Vairuotojai masiškai renkasi dujas, bet ne kiekvienas variklis jas atlaiko: klaida gali kainuoti daugiau nei sutaupytas kuras

Kai benzino kainos vėl pradeda erzinti, mintis įsidėti dujų įrangą daugeliui vairuotojų atrodo labai logiška. Atrodo paprasta: sumontuoji SND sistemą, pili pigesnį kurą ir kiekvieną kartą degalinėje jautiesi lyg šiek tiek pergudravęs rinką. Ypač jei automobilis kasdien važiuoja į darbą, suka daug kilometrų mieste, veža šeimą į keliones ar naudojamas kaip darbinis transportas.

Tačiau būtent čia dažnas pirkėjas ir suklysta. Ne kiekvienas benzininis variklis vienodai gerai draugauja su suskystintomis naftos dujomis. Vienam automobiliui dujos gali tapti labai protingu būdu sumažinti išlaidas, o kitam – kelias į vožtuvų remontą, trūkčiojimus, degančią „Check engine“ lemputę ir nuolatinį važinėjimą pas meistrus.

SND Lietuvoje daug metų išlieka vienu populiariausių būdų pigiau važinėti benzininiu automobiliu. Skirtumas tarp benzino ir dujų litro kainos dažnai atrodo viliojantis, ypač tiems, kurie per metus nuvažiuoja ne kelis, o keliolika ar keliasdešimt tūkstančių kilometrų. Daugiausia iš to laimi taksi, pavežėjai, tarnybiniai automobiliai, šeimyniniai universalai, krosoveriai ilgoms kelionėms ir visi, kurių automobilis kasdien dirba, o ne stovi kieme.

Vis dėlto vien pigesnio litro neužtenka. Dujomis važiuojantis automobilis paprastai sunaudoja maždaug 10–20 procentų daugiau kuro litrais nei važiuodamas benzinu. Taip yra dėl skirtingos SND energetinės vertės: tam pačiam darbui atlikti varikliui reikia šiek tiek didesnio dujų kiekio. Nepaisant to, dėl mažesnės litro kainos 100 kilometrų savikaina dažnai vis tiek lieka mažesnė.

Tikroji nauda priklauso nuo kelių dalykų: kiek automobilis ryja benzino, kiek kilometrų nuvažiuojate per metus, kiek kainuoja įrangos montavimas, kokios būklės yra variklis ir ar parinkta sistema tikrai tinka konkrečiam automobiliui. Jei šie dalykai įvertinami paviršutiniškai, taupymas gali greitai išgaruoti.

Dujoms labiausiai tinka ne „bet koks benzinas“, o paprastesnis variklis

Lengviausiai ir pigiausiai dujoms pritaikomi atmosferiniai benzininiai varikliai su paskirstytu, arba netiesioginiu, įpurškimu. Tokiuose varikliuose benzino purkštukai purškia degalus į įsiurbimo kolektorių, priešais vožtuvus. Dujų purkštukai gali veikti labai panašiu principu, todėl sistemą galima tiksliai sureguliuoti be sudėtingų papildomo benzino įpurškimo schemų.

Būtent tokiems varikliams dažniausiai montuojama ketvirtos kartos SND įranga. Ji susideda iš dujų baliono, daugiavožtuvo, reduktoriaus-garintuvo, dujų purkštukų, filtrų, magistralių ir elektroninio valdymo bloko. Reduktorius skystas dujas paverčia dujine būsena ir sumažina jų slėgį, o valdymo blokas dozuoja kurą pagal variklio apkrovą, apsukas, temperatūrą ir kitus parametrus.

Geras variklis dujoms paprastai turi kelias svarbias savybes. Pirmiausia – paskirstytą degalų įpurškimą. Antra – tvirtus vožtuvus ir jų lizdus. Trečia – vožtuvų tarpų automatinį kompensavimą arba bent jau aiškią galimybę juos reguliuoti. Taip pat svarbus paprastas dujų paskirstymo mechanizmas, tvarkinga uždegimo sistema, normalus suspaudimas cilindruose, nepadidėjusios alyvos sąnaudos ir tai, ar rinkoje yra meistrų, kurie konkrečią variklio šeimą gerai pažįsta.

Hidrauliniai vožtuvų tarpų kompensatoriai yra patogūs, nes jie patys palaiko reikiamą tarpą tarp vožtuvų mechanizmo dalių. Vairuotojui nereikia reguliariai ardyti dangtelio ir matuoti tarpų. Tačiau tai nereiškia, kad toks variklis tampa nepažeidžiamas. Blogai sureguliuota dujų sistema, per liesas mišinys ar prasta uždegimo būklė vis tiek gali perkaitinti vožtuvus.

