinio šildytuvo nejungėme, džiovyklės neturėjome.

— Gal vėl elektra pabrango? — paklausė žmona, kai prie vakarienės pradėjau burbėti dėl sąskaitos.

— Matyt. Jau nebesuprasi, kiek čia už ką mokam, — atsakiau ir uždariau telefone atsidarytą mokėjimą.

Tuo pokalbis ir baigėsi. Buvau taip įsitikinęs, kad problema yra tarifas, jog net nepaliginau suvartotų kilovatvalandžių. Mokėdavau galutinę sumą ir pykdavau. Tik vieną savaitgalį, prisėdęs peržiūrėti šeimos išlaidų, atsidariau kelių mėnesių sąskaitas vieną šalia kitos. Tada pamačiau, kad išaugusi ne vien suma. Elektros irgi sunaudojome gerokai daugiau.

Tas atradimas mane suerzino dar labiau. Jeigu daugiau vartojame, vadinasi, kažkur namuose yra priežastis. O aš jau kelias savaites vaikščiojau iš paskos žmonai ir gesinau šviesą kambaryje, į kurį ji po minutės ketindavo grįžti.

„Jis juk dar šaldo“ buvo pagrindinis mūsų argumentas

Mūsų šaldytuvas buvo senas. Kiek tiksliai jam metų, iš karto nebūčiau pasakęs — pirkome dar prieš virtuvės remontą, kai vaikas lankė pradinę mokyklą. Dabar jis jau pats važinėja automobiliu. Per tą laiką pakeitėme skalbyklę, televizorių, viryklę, o šaldytuvas liko stovėti savo kampe.

Apie jo keitimą kartais pasikalbėdavome, bet visada rasdavome svarbesnių pirkinių. Vieną mėnesį reikėdavo padangų, kitą — sumokėti už automobilio remontą. Be to, atrodė nelogiška išmesti veikiantį daiktą.

— Kam pirkti naują? Šitas juk dar šaldo, — sakydavau.

Kad jis burzgia garsiau nei anksčiau, buvome pripratę. Kartais vakarais, kai virtuvėje viskas nutildavo, girdėdavau jį iš svetainės. Šaldiklio stalčių taip pat tekdavo stipriau patraukti, nes prisikaupdavo ledo. Atitirpindavome, išvalydavome ir naudodavome toliau. Nė vieno iš šių dalykų nesiejau su sąskaitomis — man tai buvo tiesiog seno šaldytuvo ypatybės.

Pirmas rimčiau apie jį užsiminė svainis. Užėjo kavos, atsisėdo virtuvėje ir po kurio laiko paklausė, ar mūsų šaldytuvas apskritai kada nors nutyla.

— Nutyla, — atsakiau. — Tik turbūt ne tada, kai tu ateini.

Pasijuokėme, bet jam išėjus pradėjau klausytis. Ruošiant vakarienę burzgė. Plaunant indus burzgė. Prieš miegą nuėjęs atsigerti vandens irgi jį girdėjau. Kitą rytą radau tą patį garsą.

Šaldytuvas ryja daugiau elektros

Matavimas pasakė daugiau nei visas mano vaikščiojimas po kambarius

Iš pažįstamo pasiskolinau į rozetę jungiamą elektros sąnaudų matuoklį. Iki tol tokio nebuvau naudojęs, nors apie juos buvau girdėjęs. Norėjau pagaliau pamatyti skaičių, o ne spėlioti, ar daug elektros sunaudoja palikta lemputė.

Šaldytuvą matavau visą savaitę. Naudojome jį įprastai: dėjome produktus, gaminome vakarienę, savaitgalį parsivežėme pirkinių. Per septynias dienas matuoklis parodė beveik 24 kilovatvalandes. Perskaičiavęs mėnesiui gavau maždaug šimtą.

Kurį laiką tiesiog žiūrėjau į ekranėlį. Tada pakviečiau žmoną.

— Atsimeni, kaip sakiau, kad jis dar geras, nes šaldo?

