Dalykai, kurių mūsų karta jau nebeturi: gimiau 1991-aisiais ir skirtumą matau vis aiškiau

Gimiau 1991 metais, mano vyras – 1990-aisiais. Esame iš tos kartos, kuri vaikystėje dar spėjo pažinti laidinius telefonus, vaizdo kasetes, taksofonus prie mokyklos ir magnetofonus, tačiau suaugusiųjų gyvenimą jau kuria visiškai skaitmeniniame pasaulyje.

Mes dar prisimename, ką reiškė skambinti draugui į namus ir pirmiausia kalbėtis su jo mama. Žinome, kaip reikėdavo atsukti vaizdo kasetę į pradžią, kaip ilgai įrašinėdavome mėgstamą dainą iš radijo ir kaip susitardavome susitikti iš anksto, nes išėję iš namų tapdavome beveik nepasiekiami.

Tuo metu visa tai atrodė visiškai įprasta. Tačiau dabar vis dažniau pastebiu, kad mūsų namuose nebėra daugelio dalykų, be kurių ankstesnės kartos sunkiai įsivaizdavo kasdienybę.

Kai kuriuos jų sąmoningai išbraukėme iš savo gyvenimo. Kiti tiesiog išnyko, nes pasikeitė technologijos, mūsų įpročiai ir požiūris į laiką. Kai kurių dalykų pasiilgstu. Kitų – nė trupučio.

1. Dešimtys stiklainių žiemai

Mūsų namuose nėra lentynų, nukrautų marinuotais agurkais, pomidorais, lečo, kompotais ir kelių rūšių uogiene. Ne todėl, kad nemokėtume konservuoti. Tiesiog tiek atsargų mums nebereikia.

Jeigu užsimanau uogienės, galiu išvirti nedidelį kiekį iš šaldytų uogų arba nusipirkti vieną stiklainį. Vasarą stengiamės kuo daugiau vaisių ir uogų suvalgyti šviežių, o likusius užšaldome ar išdžioviname.

Augau šeimoje, kurioje konservavimas buvo beveik privaloma vasaros dalis. Daug laiko leisdavau močiutės sode. Ten buvo renkamos visos uogos, daržovės ir žalumynai – iki paskutinio serbento ir paskutinio agurko. Buvo svarbu, kad niekas nenueitų veltui.

Vėliau prasidėdavo ilgos dienos virtuvėje. Virdavo puodai, būdavo plaunami stiklainiai, ruošiami dangteliai ir skaičiuojama, kiek atsargų jau padėta į rūsį.

Problema ta, kad dalis jų ten ir likdavo. Kai kurie stiklainiai stovėdavo ne vieną žiemą, nes šeima tiesiog nespėdavo visko suvalgyti.

Ilgainiui net močiutė pradėjo mažiau konservuoti, o daugiau produktų dėti į šaldiklį. Vis dėlto įprotis kaupti buvo toks stiprus, kad atsargų dažnai likdavo ir pavasarį.

Užaugusi supratau, kad man toks gyvenimo būdas netinka. Aš taip pat šaldau uogas ar žalumynus, bet tik tiek, kiek realiai sunaudosime. Tiesa, prireikė laiko išmokti sustoti. Derliaus sezonas vis dar pažadina keistą jausmą, kad reikia skubiai pasiruošti žiemai, nors parduotuvės jau seniai nebeužsidaro iki pavasario.

2. Svečiai, kurie ateina be įspėjimo

Vaikystėje buvo visiškai normalu išgirsti durų skambutį ir sužinoti, kad kažkas tiesiog ėjo pro šalį bei nusprendė užsukti.

Dabar tokia situacija mūsų namuose sunkiai įsivaizduojama.

Net pas artimiausius šeimos narius nevažiuojame neįspėję. Prieš apsilankydami parašome arba paskambiname. Norime žinoti, ar žmogus namuose, ar nėra pavargęs, gal turi planų arba tiesiog nori pabūti vienas.

Tai nereiškia, kad tapome šaltesni. Greičiau pasikeitė mūsų požiūris į asmeninę erdvę.

Anksčiau namai dažnai būdavo vieta, kurioje nuolat kas nors renkasi. Dabar daugeliui tai tapo privačia teritorija, kurioje galima atsitraukti nuo darbo, informacijos ir kitų žmonių lūkesčių.

Susitikimų gal netrūksta, tačiau jie dažniau planuojami. Sutariame laiką, susitinkame kavinėje, parke ar vieni kitų namuose. Spontaniškumo mažiau, bet kartu mažiau ir nejaukių situacijų, kai žmogus priverstas priimti svečius, nors tam visiškai neturi jėgų.

