Daug žmonių nuoširdžiai bando taupyti, bet mėnesio pabaigoje vis tiek nustemba: pinigų lyg ir buvo, atlyginimas atėjo, didelių pirkinių nebuvo, o santaupos vėl nepajudėjo iš vietos. Viena dažniausių priežasčių – visi pinigai laikomi vienoje sąskaitoje, iš kurios mokama ir už būstą, ir už maistą, ir už pramogas, ir už „juodą dieną“. Tokiu atveju santaupos tampa ne apsauga, o tiesiog dar vienu likučiu kortelėje.
Viena sąskaita sukuria apgaulingą jausmą, kad pinigų dar yra
Lietuvoje daug žmonių gyvena labai paprastu principu: atlyginimas įkrenta į vieną sąskaitą, iš jos nuskaičiuojami komunaliniai, paskola ar nuoma, telefono planas, draudimas, prenumeratos, maistas, kuras, vaikų būreliai, kavinės, vaistai ir visi spontaniški pirkiniai. Toje pačioje sąskaitoje dažnai guli ir pinigai, kuriuos žmogus vadina santaupomis.
Iš pirmo žvilgsnio tai patogu. Viskas vienoje vietoje, nereikia nieko skirstyti, programėlėje matomas bendras likutis. Tačiau būtent čia ir slypi problema: kai einamoji sąskaita rodo, kad dar yra, pavyzdžiui, 900 eurų, smegenys ne visada atskiria, kad dalis tų pinigų jau turi paskirtį.
Galbūt 300 eurų reikės būsto paskolai ar nuomai. Dar 150 eurų – komunaliniams ir internetui. 200 eurų – maistui iki mėnesio pabaigos. 100 eurų – degalams ar viešajam transportui. Ir tik likutis iš tiesų gali būti laisvas. Bet kai viskas sumaišyta vienoje sąskaitoje, žmogui atrodo, kad jis turi daugiau nei iš tikrųjų.
Tada atsiranda savaitgalio kelionė, vakarienė mieste, nauji batai vaikui, spontaniškas pirkinys iš internetinės parduotuvės, kelios smulkios prenumeratos, dar viena kava pakeliui į darbą. Kiekviena išlaida atskirai neatrodo pavojinga. Tačiau jos ima graužti tą pačią sumą, kurioje turėjo būti ir santaupos.
Didžiausia vienos sąskaitos problema yra ne tai, kad žmogus nemoka taupyti. Problema ta, kad santaupos fiziškai neatskirtos nuo kasdienio vartojimo. Kol jos matomos kaip bendras likutis, jas labai lengva netyčia išleisti.
Praktinis pavyzdys paprastas. Jei žmogus gauna 1500 eurų atlyginimą ir nusprendžia taupyti 150 eurų, bet tie 150 eurų lieka toje pačioje sąskaitoje, mėnesio pabaigoje jų dažnai nebebūna. Ne todėl, kad žmogus sąmoningai nusprendė jų atsisakyti. Jie tiesiog ištirpsta tarp maisto, degalų, dovanų, vaistinės, programėlių, savaitgalio planų ir „reikėjo, nes buvo akcija“.
Per ambicinga pradžia dažnai baigiasi visišku nusivylimu
Kita klaida – bandymas pradėti taupyti per griežtai. Žmogus vieną dieną susierzina, kad neturi santaupų, ir nusprendžia: nuo šiol atsidėsiu pusę atlyginimo, neisiu į kavines, nepirksiu nieko nereikalingo, atsisakysiu visų malonumų.
Tai skamba gražiai pirmą savaitę. Antrą savaitę prasideda nuovargis. Trečią savaitę atsiranda jausmas, kad gyvenimas virto bausme. O ketvirtą savaitę žmogus dažnai palūžta ir išleidžia dar daugiau nei būtų išleidęs normaliai.
Taupymas neturi būti finansinė dieta, po kurios neišvengiamai ateina persivalgymas. Daug tvaresnis kelias – pradėti nuo realios, ne per skaudžios sumos. Pavyzdžiui, nuo 5–10 procentų pajamų.
Jei atlyginimas į rankas siekia 1200 eurų, 5 procentai yra 60 eurų. Tai nėra suma, kuri akimirksniu sukurs finansinę nepriklausomybę, bet ji pradeda formuoti įprotį. Jei pajamos 1800 eurų, 10 procentų jau būtų 180 eurų. Svarbiausia – ne tobula suma nuo pirmo mėnesio, o reguliarumas.
Geriausias taupymas yra tas, kurį žmogus gali tęsti ne dvi savaites, o metus. Todėl pradžioje verta rinktis tokį dydį, kuris juntamas, bet negriauna kasdienybės.