Varikliai su mechaniniu vožtuvų tarpų reguliavimu taip pat gali sėkmingai važiuoti dujomis, bet jų priežiūra reikalauja daugiau drausmės. Jei gamintojas numatė reguliavimą poveržlėmis, stūmikliais ar varžtais, vožtuvų tarpus būtina periodiškai tikrinti. Mažėjantis tarpas gali rodyti, kad vožtuvas pamažu „sėda“ į lizdą. Jei tai nepastebima laiku, vožtuvas gali iki galo nebeužsidaryti, perkaisti ir perdegti.

„Volkswagen 1.6 MPI“ – senas, paprastas ir dėl to mėgstamas

Vienas geriausiai žinomų variklių, kuriuos vairuotojai dažnai renkasi dujoms, yra atmosferinis „Volkswagen“ 1.6 MPI. Jį galima rasti daugelyje „Volkswagen“, „Skoda“, SEAT ir kai kurių „Audi“ modelių. Skirtingos šio variklio versijos buvo montuojamos į „Volkswagen Golf“, „Passat“, „Touran“, „Jetta“, „Skoda Octavia“, „Fabia“, „Rapid“, „Superb“, SEAT „Leon“, „Toledo“, „Altea“, taip pat kai kurias „Audi A3“ ir „A4“ kartas.

MPI žymėjimas paprastai reiškia daugiataškį paskirstytą įpurškimą. Dujų įrangai tai palanki schema, nes dujų purkštukai gali tiekti kurą į įsiurbimo kanalus, o benzino purkštukams nereikia nuolatinio aušinimo benzinu taip, kaip daugelyje tiesioginio įpurškimo variklių.

Šio variklio privalumai paprasti ir gerai suprantami. Dauguma versijų neturi turbokompresoriaus, konstrukcija nesudėtinga, įpurškimas paskirstytas, dažnose modifikacijose yra hidraulinis vožtuvų tarpų kompensavimas, eksploatacinės dalys nėra retos, o meistrų, pažįstančių šiuos variklius, Lietuvoje netrūksta. Be to, tokio tipo varikliui paprastai nereikia brangios tiesioginio įpurškimo SND sistemos.

Tačiau vien pavadinimas „1.6 MPI“ dar nereiškia, kad konkretus automobilis bus idealus. Senesniuose varikliuose gali būti alyvos prasisunkimų pro tarpines, užsiteršusi droselio sklendė, pavargusios uždegimo ritės, oro nuotėkis įsiurbimo sistemoje ar susidėvėjusios žvakės. Važiuojant benzinu tokie trūkumai kartais dar būna vos juntami, bet perėjus prie dujų jie gali pasireikšti trūkčiojimu, uždegimo praleidimais ar užsidegusia variklio gedimo lempute.

Prieš montuojant SND įrangą verta patikrinti visų cilindrų suspaudimą, uždegimo žvakes, rites, aukštos įtampos dalis, kuro korekcijas, įsiurbimo sandarumą ir lambda zondų veikimą. Lambda zondas matuoja deguonies kiekį išmetamosiose dujose, o pagal jo signalą variklio valdymo blokas koreguoja kuro ir oro mišinį. Jei šis jutiklis meluoja, dujų sistema taip pat negalės stabiliai dozuoti kuro.

Benzininiai varikliai su dujomis

„Toyota Valvematic“ – tinka dujoms, bet reikalauja tvarkingos priežiūros

„Toyota“ 1,6, 1,8 ir 2,0 litro „Valvematic“ benzininiai varikliai taip pat dažnai laikomi tinkamais SND įrangai. Tokie agregatai buvo montuojami į „Auris“, „Avensis“, „Corolla“, „Verso“ ir „RAV4“ modelius, priklausomai nuo gamybos metų ir rinkos. Juose paskirstytas įpurškimas derinamas su kintamu įsiurbimo vožtuvų pakilimu, leidžiančiu efektyviau naudoti degalus esant dalinei apkrovai.

Svarbu nepainioti „Valvematic“ su VVT-i. VVT-i keičia vožtuvų atidarymo ir uždarymo laiką, o „Valvematic“ papildomai reguliuoja įsiurbimo vožtuvų pakėlimo aukštį. Abi sistemos gali veikti tame pačiame variklyje, bet jos nėra tas pats.

Paplitusi nuomonė, kad visi „Toyota“ varikliai yra „amžini“ ir nereikalaujantys dėmesio, nėra teisinga. Daugelyje ZR šeimos ir kitų šiuolaikinių „Toyota“ benzininių variklių naudojami mechaniniai reguliavimo elementai, todėl vožtuvų tarpų tikrinimas po SND įrangos montavimo turėtų tapti normalia priežiūros dalimi. Tikrinimo dažnumas priklauso nuo konkretaus variklio, ridos, vairavimo stiliaus ir gamintojo rekomendacijų.

