Naujas automobilis stebės, kur žiūrite: vairuotojai pyks dėl to, ką patys daro kasdien

Vairuotojas važiuoja mieste, priekyje lėtėja eismas, o salone įprasta kasdienė situacija. Reikia sumažinti temperatūrą, įjungti sėdynės šildymą, pakeisti navigacijos maršrutą arba perjungti radijo stotį. Akys kelioms sekundėms nuslysta į didelį centrinį ekraną, pirštas ieško reikiamo mygtuko, ir staiga automobilis supypsi.

Ne todėl, kad priešais kažkas staigiai stabdė. Ne todėl, kad viršytas greitis. O todėl, kad pats automobilis nusprendė: vairuotojas per ilgai nežiūri į kelią.

Būtent tokia kasdienybė laukia vis daugiau naujų automobilių pirkėjų Europoje. Europos Sąjungos saugumo taisyklės numato, kad naujuose automobiliuose turi būti vairuotojo nuovargio ir dėmesio įspėjimo sistemos, o pažangesnė išsiblaškymo stebėjimo sistema nuo 2026 m. liepos 7 d. taikoma visiems naujai registruojamiems atitinkamų kategorijų automobiliams, ne tik naujai patvirtintiems modeliams.

Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip protingas saugumo sprendimas. Jeigu žmogus užsnūdo, per ilgai žiūri į telefoną ar nepastebi kelio, automobilis turi jį pažadinti. Tačiau problema ta, kad šiuolaikiniuose automobiliuose pats gamintojas dažnai priverčia vairuotoją žiūrėti ne į kelią, o į ekraną.

Automobilis perspės dėl to, ką pats ekranas verčia daryti

Dar prieš dešimtmetį daug kas automobilyje buvo valdoma ranka. Klimato kontrolė turėjo fizinius mygtukus, garsas buvo reguliuojamas ratuku, sėdynių šildymas įjungiamas vienu paspaudimu, o vairuotojas daug ką galėjo padaryti beveik nežiūrėdamas.

Dabar daugelyje naujų modelių net paprasčiausios funkcijos perkeltos į ekraną. Norite pakeisti oro pūtimo kryptį? Reikia atsidaryti meniu. Norite išjungti juostos palaikymo sistemą? Reikia rasti nustatymus. Norite pakeisti temperatūrą? Kartais tenka pataikyti į mažą virtualų laukelį važiuojant nelygiu keliu.

Ir štai čia atsiranda konfliktas. Viena sistema reikalauja, kad vairuotojas neatitrauktų akių nuo kelio. Kita sistema, didelis automobilio ekranas, nuolat vilioja tas akis į save. Todėl nauja saugumo funkcija kai kuriems vairuotojams gali atrodyti ne kaip pagalba, o kaip dar vienas pypsintis priekaištas.

Oficialiai pažangi vairuotojo išsiblaškymo įspėjimo sistema turi nustatyti, kada vairuotojo vizualinis dėmesys nėra nukreiptas į vairavimo užduotis, ir įspėti jį per automobilio sąsają. ES taisyklėse taip pat nurodyta, kad sistema turi būti kuriama taip, kad realiomis sąlygomis būtų kuo mažiau klaidingų įspėjimų.

Skamba gerai, bet realiame gyvenime vairuotojams svarbus ne teisinis apibrėžimas, o pojūtis. Jeigu automobilis pradės pypsėti kiekvieną kartą, kai žmogus pažiūrės į navigaciją, klimato valdymą ar keleivio pusę, dalis vairuotojų šią sistemą greitai pradės laikyti ne saugumo pagalbininku, o nervų gadintoju.

Tai ne tik apie nuovargį

Dalis vairuotojų gali manyti, kad kalbama tik apie užmigimą prie vairo. Tokios sistemos jau seniai egzistuoja: jos stebi vairavimo manierą, vairo judesius, važiavimo trajektoriją ir įspėja, jei vairuotojas atrodo pavargęs.

Tačiau naujesnės sistemos žengia toliau. Jos orientuojasi ne tik į nuovargį, bet ir į dėmesio praradimą. Automobilis turi suprasti, ar vairuotojas žiūri ten, kur turėtų žiūrėti. Tai gali būti daroma naudojant salono kamerą, jutiklius ir programinę įrangą, kuri vertina žvilgsnio kryptį, galvos padėtį ar kitus požymius.

Tai ypač aktualu dėl telefonų. Pakanka kelių sekundžių, kad žmogus pažiūrėtų į žinutę, pasirinktų muziką ar patikrintų pranešimą. Vairuotojui tai atrodo smulkmena, bet kelyje tokia smulkmena gali tapti pavojinga. Važiuojant miesto greičiu automobilis per kelias sekundes nuvažiuoja dešimtis metrų.

Todėl saugumo ekspertų logika aiški: jei automobilis gali laiku priminti vairuotojui pakelti akis, jis gali padėti išvengti avarijos. Ypač tada, kai žmogus pats nepastebi, kad dėmesys jau nuklydo.

Vairuotojai nebegalės net kelioms sekundėms „dingti“ nuo kelio

Vairuotojai nerimauja dėl kameros salone

Didžiausia emocija kyla ne dėl paties pypsėjimo. Daugeliui nemaloniausiai skamba mintis, kad naujame automobilyje į vairuotoją gali būti nukreipta kamera. Salone, kuriame žmogus praleidžia daug laiko, tokia detalė atrodo jautriai. Automobilis nebėra tik transporto priemonė – jis tampa vieta, kuri stebi.

ES taisyklėse nurodoma, kad tokia sistema neturi remtis biometriniais asmens duomenimis, leidžiančiais identifikuoti konkretų žmogų, pavyzdžiui, veido atpažinimu. Taip pat pažymima, kad tai nedraudžia naudoti automobilyje įrengtų kamerų duomenų, bet draudžia sistemai identifikuoti asmenį.