— Atsimenu. Dažniausiai taip sakydavai, kai parduotuvėje parodydavau naują.

Parodžiau jai skaičius. Pagal mūsų tuo metu mokėtą elektros kainą vien šaldytuvo darbas galėjo kainuoti apie trisdešimt eurų per mėnesį. Žinoma, savaitės matavimas dar nepasakė, kiek tiksliai jis sunaudos kiekvieną metų mėnesį, bet mums jau buvo aišku, kad verta ieškoti gedimo.

Meistras apžiūrėjo prietaisą, patikrino durelių sandarumą ir išklausė, kaip jis veikia. Paaiškino, kad vien iš garso tikslios diagnozės nenustatysi, tačiau nuolatinis darbas ir tokios sąnaudos nėra dalykai, kuriuos vertėtų ignoruoti. Aptarėme remontą, galimas išlaidas ir paties šaldytuvo amžių. Tą vakarą pirmą kartą rimtai pradėjome rinktis naują.

Naują šaldytuvą pirkome jau kitaip

Anksčiau būčiau pirmiausia žiūrėjęs į kainą, aukštį ir tai, ar tilps didelis puodas. Šį kartą parduotuvėje ilgiau stovėjau prie energijos etikečių. Lyginau panašaus dydžio modelius, žiūrėjau nurodytas metines elektros sąnaudas, fotografavau, kad namuose galėčiau ramiai palyginti.

Nesirinkome brangiausio. Nusipirkome tokį, kuris tiko mūsų virtuvei, poreikiams ir piniginei. Senąjį išvežė, naująjį pastatė, o aš dar kelias dienas iš įpročio klausydavausi, ar jis veikia. Virtuvėje buvo neįprastai tylu.

Smalsumas, žinoma, niekur nedingo. Prijungiau tą patį matuoklį ir naują šaldytuvą stebėjau ilgiau. Per pirmas keturias savaites jis sunaudojo apie 19 kilovatvalandžių. Skirtumas nuo senojo buvo toks, kad pagaliau nustojau ieškoti kaltės kiekviename įjungtame prietaise.

Vis dėlto labiausiai laukiau viso mėnesio sąskaitos. Norėjau pamatyti, ar mano skaičiavimai pasijus ir bendrose namų išlaidose.

Pirma mažesnė sąskaita dar neįtikino, antra jau leido atsikvėpti

Pirmą mėnesį po pakeitimo sąskaita sumažėjo maždaug dvidešimčia eurų. Apsidžiaugiau, bet dar neskubėjau daryti išvadų: gal mažiau gaminome, gal rečiau skalbėme, gal tiesiog taip sutapo. Kitą mėnesį suma vėl buvo panaši į tą, kurią mokėdavome anksčiau. Suvartotos elektros kiekis taip pat sumažėjo.

Namuose tuo metu gyvenome įprastai. Televizorių žiūrėjome, vakarienę gaminome, skalbyklę jungėme. Žmona, gavusi antrą sąskaitą, padėjo telefoną man priešais.

— Tai dabar jau galėsiu virtuvėje šviesą palikti, kol nusinešu puodelį?

Turėjau pripažinti, kad pastaraisiais mėnesiais buvau gerokai įkyrėjęs. Stengiausi taupyti ten, kur lengviausia ką nors pastebėti, o nuolat veikiančio šaldytuvo beveik nevertinau.

Naujas prietaisas kainavo kelis šimtus eurų, todėl nesakau, kad pirkinys iš karto atsipirko. Tačiau kiekvieną mėnesį matomas skirtumas mums buvo svarbus. Dar svarbiau buvo pagaliau suprasti, už ką mokame daugiau.

Dabar, gavęs sąskaitą, pirmiausia pasižiūriu į suvartotą kiekį. O prisiminęs seną šaldytuvą pagalvoju, kiek kartų pats pasakiau: „Tegul stovi, kol veikia.“ Jis stovėjo ilgai. Tik paskutiniais metais tas jo veikimas mums jau kainavo gerokai daugiau, negu įsivaizdavome.