„Toyota“ varikliams ypač svarbu netaupyti ant purkštukų, reduktoriaus ir derinimo. Pigūs, lėtai reaguojantys komponentai esant apkrovai gali tiekti per liesą mišinį. Liesas mišinys reiškia, kad oro yra per daug, palyginti su kuro kiekiu. Tokiu atveju didėja degimo temperatūra, o tai pavojinga išmetimo vožtuvams ir jų lizdams.

Kai kuriems „Toyota“ varikliams meistrai gali rekomenduoti papildomą vožtuvų apsaugos sistemą, į įsiurbimą dozuojant specialų skystį. Tokios sistemos reikalingumas priklauso nuo konkretaus variklio, vairavimo būdo ir SND sistemos sureguliavimo kokybės. Tai nėra stebuklinga apsauga ir ji nepakeičia vožtuvų tarpų kontrolės, filtrų keitimo ar kuro mišinio patikros.

„Subaru EJ“ ir „FB“ – gali važiuoti dujomis, bet ne kiekvienas meistras su jais susitvarkys

„Subaru“ EJ ir FB serijos benzininiai opoziciniai varikliai taip pat gali būti pritaikomi SND. Opozicinis variklis reiškia, kad cilindrai išdėstyti horizontaliai vienas priešais kitą, o stūmokliai juda priešingomis kryptimis. Dėl tokios konstrukcijos variklis turi žemesnį svorio centrą, tačiau jo aptarnavimas kai kuriais atvejais sudėtingesnis.

2,0 ir 2,5 litro EJ varikliai buvo montuojami į „Subaru Impreza“, „Forester“, „Legacy“, „Outback“ ir kitus modelius nuo devintojo dešimtmečio pabaigos iki 2010-ųjų pradžios. Vėliau juos pamažu keitė FB šeimos varikliai. Daug šių automobilių šiandien jau turi didelę ridą, todėl prieš galvojant apie dujas daug svarbiau ne pats variklio pavadinimas, o jo reali techninė būklė.

„Subaru“ privalumas – atmosferinių versijų su netiesioginiu įpurškimu paplitimas. Tačiau priešingos konstrukcijos varikliai turi savų niuansų. Prieiga prie uždegimo žvakių, ričių, purkštukų ir vožtuvų mechanizmo dažnai sudėtingesnė nei įprastame eiliniame keturių cilindrų variklyje. Dėl to kai kurie darbai kainuoja brangiau, o vožtuvų tarpų reguliavimą turėtų atlikti žmogus, kuris tikrai dirba su „Subaru“, o ne tik „šiaip montuoja dujas“.

Ypač atsargiai reikia žiūrėti į senesnius EJ variklius, kurie buvo perkaitę, turi problemų su galvutės tarpinėmis, aušinimo skysčio nuotėkiais ar didelėmis alyvos sąnaudomis. SND pačios savaime tokių gedimų nesukuria, bet termiškai jau pavargusio variklio papildomai apkrauti tikrai nereikėtų.

„Subaru“ automobiliams svarbu parinkti purkštukus, atitinkančius konkretaus variklio galią, ir reduktorių su pakankamu rezervu. Jei reduktorius nespėja išgarinti reikiamo dujų kiekio aktyviai greitėjant ar važiuojant dideliu greičiu, mišinys tampa liesas, krenta trauka ir didėja šiluminė apkrova.

„Renault 1.0 TCe“ – mažas variklis, kuris gali būti logiškas pasirinkimas

Tarp modernesnių kompaktiškų variklių dėmesio vertas „Renault 1.0 TCe“. Tai trijų cilindrų maždaug vieno litro darbinio tūrio turbobenzininis variklis, naudotas „Renault“, „Dacia“ ir „Nissan“ automobiliuose. Dalis modelių buvo siūlomi su gamykline dujų įranga, ypač „Dacia“ ir „Renault“ automobiliuose su ECO-G žymėjimu.

Gamyklinės SND versijos buvimas nereiškia, kad bet kurį 1.0 TCe galima be galvos skausmo perdaryti į dujas. Reikia žiūrėti konkretų variklio kodą, pagaminimo metus, kuro sistemos konstrukciją ir valdymo bloko programinę įrangą. Tačiau pats faktas, kad gamintojas siūlė tokias versijas, rodo, jog ši variklių šeima gali būti pritaikyta darbui su dujomis.

1.0 TCe privalumas – nedidelės sąnaudos. Kompaktiškame automobilyje važiuojant ramiai jis gali būti gana ekonomiškas, o turbokompresorius leidžia iš mažo darbinio tūrio gauti priimtiną trauką. Tačiau turbina kartu reiškia didesnius reikalavimus alyvai, jos kokybei ir keitimo intervalams.

