Naują automobilį išvarote į greitkelį ir įjungiate tempomatą? Būtent taip galima sugadinti tai, ką bandote „tausoti“

Naujas automobilis, švarus salonas, dar kvepiantis plastikas, tyliai dirbantis variklis ir tas malonus jausmas, kad viskas dar priešakyje. Pirmomis dienomis daugelis vairuotojų su nauja mašina elgiasi atsargiau: vengia staigių startų, nekelia apsukų, į duobes važiuoja lėčiau, o kiekvienas garsas atrodo svarbesnis nei įprastai.

Tada atsiranda labai viliojanti mintis: išvažiuoti į greitkelį, įjungti pastovaus greičio palaikymo sistemą maždaug ties 100–105 km/val. ir ramiai „prasukti“ kelis šimtus kilometrų. Atrodo logiška. Variklis neapkraunamas, greitis pastovus, apsukos nedidelės, jokių staigių manevrų. Ką čia galima sugadinti?

Tačiau būtent toks elgesys naujam vidaus degimo varikliui gali būti ne pats geriausias. Problema yra ne pats 100 km/val. greitis ir ne tempomatas kaip technologija. Problema ta, kad pirmuosius šimtus ar pirmą tūkstantį kilometrų naujam varikliui reikia ne monotoniško darbo vienu režimu, o švelniai kintančios apkrovos.

Kitaip tariant, naujam varikliui labiau patinka ramus, bet gyvas važiavimas, o ne ilgas „užrakinimas“ tomis pačiomis apsukomis.

Kodėl naujam varikliui nepatinka vienodas ritmas

Nors šiuolaikiniai varikliai gaminami labai tiksliai, pirmieji kilometrai vis tiek yra svarbūs. Variklio detalės pradeda dirbti kartu realiomis sąlygomis, o kai kurios jų paviršių sąveikos dar tik galutinai susiformuoja. Ypač daug kalbama apie stūmoklinius žiedus ir cilindrų sieneles.

Stūmokliniai žiedai turi tinkamai prisiderinti prie cilindro paviršiaus. Nuo to priklauso, kaip gerai bus sandarinama degimo kamera, kiek stabilus bus suspaudimas ir kiek alyvos pateks ten, kur jos neturėtų būti. Jei viskas vyksta normaliai, variklis ilgainiui dirba švariai, stabiliai ir nenaudoja perteklinio alyvos kiekio.

Kai automobilis pirmus šimtus kilometrų ilgai važiuoja visiškai pastoviu greičiu, variklis dirba labai siaurame apsukų ir apkrovos diapazone. Tempomatas palaiko beveik vienodą ritmą: tiek pat greičio, panaši apkrova, panašios apsukos, panaši temperatūra.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo švelnu. Tačiau įvažinėjimo laikotarpiu varikliui naudinga, kad režimai šiek tiek keistųsi. Apsukos turėtų tai kilti, tai kristi, apkrova turėtų švelniai varijuoti, o ne valandų valandas laikytis viename taške.

Jeigu naujas variklis ilgai dirba monotoniškai, stūmokliniai žiedai gali neprisiderinti taip tolygiai, kaip turėtų. Dėl to ateityje gali atsirasti didesnės alyvos sąnaudos, prastesnis sandarumas ar greitesnis kai kurių paviršių dėvėjimasis. Tai nebūtinai įvyks po vienos kelionės, bet įprotis „naują automobilį įvažinėti greitkelyje su tempomatu“ tikrai nėra geriausias.

Tempomatas nėra priešas, bet pradžioje jo geriau nenaudoti ilgai

Svarbu suprasti vieną dalyką: pastovaus greičio palaikymo sistema nėra bloga. Ji labai patogi ilgoje kelionėje, padeda išlaikyti vienodą greitį, mažina nuovargį ir kartais net padeda važiuoti ekonomiškiau. Tačiau naujo automobilio įvažinėjimo laikotarpiu tempomatas gali paskatinti būtent tai, ko gamintojai dažnai pataria vengti – ilgą važiavimą pastoviu greičiu.

