Robotaksi be vairuotojo parodė nemalonią tiesą: kai niekas nemato, keleiviai ima elgtis kaip savo garaže

Autonominiai taksi turėjo parodyti ateitį: automobilis atvažiuoja pats, durys atsirakina per programėlę, salone tylu, niekas nekalba, niekas neklausia maršruto, niekas neburba dėl kamščių. Atrodė, kad didžiausias iššūkis bus technologija – ar automobilis laiku sustos, ar atpažins pėsčiąjį, ar saugiai įveiks sankryžą. Tačiau JAV robotaksi operatoriai susidūrė su daug žemiškesne problema. Pasirodo, kai automobilyje nėra vairuotojo, dalis keleivių pradeda elgtis taip, lyg būtų ne paslaugoje, o svetainėje po labai ilgo vakarėlio.

„Waymo“ ir „Tesla Robotaxi“ automobiliuose randama šiukšlių, išsiliejusių gėrimų, maisto likučių, alkoholio butelių, pamirštų daiktų, o kartais ir gerokai nemalonesnių „staigmenų“. Keleivė iš Los Andželo Sarah Vasile pasakojo, kad „Waymo“ automobiliuose ne kartą aptiko šiukšlių maišų ir pusiau tuščių alkoholio butelių. Vieną kartą iš po sėdynės išriedėjo gėrimo buteliukas, kitą kartą ji net įlipo į šuns išmatas dar nespėjusi normaliai įsitaisyti salone.

Visa tai skamba juokingai tik tol, kol neprisimeni, kad šie automobiliai važinėja visą dieną ir aptarnauja kitus žmones. Vienas keleivis palieka netvarką, kitas įsėda po kelių minučių ir gauna ne technologijų ateitį, o labai paprastą klausimą: kas čia vyko prieš mane?

Kai vairuotojo nėra, dingsta ir gėda

Paprastame taksi ar pavėžėjimo automobilyje veikia nerašyta taisyklė: salone sėdi kitas žmogus, todėl bent minimaliai susiimi. Gal ir norisi palikti tuščią skardinę durelių kišenėje, bet vairuotojas mato. Gal ir bloga po vakarėlio, bet kažkas priekyje girdi, stebi ir gali sureaguoti. Autonominiame taksi šis socialinis stabdis beveik išnyksta.

Žmogus lieka vienas su ekranu, garsiakalbiu ir mintimi, kad automobilis „niekam nepriklauso“. Nors jis priklauso bendrovei, turi kameras, taisykles ir sąskaitą programėlėje, psichologiškai daliai keleivių tai vis tiek atrodo kaip anoniminė erdvė. O anonimiškumas labai greitai ištraukia ne pačias gražiausias savybes.

Čia robotaksi tampa ne tik transporto priemone, bet ir savotišku socialiniu eksperimentu. Jis parodo, kad žmonėms kartais reikia ne taisyklių tekste, o gyvo žmogaus akyse. Kai jų nėra, išlenda šiukšlinimas, vandalizmas, girtumas ir įsitikinimas, kad „kažkas sutvarkys“.

Miestuose atsirado nauja problema – užmigę keleiviai

Dar viena netikėta autonominių taksi bėda – keleiviai, kurie kelionės pabaigoje tiesiog nepabunda. Ostine, Teksase, policija ir gelbėjimo tarnybos tokiems atvejams net pradėjo vartoti atskirą terminą – „sleepers“, arba miegaliai. Tai dažniausiai apsvaigę keleiviai, užmigę automobilio salone ir nereaguojantys į bandymus juos pažadinti per garsiakalbius.

Per pirmuosius devynis „Waymo“ veiklos mėnesius Ostine buvo užregistruoti 99 tokie pagalbos skambučiai. Tik maža jų dalis baigėsi žmogaus išvežimu į ligoninę, tačiau problema vis tiek rimta: kiekvienas toks iškvietimas užima gelbėtojų laiką, kurio tuo metu gali reikėti kur kas rimtesnei nelaimei.