Vis dėlto pasiilgstu didelių šeimos susibūrimų. Ilgų stalų, kelių kartų viename kambaryje, garsaus kalbėjimo ir jausmo, kad niekas niekur neskuba. Šito šiuolaikiniame gyvenime liko gerokai mažiau.

Seni laidiniai telefonai

3. Alkoholinis gėrimas kaip privaloma šventės dalis

Mūsų namuose nėra taisyklės, kad per kiekvieną gimtadienį, sukaktį ar kitą šventę ant stalo privalo stovėti stipriųjų gėrimų butelis.

Jeigu žmogus nori taurės vyno ar kito gėrimo, tai jo pasirinkimas. Tačiau niekas neturi gerti vien dėl to, kad „tokia proga“ arba kad kiti prie stalo jau geria.

Dar vaikystėje dažnai atrodė, kad šventė ir alkoholis yra beveik neatskiriami dalykai. Atsisakiusį žmogų galėdavo įkalbinėti, klausinėti, kas atsitiko, ar net pajuokti.

Mūsų kartoje tai pamažu keičiasi. Vis daugiau žmonių gali pasakyti „ne“ nieko neaiškindami. Nevairuoja, nevartoja vaistų, sportuoja, nenori arba tiesiog nejaučia poreikio – visos šios priežastys yra pakankamos. Tiesą sakant, jokios priežasties apskritai nereikia.

Mačiau, kaip įprotis kiekvieną susitikimą sieti su alkoholiu kai kuriems žmonėms tapo rimta problema. Todėl džiaugiuosi, kad ši tradicija daugelyje šeimų jau nebelaikoma privaloma.

4. Kilimai kiekviename kambaryje

Vaikystėje beveik nemačiau kambario, kuriame nebūtų didelio kilimo. Jis gulėdavo ant parketo, linoleumo ar medinių grindų, o kartais dar vienas kabėdavo ir ant sienos.

Kilimai turėjo praktinę paskirtį. Jie suteikdavo šilumos, slopindavo garsą ir padėdavo paslėpti grindis, kurioms reikėjo remonto. Tačiau jie buvo ir statuso bei jaukumo simbolis. Kambarys be kilimo daug kam atrodė tarsi nebaigtas.

Kilimas ant sienos šiandien skamba beveik kaip interjero pokštas, bet anuomet tai buvo įprastas sprendimas. Jis saugodavo nuo šaltos sienos, slopindavo garsą ir tapdavo savotiška kambario puošmena.

Prisiminti tai jauku, tačiau savo namuose tokių kilimų nenoriu. Man jie asocijuojasi su dulkėmis, sunkumu ir sudėtinga priežiūra. Dabar labiau vertinu šviesą, tuštesnes erdves ir lengvai nuvalomas grindis.

Turime tik nedidelius kilimėlius, kurie neužima viso kambario ir kuriuos lengva išvalyti. Didžiulis raštuotas kilimas nuo sienos iki sienos liko vaikystės prisiminimuose.

5. Namų telefonas, prie kurio reikėdavo laukti skambučio

Laidinis telefonas kadaise buvo vienas svarbiausių daiktų namuose. Jis stovėdavo koridoriuje, svetainėje arba ant mažo staliuko, o jo skambutį girdėdavo visa šeima.

Paskambinus draugui dažnai pirmiausia atsiliepdavo jo tėvai.

– Laba diena, ar galima pakviesti Tomą?

Tada tekdavo laukti, kol draugas bus pašauktas iš kito kambario ar net iš kiemo. Privatumo buvo nedaug, nes visi žinojo, kas ir kam skambina.

Per vasaros atostogas su draugais galėdavome kalbėtis valandų valandas. Telefonas įkaisdavo, o namiškiai pradėdavo priminti, kad galbūt kas nors kitas taip pat nori prisiskambinti.

Dabar ilgus pokalbius pakeitė žinutės, balso įrašai ir vaizdo skambučiai. Galime susisiekti su žmogumi beveik bet kuriuo metu, tačiau paradoksalu, kad kalbamės telefonu rečiau.

Anksčiau paskambinti buvo natūralu. Dabar net netikėtas skambutis kai kuriems žmonėms gali pasirodyti įkyrus. Pirmiausia parašome: „Ar gali kalbėti?“

Ryšio tapo daugiau, bet spontaniškų pokalbių – mažiau.

6. Nuolat fone veikiantis televizorius

Senas televizorius

Vaikystėje televizorius dažnai būdavo įjungtas nuo ryto iki vakaro. Nebuvo svarbu, ar kas nors iš tikrųjų žiūri.

Jis veikdavo gaminant maistą, tvarkantis, vakarieniaujant ar net kalbantis su svečiais. Laidos keisdavo viena kitą, o televizoriaus garsas tapdavo kasdienio gyvenimo fonu.