Tokiuose varikliuose reikėtų stebėti vožtuvų tarpus pagal gamintojo arba su konkrečia modifikacija dirbančio meistro rekomendacijas. Automobiliui, kuris daug važiuoja dujomis, praktikoje vožtuvų būklės patikra kas 30–40 tūkst. kilometrų gali būti labai protingas sprendimas, jei gamintojo dokumentacijoje nenumatyta kitaip. Darbas taksi, dažnas važiavimas dideliais sūkiais, priekabos tempimas ar nuolatinės kelionės su apkrautu automobiliu gali reikalauti dar atidesnės priežiūros.

Turbokompresorinio variklio alyvos keitimo nereikėtų atidėlioti. Alyva ne tik mažina trintį, bet ir aušina bei tepa turbokompresorių. Jei bandysite taupyti ant alyvos, filtrų ar intervalų, SND ekonomija gali baigtis brangiu remontu.

Dujų įranga

„Renault K“ serija – paprastumas, dėl kurio šiuos variklius mėgsta dujų montuotojai

„Renault K“ serijos atmosferiniai 1,2, 1,4 ir 1,6 litro varikliai turi gerą reputaciją tarp SND naudotojų. Juos galima rasti „Renault Logan“, „Sandero“, „Megane“, „Scenic“, „Clio“, „Duster“, „Kangoo“, taip pat kai kuriuose „Dacia“ ir „Nissan“ modeliuose. Jų populiarumą lemia paprasta konstrukcija, platus paplitimas ir paskirstytas įpurškimas daugelyje versijų.

Ypač dažnai dujų įranga montuojama 1.6 8V ir 1.6 16V varikliuose. Vis dėlto prieš perkant automobilį verta tiksliai išsiaiškinti, koks agregatas yra po kapotu. Tas pats modelio pavadinimas nereiškia, kad visais metais ir visose rinkose buvo montuotas tas pats variklis. Vėlesnės modifikacijos galėjo turėti kitokių konstrukcinių sprendimų.

Senesniuose „Renault“ automobiliuose prieš SND montavimą verta patikrinti uždegimo rites, alkūninio veleno padėties jutiklį, droselio sklendę ir įsiurbimo kolektoriaus sandarumą. Bent vienas pavargęs komponentas gali sukelti nestabilią tuščiąją eigą, sunkų užvedimą ar trūkčiojimą. Važiuojant dujomis tokie simptomai dažnai tampa ryškesni, nes dujų ir oro mišiniui reikia ypač geros kibirkšties.

Kiti varikliai, kurie gali būti geri SND kandidatai

Renkantis automobilį dujoms nereikėtų apsiriboti vienu ar dviem legendiniais varikliais. Rinkoje yra ir kitų benzininių agregatų, kurie, jei yra geros būklės ir profesionaliai sureguliuoti, gali sėkmingai važiuoti SND. Tačiau galutinis sprendimas turi būti priimamas ne pagal interneto legendas, o po konkretaus automobilio diagnostikos.

„Honda 1.8 i-VTEC“

„Honda 1.8 i-VTEC“, žinomas iš „Civic“ ir kai kurių „FR-V“ versijų, dažnai perdaromas darbui su SND. Tai patikimas atmosferinis variklis su paskirstytu įpurškimu, tačiau jo vožtuvų mechanizmui reikia dėmesio. Tarpai reguliuojami mechaniškai, todėl jų negalima pamiršti.

„Honda“ atveju vožtuvų reguliavimo ignoravimas gali brangiai kainuoti. Jei automobilis nuolat važiuoja dujomis, patikra po 30–40 tūkst. kilometrų gali būti visiškai pagrįsta, ypač jei daug važinėjama mieste arba variklis dažnai dirba apkrautas. Tinkamai sureguliuota SND sistema ir laiku tikrinami vožtuvų tarpai leidžia sumažinti brangaus cilindro galvutės remonto riziką.

„Mitsubishi 1.6“ ir „2.0“

Kai kurie atmosferiniai „Mitsubishi“ varikliai su netiesioginiu įpurškimu taip pat gerai suderinami su dujomis. Juos galima rasti „Lancer“, ASX, „Outlander“ ir kituose modeliuose. Tačiau skirtingos kartos naudojo skirtingas konstrukcijas, todėl prieš montuojant dujų įrangą būtina išsiaiškinti įpurškimo tipą ir vožtuvų reguliavimo ypatumus.

Dviejų litrų varikliams ypač svarbu parinkti tinkamos galios reduktorių ir purkštukus. Sumontuoti pigesnį komplektą, skirtą silpnesniam varikliui, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip taupymas. Tačiau esant apkrovai tokia sistema gali neužtikrinti stabilaus kuro tiekimo, o tada taupymas virsta rizika varikliui.