Vienas aprašytų atvejų puikiai parodo, kaip keistai gali atrodyti ši nauja realybė. Los Andželo gyventojas Ditto Kasendaras po gimtadienio vakarėlio užmigo „Waymo“ automobilyje. Kelionė jau seniai buvo pasibaigusi, nuotolinis asistentas per mikrofoną girdėjo tik tylią muziką, o pažadinti keleivio nepavyko. Galiausiai teko kviesti ugniagesius, kad šie atidarytų automobilio duris. Visa drama prasidėjo nuo kelionės, kuri turėjo kainuoti vos kelis dolerius.

Už išpiltą gėrimą – sąskaita, už vėmalus – dar didesnė

Bendrovės jau suprato, kad vien pasitikėti keleivių sąžine nepakaks. Todėl atsirado aiškūs mokesčiai už netvarką. „Waymo“ taisyklėse numatyta, kad keleivis, pats pranešęs apie išsiliejusį gėrimą ar panašią žalą, gali sumokėti 50 JAV dolerių. Jei netvarką pirmas pastebi kitas keleivis, mokestis gali išaugti iki 100 JAV dolerių.

„Tesla“ savo robotaksi parkui taiko panašią logiką: už nedidelį maisto išpylimą gali tekti mokėti 50 JAV dolerių, o už biologines atliekas ar rūkymą salone – 150 JAV dolerių. Suma nuskaičiuojama per programėlę, o keleiviui, norinčiam ginčyti mokestį, tenka kreiptis į klientų aptarnavimą.

Tai jau nebe smulkmena. Autonominis taksi turi būti švarus, saugus ir paruoštas kitam klientui. Jei kiekvienas išsiliejęs gėrimas reiškia automobilio sustabdymą, valymą ir prarastą darbo laiką, net maža netvarka tampa brangia problema.

Vandalizmas parodė, kad žmonės pyksta net ant automobilių

Robotaksi susiduria ne tik su netvarkingais keleiviais. San Franciske „Waymo“ automobiliai buvo niokojami ir gatvėje: išdaužyti langai, pjaustomos padangos, užfiksuoti net padegimo atvejai. Tai atskleidžia dar vieną nemalonią pusę – autonominis automobilis kai kuriems žmonėms tampa ne technikos naujove, o taikiniu.

Priežasčių gali būti įvairių: pyktis dėl technologijų, darbo vietų baimė, nepasitikėjimas didelėmis bendrovėmis arba paprasčiausias noras ką nors sugadinti. Bet rezultatas tas pats – įmonėms tenka diegti daugiau kamerų, bendradarbiauti su policija ir kurti algoritmus, kurie galėtų atpažinti agresyvų elgesį dar prieš įvykstant rimtai žalai.

Kai kurios bendrovės jau galvoja apie sistemas, kurios įvertintų grėsmę aplink automobilį, perspėtų žmogų balsu, keistų maršrutą arba praneštų tarnyboms. Kitaip tariant, automobilis be vairuotojo pamažu turi mokytis ne tik vairuoti, bet ir gintis nuo žmonių.

Ateities transportui teks spręsti labai seną problemą

Robotaksi technologija gali būti įspūdinga, bet ji atsitrenkia į labai paprastą dalyką – žmogaus elgesį. Automobiliai gali mokytis matyti pėsčiuosius, skaičiuoti atstumus ir reaguoti į eismą, tačiau jiems taip pat tenka susidurti su keleiviu, kuris palieka šiukšles, užmiega po vakarėlio, rūko salone arba nusprendžia, kad be vairuotojo galima viskas.

Tai svarbi pamoka ir Europai, kur tokios technologijos taip pat gali plėstis. Prieš leidžiant autonominius taksi į miestus plačiu mastu, reikės atsakyti ne tik į techninius klausimus. Kas atsako už netvarką? Kaip greitai automobilis išimamas iš eksploatacijos? Kaip apsaugomi kiti keleiviai? Kada kviečiamos pagalbos tarnybos? Kaip užtikrinti, kad paslauga nevirstų mobiliu šiukšlių konteineriu?

Autonominiai taksi žada miestams švaresnį, tylesnį ir patogesnį transportą. Tačiau JAV patirtis rodo, kad ateitis priklausys ne vien nuo jutiklių, kamerų ir algoritmų. Ji priklausys ir nuo to, ar žmonės sugebės elgtis padoriai net tada, kai priekyje nėra vairuotojo, kuris atsisuktų ir pasakytų: „Gal vis dėlto nereikia?“