Be to, bendrasis saugumo reglamentas numato, kad vairuotojo nuovargio, dėmesio ir išsiblaškymo įspėjimo sistemos neturi nuolat įrašyti ar saugoti daugiau duomenų, nei būtina jų veikimui, o duomenys turi būti apdorojami uždaroje sistemoje ir neturi būti prieinami trečiosioms šalims.

Vis dėlto vairuotojų abejonės niekur nedingsta. Žmonės jau priprato, kad šiuolaikiniai automobiliai renka vis daugiau informacijos: apie keliones, greitį, maršrutus, naudojamas funkcijas, techninę būklę. Todėl net jei dabartinės taisyklės sako, kad kamera neturi atpažinti žmogaus ar perduoti duomenų draudikams, pats klausimas išlieka: kas bus po penkerių metų?

Naujas automobilis taps saugesnis, bet ne visada malonesnis

Europos Sąjunga šį reikalavimą pristato kaip dalį platesnės saugumo krypties. Automobiliuose jau atsirado arba atsiranda vis daugiau privalomų sistemų: greičio įspėjimai, avarinio stabdymo funkcijos, važiavimo atbulomis aptikimas, įvykių duomenų registratoriai ir kiti sprendimai. Reglamentas numato, kad motorinės transporto priemonės turi būti aprūpintos pažangiomis saugumo sistemomis, įskaitant vairuotojo nuovargio ir dėmesio įspėjimą bei pažangų išsiblaškymo įspėjimą.

Tai reiškia, kad nauji automobiliai tampa ne tik patogesni, bet ir labiau kontroliuojantys. Jie padeda stabdyti, įspėja apie greitį, stebi eismo juostą, vertina vairuotojo dėmesį ir vis dažniau patys sprendžia, kada žmogui reikia priminimo.

Vieniems tai bus didelis privalumas. Pavargusiam vairuotojui ilgoje kelionėje toks signalas gali būti tas momentas, kuris priverčia sustoti degalinėje, išgerti kavos ar padaryti pertrauką. Tėvams su vaikais, kurie nuolat blaško dėmesį salone, sistema taip pat gali priminti, kad kelias svarbiau už pokalbį gale.

Tačiau kitiems tai taps dar vienu dalyku, kuris erzina. Ypač jei sistema veiks per jautriai. Vairuotojai jau dabar dažnai skundžiasi, kad kai kurios pagalbinės sistemos pypsi per dažnai, įsijungia ne laiku arba kiekvieną kartą užvedus automobilį vėl grįžta į aktyvų režimą.

Ką turėtų žinoti perkantys naują automobilį

Perkant naują automobilį nuo šiol verta klausti ne tik apie variklį, sąnaudas, garantiją ar multimediją. Reikėtų pasidomėti ir tuo, kaip veikia vairuotojo stebėjimo sistema. Ar ji naudoja kamerą? Kur ji įrengta? Ar galima laikinai išjungti įspėjimus? Ar jie vėl automatiškai įsijungia užvedus automobilį? Kaip sistema elgiasi naktį, su akiniais nuo saulės, su kepure ar prasto apšvietimo sąlygomis?

Tai nėra smulkmenos. Jei automobilis kasdien naudojamas mieste, kur vairuotojas nuolat žiūri į navigaciją, ekraną, veidrodėlius ir šonines gatves, per jautri sistema gali greitai pradėti erzinti. Kita vertus, gerai sukalibruota sistema gali veikti beveik nepastebimai ir įsijungti tik tada, kai iš tikrųjų reikia.

Vairuotojams taip pat verta suprasti, kad tai nebus vien konkretaus gamintojo užgaida. Tai platesnė kryptis visoje Europoje. Nauji automobiliai vis labiau judės link salono stebėjimo, dėmesio vertinimo ir automatinių įspėjimų. Todėl rinkoje pamažu mažės modelių, kuriuose vairuotojas lieka visiškai „nepastebimas“.

Saugumo pažadas turi vieną silpną vietą

Didžiausias šios naujovės paradoksas labai paprastas: automobiliai stebės, kad vairuotojas žiūrėtų į kelią, bet patys automobiliai vis daugiau funkcijų slepia ekranuose. Kol gamintojai negrąžins bent svarbiausių fizinių valdiklių arba nepadarys ekranų tikrai patogių naudoti nežiūrint, dalis vairuotojų jausis baudžiami už problemą, kurią sukūrė pats automobilio dizainas.

Saugumo idėja teisinga. Pavargęs ar į telefoną įnikęs vairuotojas yra pavojus sau ir kitiems. Jei automobilis gali laiku perspėti, tai gali išgelbėti gyvybes. Tačiau sistema turi veikti taip, kad nepervargintų žmogaus dar labiau.

Nauji automobiliai neabejotinai taps išmanesni. Klausimas tik tas, ar jie taps ir malonesni vairuoti. Nes vairuotojai greitai atleis signalą, kuris išgelbėjo nuo klaidos. Bet jie sunkiai atleis automobilį, kuris kiekvieną kelionę paverčia ginču su ekranu ir kamera.

Todėl nauja taisyklė nėra tik apie technologiją. Ji yra apie pasitikėjimą. Vairuotojas turi patikėti, kad automobilis jį saugo, o ne seka be reikalo. Jei gamintojams pavyks tai įrodyti, sistema taps įprasta kaip saugos diržas. Jei ne, dalis vairuotojų naują automobilį pasitiks ne su džiaugsmu, o su pirmu klausimu: kaip išjungti tą pypsėjimą?