„Hyundai“ ir „Kia“ su MPI

„Hyundai“ ir „Kia“ atmosferiniai MPI varikliai, ypač 1,4 ir 1,6 litro, dažnai sutinkami „Accent“, „Elantra“, „i30“, „Ceed“, „Rio“, „Cerato“, „Soul“ ir kituose modeliuose. Versijos su paskirstytu įpurškimu paprastai yra tinkamos SND, tačiau reikia žinoti vožtuvų mechanizmo konstrukciją.

Dalis šių variklių naudoja mechaninį vožtuvų tarpų reguliavimą. Todėl įsidėjus dujas nepakanka tik kas kurį laiką pakeisti filtrus. Periodinė vožtuvų patikra, ypač nuvažiavus 40–60 tūkst. kilometrų su SND, padeda laiku pastebėti nepageidaujamus pokyčius.

„Ford 1.6 Duratec“

Atmosferinis „Ford 1.6 Duratec“ su paskirstytu įpurškimu, naudotas „Focus“, „Fiesta“, „C-Max“ ir kai kuriuose kituose modeliuose, taip pat dažnai pritaikomas SND. Jo privalumai – masiškumas, palyginti paprasta konstrukcija ir dalių prieinamumas.

Prieš montuojant dujas būtina įvertinti aušinimo sistemą. SND reduktorius jungiamas prie aušinimo skysčio grandinės, todėl sugedęs termostatas, užsiteršęs radiatorius ar variklio polinkis kaisti yra rimti signalai. Pirmiausia reikia sutvarkyti aušinimą, o tik tada montuoti dujas. Stabili variklio temperatūra svarbi ir pačiam varikliui, ir normaliam reduktoriaus darbui.

Tiesioginis įpurškimas – įmanoma, bet ne visada apsimoka

Sudėtingesnė situacija yra su benzininiais varikliais, kurių purkštukai degalus purškia tiesiai į cilindrus. Tai vadinama tiesioginiu įpurškimu. Tokia sistema naudojama daugelyje turbobenzininių variklių: „Volkswagen TSI“, „Audi TFSI“, „Ford EcoBoost“, kai kuriuose „Hyundai“, „Kia“, „Mazda“, „Mercedes-Benz“, BMW ir kitų gamintojų varikliuose.

Į tokius variklius taip pat galima montuoti SND, bet tam reikia specializuotos įrangos. Dažnai jie neveikia vien tik dujomis. Tam tikras benzino kiekis ir toliau purškiamas per standartinius purkštukus, kad jie būtų aušinami ir sistema veiktų tinkamai. Benzino kiekis priklauso nuo variklio modelio, apkrovos, apsukų ir sistemos nustatymų.

Tiesioginio įpurškimo automobilio perdarymas paprastai yra brangesnis, o realus sutaupymas dažnai mažesnis nei paprasto MPI variklio atveju. Be to, ne kiekvienam varikliui yra gerai išdirbta SND valdymo programinė įranga. Jei meistras negali aiškiai pasakyti, kokia įranga bus montuojama, kiek benzino sistema naudos, kaip ji veiks įvairiomis apkrovomis ir ar jis jau montavo dujas būtent tokiam varikliui, geriau neskubėti.

Daugeliui naudotų automobilių su tiesioginiu įpurškimu racionaliau ieškoti gamyklinės SND versijos arba rinktis kitą modelį su paprastesniu netiesioginio įpurškimo varikliu. Tai ypač aktualu automobiliams su didele rida, brangiais purkštukais ir neaiškia priežiūros istorija.

Prieš montuojant dujas reikia tikrinti variklį, o ne tik kainą

Dujų įranga nesutaiso benzininio variklio ir nepaslepia jo defektų. Priešingai – ji dažnai labai greitai parodo silpnąsias vietas. Todėl prieš montuojant būtina atlikti diagnostiką, o ne vien pakelti kapotą ir pasakyti, kad „variklis gražiai dirba“.

Minimalus patikrinimų sąrašas turėtų apimti cilindrų suspaudimo matavimą, uždegimo žvakių ir ričių patikrą, benzino purkštukų diagnostiką, lambda zondų veikimo įvertinimą, trumpalaikių ir ilgalaikių kuro korekcijų analizę, įsiurbimo trakto sandarumo patikrą, aušinimo sistemos būklės įvertinimą, alyvos sąnaudų patikrinimą, klaidų nuskaitymą variklio valdymo bloke ir, jei reikia, vožtuvų tarpų matavimą.

Kuro korekcijos yra variklio valdymo bloko atliekami įpurškimo trukmės pakeitimai, kad būtų palaikomas tinkamas mišinio santykis. Jei važiuojant benzinu korekcijos stipriai nukrypusios nuo normos, pirmiausia reikia ieškoti priežasties. Tai gali būti oro nuotėkis, užsiteršę purkštukai, neteisingai veikiantis jutiklis, per žemas kuro slėgis ar išmetimo sistemos nesandarumas prieš lambda zondą.

