Naują programėlę telefone dažnas įsidiegia visiškai automatiškai. Norisi kuo greičiau išbandyti žaidimą, naują įrankį, muzikos grotuvą, skaičiuotuvą ar kokį nors „telefono valiklį“, todėl ekrane pasirodžius leidimų langui pirštas dažnai pats paspaudžia „Leisti“.
Atrodo, kas čia tokio? Juk visi taip daro.
Tačiau būtent šioje vietoje prasideda problema. Programėlės prašo prieigos prie kontaktų, vietos, failų, mikrofono, kameros ir kitų telefono funkcijų. Dalis tokių leidimų būtini normaliam veikimui. Pavyzdžiui, vaizdo skambučių programėlei kamera reikalinga. Žemėlapių programėlei gali reikėti vietos nustatymo. Susirašinėjimo programėlė gali prašyti leidimo siųsti nuotraukas.
Tačiau kai kamera tampa reikalinga žibintuvėliui, paprastam skaičiuotuvui, muzikos grotuvui ar žaidimui be papildytos realybės, verta rimtai suklusti.
Prieiga prie kameros yra vienas jautriausių leidimų, kuriuos galima suteikti telefone. Jei programėlė tuo piktnaudžiauja, ji teoriškai gali fotografuoti, įrašyti vaizdą ar fiksuoti aplinką fone be aiškaus vartotojo supratimo, kas iš tikrųjų vyksta.
Ir būtent todėl kai kurioms programėlėms kameros leidimo geriau niekada nesuteikti.
Kodėl kameros leidimas toks pavojingas?
Telefono kamera nėra tik patogus įrankis nuotraukoms ar vaizdo skambučiams. Ji mato jūsų veidą, namus, darbo vietą, dokumentus ant stalo, žmones aplink jus, ekranus, banko korteles, užrašus, vaikų kambarį, automobilį ar bet kokią kitą privačią aplinką.
Kai leidžiate programėlei naudoti kamerą, iš esmės suteikiate jai teisę prieiti prie vienos jautriausių telefono funkcijų.
Patikimoms programėlėms toks leidimas gali būti visiškai normalus. Pavyzdžiui, „Messenger“, „WhatsApp“, „Telegram“, „Viber“, vaizdo konferencijų programos, bankų programėlės dokumentų patvirtinimui ar kurjerių programėlės siuntos fotografavimui gali turėti logišką priežastį prašyti kameros prieigos.
Tačiau daugybei kitų programų tokio leidimo kasdieniame veikime visiškai nereikia.
Jei programėlė prašo daugiau, nei jai būtina, tai jau yra raudona vėliava.
1. Žibintuvėlių programėlės
Žibintuvėlių programėlės yra klasikinis pavyzdys, kaip labai paprastai funkcijai kartais prašoma neproporcingai daug leidimų.
Tokiai programėlei tereikia įjungti telefono blykstę. Šiuolaikiniuose „Android“ ir „iPhone“ telefonuose žibintuvėlis jau yra integruotas pačioje sistemoje. Jį galima įjungti iš greitųjų nustatymų arba valdymo centro. Tam nereikia jokios papildomos programos iš parduotuvės.
Dar svarbiau tai, kad blykstės įjungimas nereiškia, jog programėlei turėtų būti suteikta teisė fotografuoti ar filmuoti.
Jei atsisiųstas žibintuvėlis prašo prieigos prie kameros, kontaktų, vietos ar failų, tai labai rimta priežastis jį pašalinti. Už paprasto „apšvietimo įrankio“ kartais gali slėptis programėlės, kurios renka duomenis apie vartotoją, rodo agresyvias reklamas arba prašo leidimų, visiškai nesusijusių su savo funkcija.
Lietuvoje daugelis žmonių vis dar turi telefone senas žibintuvėlio programėles, atsisiųstas prieš daugelį metų, kai tokia funkcija dar nebuvo taip patogiai integruota. Verta jas patikrinti ir, jei jos nereikalingos, ištrinti.
Telefonas jau turi žibintuvėlį. Papildoma programėlė tam dažniausiai nereikalinga.
2. Paprasti skaičiuotuvai ir valiutų keitikliai
Skaičiuotuvas turi skaičiuoti. Valiutų keitiklis turi perskaičiuoti eurus į kitą valiutą arba kitą valiutą į eurus. Tokios programos dirba su skaičiais, formulėmis ir kursais, bet ne su jūsų veidu, kambariu ar dokumentais ant stalo.
