Vaikštote mišku, senu parku ar net savo sode ir staiga ant sausos medžio šakos pamatote kažką ryškiai oranžinio. Iš tolo atrodo lyg kas būtų prilipdęs marmelado gabalėlį, drebučių gumulą ar keistą plastiko likutį.
Pirmoji mintis dažnai būna paprasta: kas čia per nesąmonė?
Bet tai ne šiukšlė, ne vabzdžių lizdas ir ne medžio liga iš siaubo filmo. Tai grybas. Tik ne toks, kokį lietuviai įpratę dėti į krepšį šalia baravykų, voveraičių ar raudonikių.
Šis ryškus miško keistuolis vadinamas geltonąja tremela, arba tiesiog drebučių grybu. Ir nors atrodo jis mažų mažiausiai įtartinai, gamtoje jis turi kur kas įdomesnį gyvenimą, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Atrodo kaip marmeladas, bet auga ant medžių
Geltonoji tremela dažniausiai aptinkama ant sausų lapuočių medžių šakų, senų kelmų ar pūvančios medienos. Po lietaus ji tampa ryški, sultinga, minkšta ir drebutinė. Tarsi mažas oranžinis debesėlis būtų prilipęs prie medžio.
Sausu oru vaizdas visai kitoks. Grybas susitraukia, praranda spalvos intensyvumą, tampa kietesnis ir ne toks įspūdingas. Bet vos tik gauna drėgmės – vėl atgyja.
Būtent todėl žmonės jį gali pastebėti ir žiemą, ir vasarą. Jei oras drėgnas, švelnus, be stipraus šalčio, šis grybas gali atrodyti gyvas net tada, kai kiti grybai jau seniai pasislėpę nuo akių.
Lietuviškame miške toks radinys tikrai patraukia dėmesį. Ypač žiemą, kai aplink pilka, šlapia ir niūru, o ant šakos staiga švyti oranžinė želė.
Kodėl jis toks atsparus?
Šio grybo gudrybė – gebėjimas prisitaikyti prie drėgmės. Kai sąlygos geros, jis išsipučia, tampa minkštas ir ryškus. Kai drėgmės trūksta, susitraukia ir tarsi užmiega.
Jis nenukrenta nuo šakos, neišnyksta per vieną dieną ir gali ilgai laukti tinkamesnių sąlygų. Todėl gamtininkams jis įdomus kaip labai atsparus organizmas, o paprastam žmogui – kaip keistas radinys, kuris atrodo beveik nežemiškai.
Toks grybas primena mažą gamtos pamoką: kartais išlikti reiškia ne kovoti, o tiesiog mokėti išlaukti.
Ar šitas oranžinis drebutis valgomas?
Čia prasideda įdomiausia dalis.
Pamačius tokį grybą, tikrai nekyla pirmas noras jį dėti į keptuvę. Jis neatrodo kaip tradicinis „valgomas grybas“. Nėra nei kotelio, nei kepurėlės, nei to gero miško kvapo, dėl kurio žmonės keliasi šeštą ryto ir lekia į pušyną.
Vis dėlto geltonoji tremela laikoma valgomu grybu. Tik reikėtų iš karto pasakyti: jeigu tikitės baravyko skonio, labai nusivilsite.
Šis grybas beveik neturi ryškaus skonio ir kvapo. Jo pagrindinė savybė – tekstūra. Ji primena minkštą želė, marmeladą ar jūros dumblius. Vieniems tai įdomu, kitiems – visiškai nepriimtina.
Todėl tradiciniai Lietuvos grybautojai dažniausiai praeina pro šalį. Ir juos galima suprasti. Kai miške yra voveraičių ar baravykų, oranžinė medžio želė neatrodo kaip vakarienės svajonė.
Azijoje tokie grybai vertinami labiau
Nors Lietuvoje tokį grybą daugelis palaikytų keistenybe, kai kuriose Azijos šalyse panašūs drebučių grybai vertinami gerokai labiau.
Kinijoje, Korėjoje ir kitose šalyse jie naudojami įvairiuose patiekaluose, sriubose, desertuose ar sveikatinimo tradicijose. Visa paslaptis dažniausiai slypi ne pačiame grybo skonyje, o prieskoniuose, padažuose ir tekstūroje.