Montuojant dujų įrangą labai svarbi purkštukų vieta. Jų įvadai į įsiurbimo kolektorių turi būti įrengti taip, kad žarnų ilgiai būtų kuo vienodesni ir dujų tiekimas visiems cilindrams būtų tolygus. Per ilgos ar nevienodo ilgio žarnos gali sugadinti dozavimo tikslumą, ypač didesnėmis apsukomis.

Uždegimo sistema dujomis važiuojančiame automobilyje turi būti nepriekaištinga

SND reikalinga stabili ir stipri kibirkštis. Dujų ir oro mišinį uždegti sunkiau nei benzino ir oro mišinį, todėl silpnos ritės, senos žvakės ar pažeisti laidai labai greitai pasijunta. Uždegimo praleidimai pavojingi ne tik dėl traukos praradimo. Nesudegęs kuras gali patekti į išmetimo sistemą ir perkaitinti katalizatorių.

Uždegimo žvakes reikia rinktis pagal variklio gamintojo katalogą arba pagal dujų sistemą reguliuojančio meistro rekomendacijas. Kartais naudojamos žvakės su kitokiu tarpu tarp elektrodų, tačiau šio parametro nereikėtų keisti savarankiškai, nesuprantant konkretaus variklio reikalavimų. Per mažas arba per didelis tarpas gali pabloginti užvedimą, tuščiąją eigą ir darbą esant apkrovai.

Jei automobilis pradeda trūkčioti tik važiuodamas dujomis, nereikėtų iš karto kaltinti reduktoriaus ar purkštukų. Pirmiausia verta patikrinti žvakes, rites, oro filtrą, įsiurbimo sandarumą ir klaidas valdymo bloke. Labai dažnai problema slypi komponente, kuris jau važiuojant benzinu buvo ant ribos, bet dar nesukėlė akivaizdžių simptomų.

SND įranga taip pat reikalauja priežiūros

Tinkamai sumontuota dujų įranga nėra daiktas, kurį galima pamiršti dešimčiai metų. Jei filtrai nekeičiami, sistema netikrinama, o reguliavimas paliekamas likimo valiai, ilgainiui užsiteršia purkštukai, svyruoja slėgis, blogėja mišinio sudėtis ir didėja gedimų rizika.

Ketvirtos kartos sistemose paprastai yra du filtrai: skystos fazės filtras prieš reduktorių ir garinės fazės filtras po jo. Jų tarnavimo laikas priklauso nuo dujų kokybės, sistemos konstrukcijos ir gamintojo rekomendacijų. Praktikoje jie dažnai keičiami kas 10–15 tūkst. kilometrų arba per planinę priežiūrą, jei įrangos gamintojas nenurodo kitaip.

Per aptarnavimą meistras turėtų ne tik pakeisti filtrus, bet ir patikrinti dujų slėgį skirtingais darbo režimais, žarnų ir jungčių sandarumą, reduktoriaus temperatūrą, purkštukų veikimą, benzino ir dujų kuro korekcijas, klaidas valdymo bloke, baliono, daugiavožtuvo ir ventiliacijos vamzdelių būklę.

Reduktorius taip pat nėra amžinas. Jo membranos ir sandarikliai dėvisi, viduje gali kauptis priemaišos. Problemų požymiai – nestabilus persijungimas į dujas, slėgio kritimas esant apkrovai, padidėjusios sąnaudos arba dujų kvapas. Reduktoriaus remonto ar keitimo nereikėtų atidėlioti, nes neteisingas slėgis tiesiogiai veikia mišinio sudėtį.

Balionas bagažinėje ar atsarginio rato vietoje – čia taip pat yra skirtumas

Lengvuosiuose automobiliuose dažniausiai naudojami dviejų tipų SND balionai: cilindriniai ir toroidiniai. Cilindrinis balionas dažniausiai montuojamas bagažinėje, neretai palei galinės sėdynės atlošą. Jo talpa gali būti didesnė, bet jis užima dalį krovinio vietos.

Toroidinis balionas montuojamas atsarginio rato vietoje. Tai patogesnis sprendimas kasdienai, nes bagažinė lieka tvarkingesnė. Tačiau tokio baliono tūris dažnai mažesnis. Vadinasi, teks dažniau piltis dujų arba susitaikyti su tuo, kad atsarginis ratas keliaus bagažinėje, o gal bus naudojamas tik remonto komplektas.

Balionas niekada nepildomas iki galo. Daugiavožtuvas riboja užpildymą maždaug iki 80 procentų, kad liktų vietos kuro šiluminiam plėtimuisi. Pavyzdžiui, jei baliono nominalus tūris yra 50 litrų, realiai į jį tilps apie 40 litrų SND.

