Nešokinėkite tarp eismo juostų: ką matematika sako apie lietuviškas atostogų spūstis

Kiekvieną vasarą ir per ilguosius savaitgalius Lietuvos keliuose kartojasi tas pats vaizdas. Penktadienio popietę automobiliai pajuda iš Vilniaus, Kauno ir kitų miestų link pajūrio, ežerų, sodybų ar giminių namų. Vieni skuba į Palangą, kiti į Nidą, treti į Druskininkus ar Aukštaitijos sodybas.

Iš pradžių atrodo, kad viskas juda normaliai. Tada kažkur magistralėje eismas pradeda lėtėti. Iš pradžių truputį, paskui visai rimtai. Vairuotojai spaudžia stabdžius, po kelių sekundžių vėl greitėja, tada vėl stoja. Niekur nematyti nei avarijos, nei kelio darbų, nei susiaurėjimo, bet spūstis vis tiek atsirado.

Tokiose situacijose daugelį apima tas pats jausmas: šalia esanti juosta juda greičiau. Atrodo, kad reikia tik persirikiuoti, ir kelionė pagaliau pajudės. Tačiau matematika rodo, kad dažniausiai tai tik iliuzija. Nuolatinis šokinėjimas tarp juostų retai sutaupo laiko, o bendrai eismą gali padaryti dar lėtesnį.

Tai ypač aktualu Lietuvos keliuose, kur didžiausios spūstys dažnai susidaro ne dėl vienos didelės avarijos, o dėl paprasto automobilių kiekio. Kai per trumpą laiką daug žmonių išvažiuoja ta pačia kryptimi, net maži vairavimo skirtumai gali sukelti didelę bangą.

Kodėl spūstis atsiranda net tada, kai nieko neįvyko

Daug kas galvoja, kad spūsčiai būtinai reikia aiškios priežasties. Avarijos, kelio remonto, susiaurėjimo, policijos posto ar lėtai važiuojančio sunkvežimio. Kartais taip ir būna. Bet dalis spūsčių atsiranda be jokios matomos kliūties.

Tokios spūstys vadinamos fantominėmis. Jos susidaro tada, kai vienas vairuotojas šiek tiek per stipriai pristabdo, už jo važiuojantis sureaguoja truputį vėliau ir stabdo dar smarkiau, o trečias vairuotojas dar labiau. Po kelių šimtų metrų ar kelių kilometrų gale esantys automobiliai jau gali visai sustoti, nors priekyje niekas nebuvo užtvėręs kelio.

Tai galima įsivaizduoti kaip bangą. Automobiliai juda į priekį, bet stabdymo banga keliauja atgal. Vairuotojai, esantys už kelių šimtų metrų, jaučia pasekmę, bet nemato priežasties. Jiems atrodo, kad kažkur priekyje turėjo kažkas nutikti. Dažnai nenutiko nieko, išskyrus per staigų stabdymą ir per mažą atstumą tarp automobilių.

Tokias bangas sustiprina ir persirikiavimas. Kai vienas vairuotojas įlenda į kitą juostą, už jo važiuojantis turi pristabdyti. Jei tai padaro vienas žmogus, nieko baisaus. Bet kai taip elgiasi dešimtys ar šimtai vairuotojų, eismas pradeda trūkčioti. Kiekvienas mano, kad padeda sau, bet visi kartu sukuria dar didesnę spūstį.

Lietuvoje tai labai gerai matyti penktadieniais išvažiuojant iš Vilniaus ar Kauno, taip pat sekmadienio vakarais grįžtant iš pajūrio. Viena juosta akimirką atrodo greitesnė, tada sulėtėja, greitesnė tampa kita, ir vairuotojai pradeda blaškytis. Rezultatas dažnai toks pats: visi juda maždaug vienodu tempu, tik daugiau stabdo ir nervinasi.

Ką apie eismą sako paprasta matematika

Eismo srautą galima aiškinti gana paprastai. Kelyje svarbūs trys dalykai: kiek automobilių yra kelyje, kokiu vidutiniu greičiu jie važiuoja ir kiek automobilių per tam tikrą laiką gali pravažiuoti pro vieną tašką.

Kol automobilių nedaug, viskas aišku: kuo daugiau jų kelyje, tuo didesnis srautas. Automobiliai juda laisvai, greitis išlieka normalus, o kelias naudojamas efektyviai. Tačiau kai mašinų tampa per daug, vairuotojai turi mažinti greitį, laikytis mažesnių tarpų ir dažniau reaguoti į kitų veiksmus.

Tam tikru momentu papildomi automobiliai nebe padidina srautą, o jį sumažina. Kelyje automobilių daugiau, bet jie visi juda lėčiau. Tada per tą patį laiką pro vieną vietą pravažiuoja ne daugiau, o mažiau transporto priemonių. Taip kelias tampa perpildytas.

Būtent todėl spūstyje agresyvesnis vairavimas dažnai neveikia. Jei vienas vairuotojas staigiai įlenda į mažą tarpą, jis galbūt laimi kelis metrus. Bet už jo esantys vairuotojai turi stabdyti, o stabdymo banga keliauja tolyn. Sistema tampa nestabili.

Matematikoje toks reiškinys labai panašus į skysčio tekėjimą vamzdžiu. Kol srautas stabilus, viskas juda gana tolygiai. Bet jei atsiranda per daug trikdžių, srautas pradeda pulsuoti. Keliuose tie pulsai yra staigus greitėjimas, stabdymas ir vėl greitėjimas.

Todėl didžiausias paradoksas toks: greičiau nuvažiuoti dažnai padeda ne agresyvesnis vairavimas, o ramesnis. Kuo mažiau staigių manevrų, tuo mažiau bangų. Kuo tolygiau juda automobiliai, tuo efektyviau veikia visas kelias.

