Bijome, kad migrantai užims mūsų miestus. O kas, jeigu jie tiesiog neatvyks?

Europoje apie migraciją jau daugelį metų kalbama beveik vienu tonu – atvykėlių per daug, miestai keičiasi, integracija stringa, o kai kuriuose rajonuose vietiniai gyventojai jaučiasi vis mažiau savo namuose. Socialiniuose tinkluose nesunku rasti vaizdų iš Vokietijos, Prancūzijos, Švedijos ar Belgijos, po kuriais kartojasi ta pati mintis: Europa nebėra tokia, kokia buvo prieš dvidešimt metų.

Dalis šių baimių turi realų pagrindą. Didelis žmonių srautas per trumpą laiką apkrauna būsto rinką, mokyklas, sveikatos sistemą, savivaldybes ir socialines paslaugas. Jeigu integracija neveikia, atsiranda uždaros bendruomenės, auga įtampa, o skirtumai tarp vietinių ir atvykusių žmonių niekur nedingsta. Tačiau už viso šio ginčo slypi kita problema, apie kurią kalbama gerokai mažiau.

Europa sensta, o žmonių, galinčių dirbti, mažėja.

Šiandien tai dar ne visada pastebime, nes kavinės dirba, viešbučių kambariai sutvarkyti, siuntos pristatomos, statybos vyksta, o prekybos centrų lentynos pilnos. Tačiau visus šiuos darbus kažkas turi atlikti. Ir kuo daugiau vietinių gyventojų išeina į pensiją, tuo sunkiau tampa rasti žmonių darbams, kurių automatizuoti kol kas nepavyksta arba kurių vietiniai tiesiog nenori dirbti už siūlomą atlyginimą.

Todėl migracija Europoje yra ne tik kultūrinis ar politinis klausimas. Tai ir labai paprasta ekonomika.

Kai visuomenėje daugėja pensinio amžiaus žmonių, kažkas turi mokėti mokesčius, iš kurių finansuojamos pensijos, ligoninės, viešasis transportas ir kitos paslaugos. Kažkas turi prižiūrėti senstančius žmones, dirbti statybose, sandėliuose, restoranuose, žemės ūkyje ir gamyboje. Jeigu vietinių darbuotojų tokiems darbams nepakanka, verslas pradeda ieškoti jų kitur.

Būtent todėl migrantai daugelyje Europos šalių tapo neatsiejama darbo rinkos dalimi. Tai nereiškia, kad kiekvienas atvykęs žmogus iš karto sėkmingai įsidarbina ar integruojasi. Problema dažnai gerokai sudėtingesnė.

Kai kuriose valstybėse žmogus ilgai laukia leidimo dirbti, tuo metu gauna socialinę paramą, o gavęs galimybę įsidarbinti pamato, kad mažai apmokamas darbas jo pajamas padidins visai nedaug. Tokiose situacijose atsiranda vadinamieji skurdo spąstai – sistema pati sumažina paskatą dirbti, nors iš šalies viskas atrodo taip, tarsi žmogus paprasčiausiai nenorėtų to daryti.

Problemos prasideda ir tada, kai daug mažas pajamas gaunančių žmonių sutelkiama vienoje vietoje. Jeigu ten trūksta darbo, švietimo, kalbos mokymo ir normalių galimybių kilti aukštyn, po keliolikos metų gali susiformuoti uždaros bendruomenės, kuriose socialinės problemos perduodamos iš kartos į kartą. Tai jau nebe vien migracijos, o nesėkmingos integracijos klausimas.

Lietuvai šis klausimas taip pat niekur nedings

Kartais atrodo, kad migracijos problemos yra Berlyno, Paryžiaus ar Stokholmo rūpestis, o Lietuvai tereikia stebėti iš šalies. Tačiau mūsų demografinė padėtis reiškia, kad anksčiau ar vėliau teks spręsti labai panašų klausimą.

Gyventojų skaičius sensta, dalis žmonių išvykusi, o verslas jau dabar kai kuriuose sektoriuose skundžiasi darbuotojų trūkumu. Jeigu ateityje darbingo amžiaus žmonių bus dar mažiau, pasirinkimų liks nedaug: ilgiau dirbsime patys, grąžinsime daugiau emigrantų, didinsime produktyvumą, automatizuosime procesus arba įsileisime daugiau darbuotojų iš kitų šalių.

Tikėtina, kad realybėje teks daryti viską iš karto.

Ir būtent čia prasideda sudėtingiausia dalis. Galima priimti griežtas taisykles ir pasakyti, kad atvykstantis žmogus privalo dirbti, mokytis kalbos ir gerbti vietos įstatymus. Skamba paprastai, tačiau tam reikia valstybės, kuri sugebėtų tas taisykles realiai įgyvendinti.

Jeigu dalis migrantų pateks į šešėlinę darbo rinką, gaus atlyginimus vokeliuose, gyvens perpildytuose būstuose ir beveik neturės kontaktų su vietos visuomene, problema bus tik atidėta. Tokie žmonės tampa patogūs nesąžiningiems darbdaviams, bet ilgainiui tai kuria uždaras bendruomenes, kurių visuomenė vėliau pati pradeda bijoti.