Į tai būtina atsižvelgti skaičiuojant nuvažiuojamą atstumą. Jei automobilis sunaudoja apie 9 litrus SND 100 kilometrų, su 40 litrų realiu kiekiu galima tikėtis maždaug 400–430 kilometrų nuotolio. Tai tik apytikslis skaičius. Žiemą, spūstyse, greitkelyje dideliu greičiu ar važiuojant su pilnu salonu sąnaudos gali būti kitokios.

Kodėl dujomis važiuojančiam automobiliui vis tiek reikia benzino

Net ir labai gerai sureguliuotas SND automobilis negali būti eksploatuojamas visiškai be benzino bake. Benzinas reikalingas varikliui užvesti, o kai kuriose sistemose – ir darbui tam tikrais režimais. Be to, ilgai laikant beveik tuščią benzino baką gali kauptis kondensatas, o daugelyje automobilių kuro siurblys aušinamas pačiu kuru.

Patartina bake turėti bent kelių dešimčių litrų benzino atsargą, priklausomai nuo bako dydžio, ir kartais sąmoningai pavažiuoti benzinu. Taip standartinė kuro sistema išlieka gyva. Jei automobilis blogai dirba benzinu, dujos neturi būti būdas paslėpti gedimą.

Šaltu oru variklis dažniausiai užsiveda benzinu ir į dujas persijungia tik tada, kai reduktorius pasiekia nustatytą temperatūrą. Neverta reikalauti, kad sistema persijungtų kuo anksčiau. Šaltas reduktorius negali stabiliai garinti kuro, todėl variklis gali dirbti netolygiai.

Po ilgo stovėjimo, didesnio šalčio ar naudojant abejotinos kokybės benziną galimi trumpalaikiai sutrikimai. Jei variklis gęsta, nepersijungia į dujas, jaučiamas dujų kvapas ar prietaisų skydelyje užsidega gedimo lemputė, reikia perjungti į benziną ir kreiptis į servisą. Savarankiškai taisyti dujų magistrales, daugiavožtuvą ar jungtis pavojinga.

Dokumentai Lietuvoje – dujos turi būti įformintos, ne tik sumontuotos

Įsidėti dujas nėra tas pats, kas pasikeisti kilimėlius ar garso aparatūrą. Pakeitus transporto priemonės kuro rūšį, Lietuvoje reikia pakeisti ir automobilio registracijos duomenis. Tai reiškia, kad transporto priemonė turi būti perregistruota, o registracijos liudijime turi atsirasti atnaujinta informacija apie kuro rūšį.

„Regitra“ nurodo, kad pakeitus kuro rūšį reikia per 15 dienų pakeisti registracijos duomenis, nors rekomenduojama tai atlikti iki artimiausios privalomosios techninės apžiūros. Perregistruojant transporto priemonę po dujų įrangos montavimo papildomai reikia pateikti ekspertizių arba specializuotos įmonės pagal nustatytą tvarką įformintą pažymą – dujų montavimo pažymą.

Todėl neverta sutikti su montavimu „pigiau, bet be dokumentų“. Problemos gali išlįsti per techninę apžiūrą, perregistruojant automobilį, draudimo atveju arba parduodant automobilį. Tvarkingai įforminta SND įranga didina ir pirkėjo pasitikėjimą, nes žmogus mato ne garažinį eksperimentą, o oficialiai sutvarkytą perdarymą.

Prieš montuojant verta iš anksto pasitikslinti, kokius dokumentus išduos dirbtuvės, ar jos turi teisę atlikti tokius darbus ir ar jų pažyma bus tinkama registracijos duomenims pakeisti. Jei meistras į šiuos klausimus atsakinėja miglotai, geriau ieškoti kitos vietos.

Kaip pasirinkti dirbtuves, kad dujos nevirstų nuolatiniu remontu

Montavimo kokybė yra ne mažiau svarbi nei purkštukų, reduktoriaus ar valdymo bloko markė. Geros dirbtuvės prieš montavimą klausia ne tik „koks automobilis“, bet ir domisi variklio kodu, rida, eksploatacijos pobūdžiu, benzino sistemos būkle ir tuo, ar automobilis neturi esamų gedimų.

Jei meistras siūlo tą patį komplektą bet kuriam automobiliui be diagnostikos, tai yra blogas ženklas. SND sistema turi būti parinkta pagal konkretų variklį, jo galią, įpurškimo tipą ir naudojimo sąlygas.

Renkantis servisą verta atkreipti dėmesį į kelis dalykus. Dirbtuvės turi išduoti montavimo dokumentus. Turi būti aiškus komponentų sąrašas su gamintojų pavadinimais. Meistrai turi paaiškinti, kodėl parinktas būtent toks reduktorius ir tokie purkštukai. Prieš montavimą turi būti atliekama benzino sistemos diagnostika. Po montavimo reguliavimas turi būti daromas ne tik stovint vietoje, bet ir važiuojant. Servisas turi suteikti garantiją įrangai bei darbams. Idealu, jei dirbtuvės turi patirties su konkrečiu variklio modeliu.