Dar geriau, jei taupymas automatizuojamas. Atlyginimo dieną arba kitą dieną po jos nustatomas automatinis pervedimas į atskirą taupymo sąskaitą. Tada nereikia kiekvieną mėnesį derėtis su savimi: „Gal šį kartą atsidėsiu vėliau?“ Pinigai išeina iš pagrindinės sąskaitos dar prieš prasidedant kasdieniam leidimui.
Tai vienas svarbiausių psichologinių momentų. Kai santaupos atidedamos mėnesio pabaigoje, dažnai nebėra ko atidėti. Kai jos atidedamos mėnesio pradžioje, žmogus išmoksta gyventi su likusia suma.
Santaupoms reikia ne vien noro, bet ir aiškios vietos
Lietuviškam namų ūkiui labai verta turėti ne vieną, o kelias pinigų „lentynas“. Tai nebūtinai turi būti sudėtinga bankinių produktų sistema. Užtenka paprasto atskyrimo.
Pirmoji sąskaita – kasdienėms išlaidoms. Iš jos mokate už maistą, transportą, vaistinę, kavą, smulkius pirkinius.
Antroji – būtiniems mėnesio mokėjimams. Ten gali keliauti pinigai būsto paskolai ar nuomai, komunaliniams, draudimui, telefonui, internetui, vaikų darželiui, būreliams. Tokie pinigai neturėtų būti painiojami su „dar turiu kortelėje“.
Trečioji – finansinei pagalvei. Tai pinigai, kurių nenaudojate nei atostogoms, nei televizoriui, nei Kalėdų dovanoms. Jie skirti netikėtumams: darbo praradimui, ligai, automobilio remontui, odontologui, staigiam būsto gedimui.
Ketvirtoji gali būti tikslinė: atostogoms, būsto remontui, vaikų mokslams, automobiliui, didesniam pirkiniui. Kai tikslas aiškus, pinigus leisti sunkiau. Žmogus nebežiūri į 700 eurų kaip į abstraktų likutį. Jis žino: čia yra kelionės fondas, čia – žiemos padangoms, čia – vonios remontui.
Toks skirstymas padeda ne todėl, kad banko programėlėje atsiranda daugiau eilučių. Jis padeda todėl, kad pinigai įgyja paskirtį.
Kai kiekvienas euras turi darbą, jį daug sunkiau išleisti atsitiktinai.
Ypač svarbu atskirti finansinę pagalvę nuo paprastų santaupų. Finansinė pagalvė turėtų būti lengvai pasiekiama, bet ne per lengvai išleidžiama. Ji neturi gulėti kortelėje, su kuria atsiskaitote parduotuvėje. Geriau ją laikyti atskiroje sąskaitoje, iš kurios pinigus reikia sąmoningai persivesti.
Daugelis finansų specialistų rekomenduoja turėti bent 3–6 mėnesių būtinųjų išlaidų rezervą. Tai nereiškia 3–6 atlyginimų, o būtent tiek, kiek reikia išgyventi: būstas, maistas, komunaliniai, paskolos, transportas, vaistai, vaikų poreikiai. Jei šeimos būtinos išlaidos siekia 1200 eurų per mėnesį, minimali pagalvė būtų apie 3600 eurų. Tai gali atrodyti daug, bet ji kuriama ne per vieną mėnesį.
Taupymas be tikslo greitai pralaimi norams
Dar viena didelė klaida – taupyti „šiaip“. Žinoma, turėti pinigų yra geriau nei jų neturėti, bet žmogaus motyvacijai abstraktus tikslas dažnai per silpnas. „Reikia taupyti“ skamba kaip pareiga. „Noriu per metus sukaupti 1200 eurų avariniam fondui“ jau skamba kaip konkretus planas.
Tikslas turi būti aiškus, pamatuojamas ir susietas su realiu gyvenimu. Ne „noriu daugiau pinigų“, o „noriu turėti trijų mėnesių išlaidų rezervą“. Ne „taupau kelionei“, o „iki kito birželio noriu sukaupti 900 eurų atostogoms“. Ne „reikia remontui“, o „per 18 mėnesių noriu sukaupti 3000 eurų voniai“.
Kai tikslas konkretus, atsiranda aiškesnis ryšys tarp šiandienos pasirinkimo ir rytojaus rezultato. Tada 30 eurų spontaniškam pirkiniui nebėra tik 30 eurų. Tai tampa dalimi atostogų, dalimi saugumo, dalimi būsimo remonto.