Todėl paprastam skaičiuotuvui kamera nereikalinga.
Žinoma, yra išimčių. Kai kurios edukacinės programėlės gali fotografuoti matematikos uždavinius, atpažinti ranka rašytas lygtis ar nuskenuoti tekstą. Tokiu atveju kameros leidimas turi aiškų paaiškinimą.
Tačiau jei tai paprastas skaičiuotuvas su mygtukais arba elementarus valiutų keitiklis, kuris atsisako veikti be kameros prieigos, geriau tokios programos atsikratyti.
Skaitmeninėse parduotuvėse yra daugybė saugesnių alternatyvų, o daugumoje telefonų skaičiuotuvas jau būna įdiegtas iš anksto. Daugeliui vartotojų jo visiškai pakanka.
Ypač atsargiai reikėtų vertinti programėles, kurios atrodo labai paprastai, tačiau prašo ne tik kameros, bet ir kontaktų, buvimo vietos, failų ar mikrofono leidimų. Tai jau nebe patogumas, o rizika.
3. Atminties valikliai ir baterijos optimizavimo programėlės
Vadinamieji telefono „valikliai“, RAM atminties spartintuvai ir baterijos optimizavimo programėlės apskritai kelia daug klausimų saugumo specialistams.
Šiuolaikiniai telefonai patys gana gerai tvarko atmintį, foninius procesus ir energijos naudojimą. „Android“ ir „iOS“ sistemos turi integruotus įrankius, kurie riboja programėlių veikimą fone, optimizuoja baterijos naudojimą ir leidžia ištrinti nereikalingus failus.
Trečiųjų šalių „valikliai“ dažnai žada stebuklus: pagreitinti telefoną, prailginti baterijos veikimą, pašalinti šiukšles ir net „atvėsinti“ procesorių. Tačiau realybėje dalis tokių programų pačios rodo reklamas, renka duomenis ir prašo per daug leidimų.
Ypač įtartina, jei tokia programėlė prašo prieigos prie kameros.
Kūrėjai kartais gali aiškinti, kad kamera reikalinga paslėptiems medijos failams aptikti, įrenginio būklei patikrinti ar net objektyvo temperatūrai analizuoti. Tačiau paprastam telefono valymui kamera nereikalinga.
Dar pavojingiau, jei kartu prašoma prieigos prie kontaktų, vietos, failų, mikrofono ir kameros. Tokiu atveju programėlė gauna labai platų vaizdą apie vartotoją ir jo įrenginį.
Jei telefonas veikia lėčiau, geriau pirmiausia naudoti gamintojo siūlomus įrankius, ištrinti nenaudojamas programėles, peržiūrėti nuotraukas, vaizdo įrašus ir failus, o ne pasitikėti abejotinais „turbo valikliais“.
Svarbus ženklas: žalias arba oranžinis taškas ekrane
Naujesnėse „Android“ ir „iOS“ versijose yra labai svarbus privatumo indikatorius. Kai programėlė naudoja kamerą arba mikrofoną, ekrano viršuje pasirodo spalvotas taškas arba specialus simbolis.
„iPhone“ telefonuose žalias taškas paprastai reiškia, kad naudojama kamera, o oranžinis – mikrofonas. „Android“ telefonuose taip pat rodomi indikatoriai, kai aktyvuojama kamera ar mikrofonas.
Jei telefonas tiesiog guli ant stalo, jūs nefotografuojate, nekalbate vaizdo skambučiu ir nenaudojate jokios akivaizdžios kameros funkcijos, bet indikatorius užsidega, tai ženklas, kad fone kažkas gali naudoti kamerą arba mikrofoną.
Tokiu atveju reikėtų atidaryti privatumo nustatymus ir patikrinti, kuri programėlė tai daro.
Šio signalo ignoruoti nereikėtų.
4. Žaidimai be interneto, galvosūkiai ir paprasti žaidimų automatai
Žaidimai dažnai atrodo nekalti. Atsisiuntėte pasjansą, šachmatus, lenktynes, loginį galvosūkį ar paprastą žaidimų automatą, leidote kelis leidimus ir žaidžiate.
Tačiau kyla klausimas: kam tokiam žaidimui kamera?