Kai vairuotojas pats valdo greitį, jis natūraliai truputį keičia tempą. Priekyje atsiranda lėtesnis automobilis, tenka švelniai atleisti akceleratorių. Po sankryžos ar žiedinės sankryžos apsukos trumpam pakyla. Įkalnėje variklis gauna kiek daugiau darbo, nuokalnėje – mažiau. Mieste ar priemiestyje toks režimų kitimas vyksta savaime.

Greitkelyje su tempomatu viskas kitaip. Automobilis tiesiog ilgai važiuoja vienodai. Naujam varikliui tai gali būti per daug „sterilu“. Jis negauna normalaus apkrovos ir apsukų kaitos, kuri padeda detalėms dirbti skirtingomis sąlygomis ir palaipsniui prisitaikyti.

Todėl pirmuosius maždaug 800–1600 kilometrų geriau nevairuoti taip, tarsi tikslas būtų kuo greičiau „prisukti“ ridą. Daug protingiau važiuoti įvairiais, bet švelniais režimais: truputį miesto, truputį užmiesčio, truputį kelio didesniu greičiu, bet be ilgo užstrigimo viename apsukų taške.

Ką dar reikėtų pamiršti pirmomis savaitėmis

Ilgas važiavimas vienodu greičiu nėra vienintelė klaida. Naujam varikliui taip pat nepatinka staigus ir agresyvus elgesys. Jei automobilis ką tik iš salono, nereikėtų iš karto tikrinti, „kiek eina“, spausti akceleratoriaus iki dugno ar kelti variklio iki aukštų apsukų.

Daug gamintojų pirmuoju laikotarpiu rekomenduoja vengti labai aukštų apsukų ir didelės apkrovos. Tikslūs skaičiai priklauso nuo modelio, bet dažnai minimas santūrus apsukų diapazonas, be ilgalaikio sukimo iki raudonos zonos. Tai ypač svarbu benzininiais varikliais, kurie lengvai kyla į aukštesnes apsukas ir vairuotojui kartais sukelia norą „pajusti, ką nupirko“.

Nereikėtų ir priešingo kraštutinumo – varginti variklio per žemomis apsukomis. Jei automobilis su mechanine pavarų dėže, per anksti įjungta aukšta pavara ir bandymas greitėti iš labai žemų apsukų taip pat nėra gerai. Variklis tada dirba sunkiai, nors tachometras nerodo didelio skaičiaus.

Per pirmuosius kilometrus geriausia vengti ir didelio krovinio, pilnai prikrauto automobilio ar priekabos tempimo, jei gamintojas nenurodo kitaip. Naujam varikliui, transmisijai, stabdžiams ir kitoms dalims geriau duoti laiko pradėti dirbti normaliomis, ne ekstremaliomis sąlygomis.

Miestas naujam varikliui kartais geriau nei monotoniškas greitkelis

Kai kurie vairuotojai mano, kad naujam automobiliui miestas yra blogis, o greitkelis – saugiausia vieta. Tačiau įvažinėjimo požiūriu viskas ne taip paprasta.

Mieste variklis nuolat dirba skirtingais režimais. Greitėjimas, lėtėjimas, stabdymas, vėl pajudėjimas, mažesnis greitis, įvairios apsukos. Jeigu vairuotojas elgiasi ramiai, neplėšo automobilio ir nevažiuoja nervingai, toks režimų kitimas gali būti net naudingas.

Žinoma, nereikia naujo automobilio kankinti kamščiuose kelias valandas per dieną, ypač jei variklis nuolat kaista, o aušinimo sistema dirba sunkiai. Tačiau normalus mišrus važiavimas – miestas, priemiestis, užmiestis – dažnai yra daug geresnis nei kelių šimtų kilometrų monotoniškas maršrutas vienu greičiu.

