Degalinėje į benzininį automobilį pripyliau dyzelino už 70 eurų. Tralas ir bako išvalymas kainavo dar 260 eurų

Klaidą supratau laikydamas rankoje kvitą. Buvau jau susimokėjęs, pasiėmęs kavą ir grįžęs prie automobilio. Telefoną padėjau ant stogo, kad galėčiau atsidaryti dureles, o kvitą ketinau suglamžyti ir įmesti į kišenę.

Tada pamačiau žodį „dyzelinas“.

Kelias sekundes žiūrėjau į jį taip, lyg būčiau paėmęs svetimą kvitą. Paskui atsisukau į kolonėlę. Ne, stovėjau prie tos pačios. Pistoletą ką tik pats buvau pakabinęs.

Mano automobilis benzininis.

Kavos puodelį padėjau ant žemės. Staiga pasidarė labai svarbu nieko daugiau nedaryti paskubomis.

Prieš mėnesį buvau pakeitęs automobilį

Iki tol beveik dešimt metų važinėjau dyzeliniu. Degalinėje viskas vykdavo automatiškai: sustoju, atidarau baką, paimu pistoletą, pilu. Ant rankenėlės užrašytų žodžių jau seniai nebeskaitydavau.

Naują automobilį nusipirkau prieš mėnesį. Tiksliau, naują sau – naudotą benzininį universalą. Žinojau, ką perku, žinojau, ką pilti. Pirmus kartus dar pasitikrindavau užrašą prie bako angos.

Tą rytą nepasitikrinau.

Važiavau į darbą anksčiau nei įprastai, nes turėjau nuvežti dokumentus į kitą padalinį. Kol pyliau degalus, paskambino kolega. Klausė, ar paėmiau vieną aplanką, kur padėti raktai, kam paskambinti dėl vartų.

Atsakinėjau ir stebėjau besisukančius skaičius. Ties septyniasdešimčia eurų sustabdžiau. Pokalbį baigiau jau eidamas mokėti.

Paskui ne kartą bandžiau atkurti tą akimirką, kai pasirinkau pistoletą. Neprisiminiau. Būtent tai labiausiai ir gąsdino – padariau veiksmą, galintį sugadinti automobilį, ir net negalėjau pasakyti, į ką tuo metu žiūrėjau.

Pirmas noras buvo patraukti automobilį nuo kolonėlės

Už manęs jau laukė kitas automobilis. Vairuotojas matė, kad grįžau su kava, todėl, matyt, tikėjosi, kad tuoj išvažiuosiu.

Atsisėdau ant sėdynės krašto ir paėmiau raktą. Tą akimirką sustojau. Buvau kažkur skaitęs, kad pripylus netinkamų degalų svarbiausia nebandyti važiuoti.

Vėl išlipau ir nuėjau į vidų.

– Atrodo, pripyliau ne tų degalų, – pasakiau darbuotojai.

Ji paklausė, kokių ir į kokį automobilį. Ištaręs garsiai pasijutau dar kvailiau.

– Dyzelino. Į benzininį.

Pirmiausia ji pasiteiravo, ar jau buvau užvedęs variklį. Pasakiau, kad ne.

– Tada nekurkite. Susisiekite su pagalba kelyje. Dėl kolonėlės dabar nesijaudinkite.

Buvau beveik pasiruošęs išgirsti priekaištą, kad užimu vietą. Vietoj to ji išėjo pas laukiantį vairuotoją ir parodė jam kitą kolonėlę. Man tas mažas dalykas labai padėjo. Bent nebereikėjo jausti, kad skubiai turiu patraukti automobilį bet kokia kaina.

Skambindamas pagalbai vis tikėjausi, kad yra paprastas būdas

Pagalbos numerį radau telefone. Kol laukiau, per galvą ėjo įvairiausi variantai. Gal galima tiesiog nusiurbti? Gal likęs benzinas ką nors keičia? Gal užtektų pripilti tinkamų degalų?

Kai atsiliepė konsultantas, papasakojau situaciją ir vėl sulaukiau to paties klausimo: ar variklis buvo užvestas.

– Ne. Tik sėdau patraukti nuo kolonėlės, bet neužvedžiau.

Jis paprašė nieko nebandyti ir pasakė, kad automobilį reikės nugabenti į servisą. Dėl tolesnių darbų turėjo spręsti meistrai.

Tada paklausiau, kiek kainuos.

Iš pradžių išgirdau tik transportavimo kainą. Supratau, kad tai dar ne pabaiga. Reikės pašalinti netinkamus degalus, išvalyti baką, o paskui vėl pilti tai, ką turėjau įpilti iš pat pradžių.

Paskambinau kolegai ir pasakiau, kad dokumentų laiku neatvešiu.

– Kas nutiko?

– Pripyliau dyzelino.

Jis kelias sekundes tylėjo.

– Į naująjį?

– Taip.

– Užvedei?

Tą rytą šį klausimą išgirdau tiek kartų, kad pradėjau atsakinėti dar jam nebaigus sakinio.