Kadangi grybas neutralus, jis sugeria kitų ingredientų skonį. Tai šiek tiek primena tofu principą: pats savaime kuklus, bet tinkamai paruoštas gali tapti įdomus.
Kai kurie kulinariniai eksperimentatoriai iš drebučių grybų gamina net saldžius patiekalus, želė tipo desertus ar neįprastas uogienes. Tačiau tai jau tikrai ne klasikinė lietuviška grybų virtuvė su spirgučiais, grietine ir keptomis bulvėmis.
Kodėl jo nereikėtų skubėti ragauti miške?
Nors geltonoji tremela laikoma valgoma, vis tiek svarbu nepamiršti sveiko proto.
Miške nereikėtų ragauti nepažįstamų grybų vien todėl, kad kažkur perskaitėte, jog „tokie lyg ir valgomi“. Grybai gali būti panašūs vieni į kitus, o nepatyrusiam žmogui lengva suklysti.
Be to, grybas gali augti ant užterštos medienos, šalia kelių, pramoninių vietų ar miesto teritorijų. Tokiu atveju klausimas jau ne tik apie rūšį, bet ir apie aplinką, iš kurios jis paimtas.
Trumpai tariant: grožėtis galima drąsiai, bet valgyti verta tik tada, kai tiksliai žinote, ką radote.
Ar yra panašių grybų?
Taip, drebučių grybų gamtoje yra daugiau. Kai kurie būna gelsvi, oranžiniai, pilkšvi ar net beveik skaidrūs. Jie dažnai auga ant negyvos medienos, ypač drėgnu oru.
Dalis jų žmonėms atrodo kaip gamtos pokštas: ne grybas, ne augalas, ne kerpė, o kažkoks minkštas miško drebutis.
Įdomu tai, kad šios grupės grybai paprastai nėra tie, kurių grybautojai bijotų kaip musmirių. Tačiau kulinarinė jų vertė dažniausiai kukli. Kitaip tariant, pavojus mažas, bet ir entuziazmas ne visada didelis.
Ką jis veikia ant medžio?
Tokie grybai nėra tiesiog dekoracija. Jie dalyvauja medienos irimo procese, padeda gamtai perdirbti negyvą medžiagą ir grąžinti ją į bendrą miško apytaką.
Tai viena priežasčių, kodėl seni kelmai, sausos šakos ir pūvanti mediena miške yra svarbūs. Žmogui tai gali atrodyti kaip netvarka, bet gamtai tai – ištisas gyvenimo viešbutis. Ten gyvena grybai, vabzdžiai, samanos, kerpės ir daugybė mikroorganizmų.
Geltonoji tremela yra tik vienas ryškiausių to mažo pasaulio gyventojų.
Lietuviams tai labiau atradimas akims, ne keptuvei
Jeigu pamatysite šį oranžinį drebučių grybą miške ar parke, verta sustoti ir įsižiūrėti. Jis tikrai ne kasdienis radinys tiems, kurie įpratę pastebėti tik „normalius“ grybus.
Bet skubėti dėti jo į krepšį nereikia. Daugumai lietuvių jis bus įdomesnis kaip gamtos objektas, o ne kaip vakarienės ingredientas.
Jo išvaizda – gerokai įspūdingesnė už skonį. Ir tai visiškai normalu. Ne viskas miške turi baigtis keptuve.
Mažas oranžinis priminimas, kad miškas pilnas netikėtumų
Geltonoji tremela yra vienas iš tų radinių, kurie primena: miške verta žiūrėti ne tik po kojomis, bet ir į šakas, kelmus, senus kamienus.
Ten vyksta tylus, keistas ir labai gyvas pasaulis. Kartais jis atrodo kaip samanos. Kartais kaip kerpės. O kartais – kaip oranžinis drebučių gabalas ant sausos šakos.
Ir kitą kartą, kai pamatysite tokį ryškų „marmeladą“ miške, jau žinosite: tai ne atsitiktinė keistenybė, o vienas įdomiausių gamtos triukų.
Grybas, kuris gali išdžiūti, sulaukti lietaus, vėl atgyti ir šviesti miške tada, kai visa aplinka atrodo pilka.
Tikra maža oranžinė miško paslaptis.