Jei žaidimas nenaudoja papildytos realybės technologijos, kai virtualūs objektai rodomi realiame pasaulyje per kamerą, jam objektyvo nereikia. Šachmatai neturi matyti jūsų veido. Pasjansas neturi žinoti, kas vyksta kambaryje. Paprastas galvosūkis neturi jokios priežasties stebėti vartotojo aplinkos.
Kai kurie nesąžiningi kūrėjai į žaidimus įdiegia papildomus modulius. Vieni gali rinkti duomenis reklamos tikslais, kiti analizuoti vartotojo elgesį, treti veikti dar agresyviau.
Teoriškai kamera gali būti naudojama reakcijoms, emocijoms ar aplinkai fiksuoti. Blogiausiu atveju programėlė gali bandyti naudoti kamerą fone, kol žmogus mano, kad tiesiog žaidžia nekaltą žaidimą.
Ypač atsargiai reikėtų vertinti žaidimus, kurie siūlomi iš neaiškių šaltinių, nėra gerai vertinami, turi mažai atsiliepimų arba prašo neproporcingai daug leidimų.
Jei žaidimas nėra susijęs su kamera, veido filtrais, vaizdo įrašais ar papildyta realybe, kameros leidimą geriau atmesti.
5. Papildomos ekrano klaviatūros
Papildomos klaviatūros yra viena jautriausių programėlių kategorijų. Per klaviatūrą jūs įvedate slaptažodžius, asmenines žinutes, el. pašto tekstus, paieškas, adresus, kartais ir internetinės bankininkystės ar kitų paslaugų duomenis.
Todėl bet kokia klaviatūros programėlė turi būti vertinama itin atsargiai.
Kai kurios trečiųjų šalių klaviatūros vilioja spalvingomis temomis, lipdukais, animacijomis, neįprastais šriftais ar galimybe savo nuotrauką naudoti kaip klaviatūros foną. Būtent dėl tokių funkcijų jos gali prašyti prieigos prie galerijos, failų arba kameros.
Tačiau problema ta, kad suteikus per daug leidimų klaviatūra tampa labai galingu įrankiu. Ji ne tik mato, ką rašote, bet tam tikrais atvejais gali turėti prieigą ir prie kitų jautrių telefono funkcijų.
Jei klaviatūra prašo kameros prieigos tik tam, kad leistų nufotografuoti foną arba sukurti temą, verta pagalvoti, ar toks patogumas tikrai vertas rizikos.
Ypač pavojinga naudoti mažai žinomas klaviatūras, kurios nėra sukurtos patikimų bendrovių. Saugiau rinktis standartinę telefono klaviatūrą arba gerai žinomus, patikimus sprendimus, kurių leidimus galima aiškiai kontroliuoti.
Klaviatūra neturėtų turėti daugiau teisių, nei jai būtina.
6. Muzikos grotuvai ir garso redaktoriai
Muzikos grotuvui reikia prieigos prie garso failų arba interneto ryšio, jei klausotės radijo stočių ar muzikos srautiniu būdu. Garso redaktoriui gali reikėti prieigos prie failų, kartais – mikrofono, jei įrašote garsą.
Tačiau kamera tokiai programėlei dažniausiai nereikalinga.
Kai kurie kūrėjai gali teigti, kad kamera naudojama valdymui gestais, kai dainas galima perjungti rankos mostu, arba įvairiems vizualiniams efektams. Tačiau daugeliui vartotojų tokios funkcijos nėra būtinos, o privatumo rizika gali būti didesnė nei reali nauda.
Jei muzikos grotuvas be kameros leidimo neveikia, tai labai keistas ženklas. Geriau rinktis kitą programėlę.
Ypač jei tokia programa prašo ne tik kameros, bet ir kontaktų, vietos ar kitų leidimų, kurie neturi jokio ryšio su muzikos klausymu.
Paprastai geras muzikos grotuvas neturi matyti jūsų veido, kambario ar aplinkos.
Kaip patikrinti, kurios programėlės turi prieigą prie kameros?
Gera žinia ta, kad patikrinti kameros leidimus telefone galima gana greitai. Tam nereikia jokių papildomų programėlių.
Jei naudojate „Android“ telefoną, eikite į nustatymus ir ieškokite skilties „Programos“, „Leidimai“, „Leidimų tvarkyklė“ arba „Privatumas“. Ten pasirinkite „Kamera“. Tikslus kelias gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo telefono gamintojo, tačiau dažniausiai jis atrodo panašiai:
„Nustatymai“ -> „Programos“ -> „Leidimai“ arba „Leidimų tvarkyklė“ -> „Kamera“.