Todėl sėkminga migracija nėra vien leidimas kirsti sieną ir pasirašyti darbo sutartį. Reikia kalbos kursų, vaikų integracijos mokyklose, aiškių darbo taisyklių, kontrolės ir galimybės žmogui tapti normalia visuomenės dalimi. Visa tai kainuoja pinigus ir reikalauja veikiančių institucijų.

Tačiau yra dar viena galimybė, apie kurią diskutuojant apie migraciją beveik nekalbama.

O kas, jeigu žmonės, kuriuos mes taip bijome įsileisti, ateityje patys nebenorės čia važiuoti?

Migrantai taip pat renkasi, kur gyventi

Dažnai kalbame taip, tarsi pasaulyje būtų begalinis skaičius žmonių, pasirengusių atvykti į bet kurią Europos šalį ir dirbti bet kokį darbą. Tačiau žmogus, nusprendęs išvažiuoti iš savo šalies, taip pat renkasi.

Jeigu jis gali uždirbti daugiau Vokietijoje, Nyderlanduose ar Skandinavijoje, kodėl turėtų rinktis šalį, kur atlyginimas mažesnis? Jeigu už tą patį darbą vienoje valstybėje siūloma geresnė socialinė apsauga, normalus būstas ir aiški galimybė pasilikti ilgesniam laikui, migrantui tai lygiai taip pat svarbu, kaip vietiniam darbuotojui.

Šis klausimas ypač ryškiai gali iškilti Ukrainoje po karo. Šaliai reikės atstatyti miestus, kelius, energetikos infrastruktūrą, gamyklas ir tūkstančius gyvenamųjų namų. Tam reikės milžiniško skaičiaus darbuotojų, tačiau dalis ukrainiečių jau bus įsikūrę kitose Europos šalyse, dalis nebegrįš, o pati visuomenė po karo bus dar mažesnė.

Logiška manyti, kad trūkstamus žmones bus bandoma pritraukti iš kitų šalių. Tačiau tuomet atsiras ne mažiau svarbus klausimas – kodėl žmogus iš Azijos, Afrikos ar kito regiono turėtų važiuoti dirbti būtent į Ukrainą, jeigu gali rinktis turtingesnę ir saugesnę Lenkiją, Vokietiją ar Čekiją?

Tokioje situacijoje valstybė gali atsidurti visiškai priešingoje padėtyje nei šiandien įsivaizduojama. Vietoj klausimo, kaip sustabdyti migrantus, gali tekti svarstyti, kaip padaryti šalį pakankamai patrauklią, kad jie apskritai norėtų atvykti.

Jeigu darbuotojų vis tiek nepakaks, verslas turės ieškoti kitų sprendimų. Statybose daugiau darbų bus atliekama gamyklose ir objektuose surenkami jau paruošti moduliai, sandėliuose žmones keis automatizuotos sistemos, gamyboje daugės robotų, o paprastą aptarnavimo darbą vis dažniau atliks savitarnos įrenginiai.

Tai nebūtinai bus blogas scenarijus. Pigios darbo jėgos trūkumas gali priversti verslą investuoti į tai, ką jis ilgai atidėliojo – technologijas, darbuotojų kvalifikaciją ir didesnį produktyvumą.

Jeigu už mažą atlyginimą neatsiras žmogaus, pasirengusio aštuonias valandas kilnoti dėžes sandėlyje, įmonei liks du pasirinkimai: mokėti daugiau arba pirkti sistemą, kuri didžiąją dalį darbo atliks automatiškai. Jeigu statybų bendrovė neras šimtų pigių darbininkų, jai gali apsimokėti daugiau namo elementų pagaminti gamykloje ir objekte juos tik surinkti.

Žinoma, toks perėjimas nebūtų nei greitas, nei pigus. Robotika, automatizacija ir naujos statybų technologijos reikalauja didelių pradinių investicijų. Kai kurių paslaugų kainos gali išaugti, o daliai įmonių teks visiškai keisti verslo modelį.

Tačiau ilgainiui tai gali sukurti ekonomiką, kurioje mažesnis žmonių skaičius sugeba padaryti daugiau.

Todėl migracijos klausimas ateityje gali pasirodyti gerokai keistesnis, nei šiandien įsivaizduojame. Galime metų metus ginčytis, kiek žmonių įsileisti ir kaip apsaugoti savo miestus nuo per didelio atvykėlių skaičiaus, o galiausiai susidurti su priešinga problema – jų paprasčiausiai nebus tiek, kiek reikia.

Ir tada konkuruosime jau ne dėl to, kas pastatys aukštesnę sieną, o dėl to, kuri valstybė sugebės pasiūlyti geresnį atlyginimą, saugesnį gyvenimą ir daugiau galimybių žmogui, kuris gali rinktis, kur važiuoti.