Laukdamas pradėjau kaltinti viską iš eilės

Kava jau buvo atšalusi. Stovėjau šalia automobilio ir pykau ant savęs, paskui ant skambučio, paskui ant savo skubėjimo. Akimirką net susierzinau dėl kolonėlės: kodėl viskas taip arti, kodėl negalėjo būti aiškiau?

Nuėjau pažiūrėti.

Užrašas buvo aiškus. Aš jo tiesiog neperskaičiau.

Šitas suvokimas buvo nemalonus, bet bent jau baigiau ieškoti kaltų. Darbuotoja pasiūlė atsisėsti viduje, kol atvažiuos techninė pagalba. Sėdėdamas prie lango stebėjau, kaip žmonės atvažiuoja, prisipila, susimoka ir išvažiuoja. Iki tol nė karto nebuvau pagalvojęs, koks geras dalykas yra tiesiog išvažiuoti iš degalinės.

Telefono naršyklėje jau buvau pradėjęs ieškoti panašių atvejų. Vieni komentaruose rašė, kad nieko baisaus, kiti prognozavo beveik naują variklį. Nuo to tik darėsi blogiau.

Uždariau puslapį. Automobilio meistras dar nebuvo matęs, o aš jau mintyse skaičiavau remontą pagal nepažįstamų žmonių pasakojimus.

Tralo vairuotojas nesijuokė

Kai atvažiavo, pirmiausia apžiūrėjo, kaip galėtų saugiai paimti automobilį. Aš vaikščiojau iš paskos ir vis aiškinau, kad anksčiau turėjau dyzelinį, kad pakeičiau neseniai, kad kalbėjau telefonu.

Jis išklausė ir pasakė:

– Supratau. Būna. Dabar susitvarkom.

Man nereikėjo nei paguodos, nei istorijų apie kitus užuomaršas. Užteko, kad žmogus elgėsi taip, lyg problema būtų išsprendžiama.

Žiūrėti, kaip automobilis užkeliamas ant platformos, vis tiek buvo sunku. Dar prieš valandą juo ramiai važiavau į darbą. Dabar stovėjau degalinėje su dokumentų krepšiu ir tuščiu kavos puodeliu, o mano mašina išvažiavo be manęs.

Servise dar kartą aiškiai pasakiau, kokių degalų pripyliau ir kad variklio neužvedžiau. Paprašiau prieš papildomus darbus paskambinti ir paaiškinti, ką reikės daryti bei kiek tai kainuos. Po tokio ryto nebenorėjau nė vieno sprendimo priimti nesiklausydamas.

Už klaidą sumokėjau 330 eurų

Automobilį atgavau po netinkamų degalų pašalinimo ir bako išvalymo. Už transportavimą bei darbus iš viso sumokėjau 260 eurų.

Degalinėje buvau palikęs dar 70. Taigi vien tas neatidus sustojimas man kainavo 330 eurų, neskaičiuojant naujai įpiltų tinkamų degalų ir sugaišto laiko.

Paėmęs sąskaitą nesiderėjau. Prieš darbus buvau informuotas, kas bus daroma, todėl bent šioje vietoje neturėjau dėl ko pykti. Tik kelis kartus perskaičiau galutinę sumą ir pagalvojau, ką kitą buvau numatęs už tuos pinigus.

Automobilyje dar kelias minutes pasėdėjau. Šįkart pirmiausia pasižiūrėjau į dokumentus, paskui į kuro rodmenis. Tik tada užvedžiau.

Važiavau be muzikos. Per daug visko tą dieną jau buvau prisiklausęs.

Dabar degalinėje turiu vieną taisyklę

Kolegoms kitą dieną papasakojau pats. Nenorėjau dar savaitę aiškinti, kodėl neatvažiavau laiku. Vienas prisipažino sykį buvęs paėmęs ne tą pistoletą, bet spėjęs pastebėti. Kitas pradėjo juokauti, kad man prie bako reikia priklijuoti priminimą.

Priklijavau. Nedidelį, tik man matomą atidarius dangtelį. Man visiškai nesvarbu, kaip tai atrodo.

Dabar prieš pildamas perskaitau degalų pavadinimą ant pistoleto ir pasitikrinu, ko reikia automobiliui. Telefonu tuo metu nekalbu. Jei kas skambina, perskambinu baigęs.

O iš tos dienos geriausiai atsimenu vieną akimirką: sėdėjau prie vairo, raktas jau buvo rankoje, už manęs laukė žmogus. Labai norėjosi greitai patraukti automobilį ir tik tada aiškintis.

Gerai, kad tada neskubėjau.

Namuose kvitą su užrašu „dyzelinas“ buvau padėjęs prie kitų automobilio dokumentų. Tvarkydamasis žmona paklausė, ar ir jį saugosiu.

– Kol prisiminsiu nepaėmęs į rankas, – atsakiau.

Praėjo keli mėnesiai. Kvitą jau išmečiau. Prieš pildamas vis tiek patikrinu.