Jei naudojate „iPhone“, eikite į:
„Nustatymai“ -> „Privatumas ir saugumas“ -> „Kamera“.
Ten pamatysite visas programėles, kurios turi teisę naudoti telefono kamerą.
Peržiūrėkite sąrašą labai paprastai: jei programėlės funkcija tiesiogiai nesusijusi su fotografavimu, filmavimu, vaizdo skambučiais, dokumentų nuskaitymu ar veido atpažinimu, kameros leidimą galima išjungti.
Daugeliu atvejų programėlė ir toliau veiks be jokių problemų.
Ką daryti, jei programėlė neveikia be kameros?
Jei programėlė neturi jokios aiškios priežasties naudoti kamerą, bet atsisako veikti be šio leidimo, tai labai rimtas signalas.
Tokiu atveju verta paklausti savęs: kodėl skaičiuotuvas, žibintuvėlis, žaidimas, muzikos grotuvas ar telefono valiklis taip primygtinai nori matyti per mano kamerą?
Jei atsakymo nėra, geriausias sprendimas – programėlę pašalinti ir rasti alternatyvą.
Programėlių parduotuvėse beveik visada galima rasti kitą variantą, kuris atlieka tą pačią funkciją, bet neprašo perteklinių leidimų.
Kokiems leidimams dar reikėtų būti atsargiems?
Kamera nėra vienintelis jautrus leidimas. Taip pat verta atsargiai vertinti prieigą prie mikrofono, vietos, kontaktų, SMS žinučių, failų, skambučių istorijos ir pranešimų.
Pavyzdžiui, žaidimui nebūtina žinoti jūsų tikslios buvimo vietos. Paprastam skaičiuotuvui nereikia kontaktų. Muzikos grotuvui nereikia SMS žinučių. Ekrano užsklandai nereikia mikrofono.
Kuo daugiau leidimų programėlė prašo be aiškios priežasties, tuo didesnė rizika, kad ji renka daugiau duomenų, nei turėtų.
Geriausia taisyklė labai paprasta: programėlei suteikite tik tuos leidimus, kurie būtini jos pagrindinei funkcijai.
Visa kita geriau išjungti.
Vienas paspaudimas gali atverti per daug
Iššokantys leidimų langai daugeliui atrodo kaip formalumas. Tačiau būtent juose sprendžiama, ką programėlė galės daryti jūsų telefone.
Ar ji galės matyti jūsų buvimo vietą? Klausytis mikrofono? Pasiekti kontaktus? Skaityti failus? Naudoti kamerą?
Vienas neapgalvotas „Leisti“ gali suteikti programėlei daugiau galios, nei jai iš tikrųjų reikia.
Todėl verta bent kartą per kelis mėnesius peržiūrėti telefono leidimus. Ypač kameros ir mikrofono prieigą.
Jei sąraše pamatysite žibintuvėlį, paprastą žaidimą, skaičiuotuvą, baterijos optimizavimo programėlę, muzikos grotuvą ar klaviatūrą, kuri turi teisę naudoti kamerą, verta rimtai pagalvoti, ar tai tikrai būtina.
Dažniausiai atsakymas bus labai paprastas: ne.
Privatumas telefone prasideda nuo mažų sprendimų
Telefono kamera šiandien yra viena jautriausių jūsų įrenginio dalių. Ji gali būti naudinga, bet netinkamose rankose tampa privatumo rizika.
Todėl kameros leidimą reikėtų suteikti tik toms programėlėms, kurioms jis iš tikrųjų būtinas: vaizdo skambučiams, fotografavimui, dokumentų nuskaitymui, banko tapatybės patvirtinimui ar kitoms aiškioms funkcijoms.
Žibintuvėliai, paprasti skaičiuotuvai, telefono valikliai, žaidimai be papildytos realybės, įtartinos klaviatūros ir muzikos grotuvai neturėtų matyti daugiau, nei jiems reikia.
Nes kartais didžiausia grėsmė telefone prasideda ne nuo viruso, o nuo paties vartotojo paspausto mygtuko „Leisti“.
Ar esate pastebėję, kad paprasta programėlė prašo keistų leidimų? Pasidalinkite komentaruose – tokios patirtys gali padėti kitiems laiku apsaugoti savo telefoną.