Eismas greitkeliuose

Kodėl persirikiavimas dažnai tik atrodo naudingas

Spūstyje šalia esanti juosta beveik visada atrodo greitesnė. Taip yra todėl, kad žmogus labiau pastebi tuos momentus, kai kita juosta juda, o jo paties juosta stovi. Kai vėliau pajuda jo juosta, jis jau būna susierzinęs ir mažiau pastebi, kad kiti dabar stovi.

Dėl to atsiranda klaidingas jausmas, kad visada esame „ne toje“ juostoje. Vairuotojas persirikiuoja, po minutės naujoji juosta sulėtėja, greitesnė atrodo senoji, ir prasideda blaškymasis. Laiko sutaupoma labai mažai, o rizika ir įtampa padidėja.

Ypač mažai prasmės persirikiuoti tada, kai visos juostos juda ta pačia kryptimi ir nėra aiškaus tikslo, pavyzdžiui, išvažiavimo, posūkio ar pasiruošimo aplenkti lėtesnę transporto priemonę. Jei tiesiog bandote „pagauti greitesnę bangą“, dažniausiai žaidžiate žaidimą, kurio laimėti beveik neįmanoma.

Be to, kiekvienas persirikiavimas reikalauja vietos. Jei tarpai tarp automobilių maži, kiti vairuotojai turi pristabdyti. Vienas toks veiksmas atrodo nereikšmingas, bet tankiame eisme tokių veiksmų daug. Jie sukuria tą patį trūkčiojimą, dėl kurio spūstis užsitęsia.

Lietuvos magistralėse tai ypač matyti prie įsiliejimų, greitėjimo juostų ir vietų, kur vairuotojai paskutinę akimirką bando persirikiuoti į patogesnę juostą. Vienas staigus manevras gali priversti kelis automobilius stabdyti, o po kelių minučių stabdymo banga jau pasiekia visą srautą.

Tai nereiškia, kad persirikiuoti niekada negalima. Reikia persirikiuoti, kai to reikia pagal maršrutą, kai ruošiotės išvažiuoti, kai saugiai aplenkiate lėtesnį automobilį arba kai eismo organizavimas to reikalauja. Tačiau persirikiavimas vien dėl vilties, kad kita juosta „kažkaip greitesnė“, dažniausiai yra prastas sandoris.

Kaip vairuoti, kad spūstis judėtų greičiau

Pirmas patarimas labai paprastas: laikykite saugų atstumą. Tankiame eisme daug žmonių važiuoja per arti, nes bijo, kad kažkas įlys į tarpą. Tačiau per mažas atstumas reiškia, kad į kiekvieną stabdymą teks reaguoti staigiau. Tada bangos tik stiprėja.

Saugus atstumas leidžia stabdyti švelniau. Jei priekyje važiuojantis automobilis trumpam pristabdo, jūs nebūtinai turite kirsti per stabdžius. Užtenka šiek tiek atleisti akceleratorių. Toks mažas skirtumas gali padėti išlaikyti sklandų srautą.

Antras patarimas – greitėti ir stabdyti kuo tolygiau. Spūstyje nėra prasmės staigiai įsibėgėti iki 40 ar 50 km/val., jei po kelių sekundžių vėl teks sustoti. Geriau judėti lėčiau, bet tolygiau. Tai mažiau vargina, taupo degalus arba elektros energiją ir mažina tikimybę sukurti naują stabdymo bangą.

Trečias patarimas – nesiblaškyti tarp juostų. Pasirinkite tinkamą juostą pagal maršrutą ir laikykitės jos, nebent yra aiški priežastis persirikiuoti. Kelių minučių emocinis nekantrumas retai duoda realios naudos, bet gali pabloginti situaciją visam srautui.

Ketvirtas patarimas – planuoti laiką. Jei visi pajuda į pajūrį penktadienį po darbo, jokia matematika nepanaikins automobilių pertekliaus. Kartais didžiausias laimėjimas yra išvažiuoti anksčiau, vėliau arba pasirinkti kitą dieną. Kelionė šeštadienio rytą ar vėlesnis sekmadienio grįžimas gali būti ramesni nei važiavimas pačiu piku.

Penktas patarimas – nepasiduoti spūsties nervui. Kai vairuotojas supyksta, jis pradeda daryti daugiau staigių veiksmų: greičiau spausti, vėliau stabdyti, dažniau keisti juostas. Taip jis pats tampa eismo nestabilumo dalimi.

Šiuolaikinės technologijos ateityje gali padėti dar labiau. Prisitaikantys greičio ribojimai, išmanesni šviesoforai, navigacijos sistemos ir autonominiai automobiliai teoriškai gali mažinti fantomines spūstis. Net vienas labai tolygiai važiuojantis automobilis sraute gali šiek tiek slopinti stabdymo bangą.

Tačiau kol daugumą sprendimų priima žmonės, paprasčiausias būdas padėti eismui yra vairuoti ramiau. Tai neskamba įspūdingai, bet veikia geriau nei nuolatinis lenktyniavimas tarp juostų.

Tad kitą kartą važiuodami į Palangą, Druskininkus ar sodybą ir matydami, kad šalia esanti juosta lyg juda greičiau, prisiminkite paprastą taisyklę. Vienas persirikiavimas gal ir atrodo kaip laimėjimas, bet šimtai tokių manevrų sukuria spūstį visiems.

Greičiausias kelias namo ne visada yra tas, kuriame daugiausia spaudžiate akceleratorių. Dažnai tai kelias, kuriame išlaikote atstumą, judate tolygiai ir leidžiate visai eismo sistemai kvėpuoti.