Jei norisi išvažiuoti į ilgesnę kelionę, tempomato geriau nenaudoti valandų valandas. Galima švelniai keisti greitį, kartais važiuoti 90 km/val., vėliau 100 km/val., paskui vėl šiek tiek sumažinti. Svarbiausia nešokinėti agresyviai, o tiesiog neleisti varikliui ilgai dirbti visiškai vienodai.

Naujas variklis jau nėra toks „žalias“ kaip seniau, bet taisyklės nedingo

Dažnai sakoma, kad šiuolaikinių automobilių įvažinėti nebereikia. Iš dalies tai tiesa: gamybos tikslumas, medžiagos, alyvos ir variklių technologijos labai pasikeitė. Naujas variklis nebėra toks jautrus kaip prieš kelis dešimtmečius, kai vairuotojai įvažinėjimą laikė beveik ritualu.

Tačiau tai nereiškia, kad pirmuosius kilometrus galima visiškai ignoruoti. Automobilio naudojimo vadove vis dar galima rasti rekomendacijų vengti ilgalaikio važiavimo pastoviu greičiu, pernelyg aukštų apsukų, staigių pagreitėjimų ar didelės apkrovos pirmaisiais kilometrais.

Skirtingi gamintojai šias rekomendacijas formuluoja skirtingai. Vieni kalba apie pirmus 1000 kilometrų, kiti apie ilgesnį laikotarpį. Vieni pateikia konkrečias apsukų ribas, kiti tiesiog ragina važiuoti ramiai ir nevairuoti ilgai vienodu greičiu.

Todėl svarbiausias patarimas skamba nuobodžiai, bet yra labai praktiškas: perskaitykite savo automobilio naudojimo instrukciją. Ne forumą, ne kaimyno patirtį, ne bendrą mitą apie „visiems tinka“, o būtent savo modelio vadovą.

Geras įvažinėjimas nėra baimė vairuoti

Tinkamas naujo variklio tausojimas nereiškia, kad reikia važiuoti kaip su kiaušiniais bagažinėje. Nereikia bijoti kiekvieno akceleratoriaus paspaudimo ar kiekvienos apsukos. Automobilis sukurtas važiuoti, o ne būti saugomas garaže.

Tačiau pirmuoju laikotarpiu verta vengti kraštutinumų. Nereikia ilgai važiuoti pastoviu greičiu su tempomatu. Nereikia spausti iki dugno. Nereikia tempti priekabos ar krauti automobilio iki lubų. Nereikia laikyti variklio aukštomis apsukomis vien dėl smalsumo.

Geriausias kelias – ramus, įvairus važiavimas. Leiskite varikliui dirbti skirtingomis sąlygomis, bet be žiaurios apkrovos. Leiskite apsukoms keistis. Leiskite automobiliui natūraliai pereiti per miesto, priemiesčio ir užmiesčio režimus.

O po įvažinėjimo laikotarpio nereikėtų pamiršti dalykų, kurie variklio gyvenimą lemia dar labiau: laiku keičiamos alyvos, tinkamų filtrų, gamintojo specifikacijas atitinkančio tepalo, tvarkingos aušinimo sistemos ir reguliarios priežiūros. Dažnas ilgas darbas tuščiąja eiga, prasta alyva ar vėluojantis aptarnavimas gali pakenkti ne mažiau nei netinkamas elgesys pirmą savaitę.

Naujas automobilis dažnai perkamas su viltimi, kad jis tarnaus ilgai ir be didelių problemų. Todėl pirmieji kilometrai neturėtų būti bandymas kuo greičiau „uždaryti įvažinėjimą“. Jie turėtų būti ramus susipažinimas su automobiliu.

Tempomatas greitkelyje bus puikus pagalbininkas vėliau. Bet pačioje pradžioje naujam varikliui geriau duoti ne vienodą ritmą, o šiek tiek gyvo, atsargiai kintančio darbo.