Reguliavimas tik tuščiąja eiga nesuteikia pilno vaizdo. Važiuojant variklis veikia įvairiomis apkrovomis ir apsukomis, todėl kuro žemėlapis turi tiksliai atkartoti benzino sistemos logiką. Jei sistema gražiai dirba stovint, bet trūkčioja lenkiant ar važiuojant į kalną, montavimas nėra baigtas taip, kaip turėtų būti.

Kada dujų geriau nemontuoti

SND įranga ne visada ekonomiškai pagrįsta. Jei automobilis per metus nuvažiuoja vos kelis tūkstančius kilometrų, atsipirkimas gali būti labai ilgas. Tokiu atveju įrangos montavimas gali būti labiau noras „važiuoti pigiau teoriškai“ nei reali finansinė nauda.

Dujų nereikėtų montuoti į variklį, kurio suspaudimas mažas, darbas nestabilus, alyvos sąnaudos didelės, kuris buvo perkaitęs arba turi gedimų, kurių savininkas neketina taisyti. SND tokio variklio neišgydys. Greičiau priešingai – problemos taps ryškesnės.

Atsargiai reikia elgtis su automobiliais, turinčiais brangius tiesioginio įpurškimo variklius, retus purkštukus, sudėtingą elektroniką ir menkai išbandytus dujų sprendimus. Tokiais atvejais įrangos kaina, dalinės benzino sąnaudos ir galimo remonto rizika gali sunaikinti visą ekonomiją.

Taip pat nereikėtų rinktis vien pigiausio komplekto. Dujų įranga veikia šalia karšto variklio, kuro sistemos ir automobilio elektros. Nuo žarnų, tvirtinimų, elektros jungčių, sandarumo ir reguliavimo priklauso ne tik kuro sąnaudos, bet ir automobilio saugumas.

Gedimų požymiai, kurių negalima ignoruoti

Įsidėjus SND įrangą vairuotojas turėtų stebėti, kaip automobilis pasikeitė. Ankstyvi simptomai dažnai leidžia išspręsti nedidelę problemą, kol ji netapo brangiu remontu.

Jei automobilis trūkčioja ar praranda trauką greitėjant, tai gali rodyti silpną uždegimą, nešvarius dujų purkštukus, neteisingą slėgį arba liesą mišinį. Jei tuščioji eiga tampa nestabili po persijungimo į dujas, priežastis gali būti užteršta droselio sklendė, oro nuotėkis, pavargusios žvakės arba blogas reguliavimas.

Padidėjusios SND sąnaudos gali reikšti neteisingą kalibravimą, reduktoriaus, filtrų ar variklio jutiklių problemas. Dujų kvapas salone ar šalia automobilio visada yra signalas nedelsiant važiuoti į specializuotą servisą ir tikrinti sandarumą.

Dažnas persijunginėjimas iš dujų į benziną gali rodyti nepakankamą slėgį, per žemą reduktoriaus temperatūrą arba valdymo bloko klaidas. Jei po važiavimo dujomis užsidega variklio gedimo indikatorius, klaidų nereikia tiesiog ištrinti. Jas reikia perskaityti ir suprasti, kodėl jos atsirado.

Geriausias pasirinkimas – ne garsus pavadinimas, o tinkama būklė

Patikimiausi SND sprendimai dažniausiai yra paprasti atmosferiniai benzininiai varikliai su paskirstytu įpurškimu, tvarkinga uždegimo sistema ir aiškiu vožtuvų priežiūros grafiku. Geri kandidatai gali būti „Volkswagen 1.6 MPI“, kai kurie „Renault K“ serijos varikliai, tinkamos „Renault 1.0 TCe“ modifikacijos, atmosferiniai „Subaru EJ“ ir „FB“, kai kurie „Toyota“, „Honda“, „Hyundai“, „Kia“, „Ford“ ir „Mitsubishi“ varikliai.

Tačiau vien variklio pavadinimas dar negarantuoja sėkmės. Tas pats modelis viename automobilyje gali važiuoti puikiai, o kitame tapti nuolatiniu rūpesčiu, jei jis buvo apleistas, perkaitintas, netvarkingai prižiūrėtas arba jei SND įranga sumontuota pigiausiu įmanomu būdu.

Todėl protingiausias kelias yra paprastas: pirmiausia tikrinti konkretų automobilį, tada rinktis tinkamą įrangą, montuoti ją pas patyrusį meistrą, oficialiai įforminti pakeitimus ir reguliariai prižiūrėti sistemą. Tik tada dujos tampa realiu taupymu, o ne dar viena brangia klaida po kapotu.