Lietuvoje daugelis žmonių vis dar taupo likučio principu: kas liks, tą atsidėsiu. Bet šis principas retai veikia, nes šiuolaikinis vartojimas labai gerai moka suvalgyti likučius. Akcijos, reklamos, prenumeratos, išpardavimai, maisto pristatymas, smulkūs pirkimai internetu – visa tai sukurta taip, kad pinigai išeitų nepastebimai.
Todėl geriau taupyti ne iš to, kas lieka, o iš anksto. Tarsi tai būtų privalomas mokėjimas sau.
Santaupos atsiranda ne tada, kai žmogus uždirba labai daug, o tada, kai taupymas tampa pirmu veiksmu po atlyginimo, o ne paskutine viltimi mėnesio gale.
Infliacija tyliai mažina pinigų vertę
Kai finansinė pagalvė jau sukaupta, atsiranda kitas klausimas: ką daryti su pinigais, kurie tiesiog guli sąskaitoje? Laikyti viską grynaisiais ar einamojoje sąskaitoje atrodo saugu, bet ilgainiui infliacija mažina jų perkamąją galią.
Jei žmogus turi 10 000 eurų, o kainos per metus pakyla 4 procentais, reali pinigų vertė sumažėja. Sąskaitoje skaičius tas pats, bet už jį galima nupirkti mažiau. Tai ir yra tylus santaupų „valgymas“.
Tai nereiškia, kad reikia skubėti rizikingai investuoti viską, ką turite. Pirmiausia turi būti saugumo rezervas. Tačiau kai jis jau yra, verta domėtis terminuotais indėliais, taupymo sąskaitomis, obligacijomis, pensijų kaupimu, investiciniais fondais ar kitais būdais, kurie atitinka žmogaus rizikos toleranciją ir tikslus.
Svarbiausia ne aklai kopijuoti draugus ar socialinių tinklų patarėjus. Investavimas turi būti suprantamas. Jei žmogus nesupranta, kur deda pinigus, tai ne investicija, o lošimas su gražesniu pavadinimu.
Pradėti galima nuo labai paprastų dalykų: pasidomėti, kokias palūkanas siūlo bankai už terminuotus indėlius, ar yra galimybė laikyti dalį pinigų taupomojoje sąskaitoje su palūkanomis, kokios sąlygos taikomos pensijų kaupimui, kokie mokesčiai imami už investicinius produktus.
Pinigai neturi tiesiog gulėti be jokios paskirties. Viena jų dalis turi saugoti, kita – dirbti ateičiai.
Penkios klaidos, kurios labiausiai trukdo lietuviams susikurti finansinę apsaugą
Pirma klaida – per stipriai užsiveržti diržą nuo pirmos dienos. Jei taupymas tampa kančia, jis ilgai netruks.
Antra klaida – laikyti visus pinigus vienoje sąskaitoje. Tai patogu, bet pavojinga, nes santaupos susimaišo su kasdienėmis išlaidomis.
Trečia klaida – neturėti aiškaus tikslo. Be tikslo pinigai lengviau išleidžiami, nes žmogus nežino, ką iš tikrųjų gina.
Ketvirta klaida – negalvoti apie ateitį. Jei nėra finansinės pagalvės, bet koks netikėtumas tampa krize.
Penkta klaida – laikyti didesnes sumas taip, kad jas nuolat mažintų infliacija. Saugumas svarbu, bet pinigų vertę taip pat reikia saugoti.
Gera žinia ta, kad šių klaidų taisymas nereikalauja didvyriškumo. Reikia ne staiga tapti finansų ekspertu, o pakeisti kelis kasdienius įpročius.
Pradėkite nuo paprasto veiksmo: atsidarykite atskirą sąskaitą santaupoms ir atlyginimo dieną automatiškai perveskite į ją bent 5 procentus pajamų. Tada susikurkite aiškų tikslą: pirmiausia – vieno mėnesio būtinųjų išlaidų rezervas. Kai jį sukaupsite, didinkite iki trijų mėnesių. Tik po to galvokite apie didesnius tikslus ir investavimą.
Nereikia laukti didesnio atlyginimo, tobulos ekonomikos ar „geresnio laiko“. Dažniausiai geriausias laikas pradėti yra tada, kai suprantate, kad sena sistema neveikia.
Viena sąskaita viskam atrodo paprasta, bet ji dažnai yra skylė, per kurią išteka santaupos. Kai pinigus atskiriate, suteikiate jiems paskirtį ir automatizuojate taupymą, jie pagaliau nustoja dingti nepastebimai. O tai ir yra pirmas tikras žingsnis į finansinę ramybę.