Mūsų namuose televizorius dažniausiai išjungtas. Įjungiame jį tik tada, kai jau žinome, ką norime žiūrėti: filmą, serialą, dokumentiką ar konkrečią laidą.

Dabar turime beveik neribotą pasirinkimą. Galime žiūrėti ką norime ir kada norime, tačiau dėl to televizija prarado bendro šeimos ritualo vaidmenį. Nebelaukiame konkretaus vakaro, kai visi tuo pačiu metu rodys tą patį filmą.

Dalį televizoriaus vietos užėmė tinklalaidės, garso knygos, muzika ir vaizdo įrašai telefone. Fono garsas niekur nedingo – jis tik persikėlė į kitus įrenginius.

Vis dėlto vis dažniau vertinu paprasčiausią tylą. Pasaulyje, kuriame informacija pasiekia mus kiekvieną minutę, tyla tapo beveik prabanga.

7. Daiktai, laikomi „geresnei progai“

Tikriausiai daugelis prisimena gražų indų servizą, stovintį sekcijoje už stiklo. Jo beveik niekas neliesdavo, nes jis buvo skirtas svečiams arba ypatingai progai.

Spintelėse gulėdavo naujos staltiesės, rankšluosčiai, patalynė ar drabužiai, kuriuos buvo gaila naudoti. Viskas buvo saugoma tam paslaptingam „vėliau“.

Tik tas „vėliau“ ne visada ateidavo.

Po močiutės mirties liko visiškai naujų, dar su etiketėmis buvusių daiktų. Ji juos saugojo progai, kuri taip ir neatėjo. Ši patirtis man įstrigo ilgam.

Todėl mūsų namuose gražūs puodeliai nėra skirti vien svečiams. Jeigu juos turime, geriame iš jų kasdien. Gerą patalynę klojame sau. Drabužius perkame dabartiniam kūnui, o ne tam atvejui, kai kada nors sulieknėsime ar pradėsime gyventi kitaip.

Nenoriu kaupti daiktų gyvenimui, kuris dar tik turėtų prasidėti. Gyvenimas vyksta dabar, net jei šiandien nėra nei gimtadienis, nei Kalėdos.

8. Privalomas vasarnamis su lysvėmis

Vasarnamio kol kas neturime ir nežinau, ar kada nors turėsime. Bent jau ne tokio, kuriame kiekvieną savaitgalį būtina ravėti lysves, laistyti šimtus pomidorų ir jausti kaltę, jeigu neatvykai nuimti derliaus.

Aš nesu prieš sodininkystę. Priešingai, suprantu, kodėl žmonėms patinka auginti savo maistą, stebėti augalus ir dirbti žemę.

Tačiau, mano nuomone, tai turi būti daroma iš noro, o ne todėl, kad „visi normalūs žmonės turi sodą“.

Vaikystėje mačiau žmonių, kurie prisodindavo šimtus daigų, visą vasarą juos laistydavo, rišdavo, ravėdavo ir kartu nuolat skųsdavosi, kaip yra pavargę. Atrodė, kad sodas jiems tapo ne poilsiu, o antru darbu.

Mačiau ir kitokių žmonių. Jie domėjosi augalais, skaitė knygas, bandė naujas veisles ir nuoširdžiai džiaugėsi kiekvienu prinokusiu pomidoru. Jiems pats procesas teikė malonumą.

Jeigu kada nors turėsime sodą, norėčiau priklausyti antrajai grupei. Nenoriu auginti daržovių iš pareigos ar baimės, kad kitaip vasara praleista neteisingai.

Tačiau močiutės bijūnų pasiilgstu. Galbūt dėl jų kada nors ir atsiras mažas žemės lopinėlis.

Mes ne visko atsisakėme – tiesiog pradėjome rinktis

Nemanau, kad mūsų gyvenimo būdas yra geresnis už ankstesnių kartų. Taip pat nemanau, kad visi gimę apie 1990-uosius gyvena vienodai.

Vieni ir šiandien konservuoja šimtus stiklainių, augina daržoves, rengia dideles šeimos šventes ir džiaugiasi pilnais namais svečių. Kiti renkasi mažiau daiktų, daugiau privatumo ir gyvenimą be sodo.

Skirtumas galbūt tas, kad vis dažniau leidžiame sau paklausti: ar aš tikrai to noriu?

Ar man reikia šio servizo? Ar noriu visą vasarą prižiūrėti daržą? Ar privalau priimti netikėtai atėjusius svečius? Ar turiu saugoti naują suknelę ypatingai progai?

Ankstesnės kartos dažnai gyveno pagal taisykles, kurias diktavo aplinkybės. Reikėjo kaupti, nes rytoj galėjo trūkti. Reikėjo saugoti geresnius daiktus, nes nežinojai, kada galėsi nusipirkti kitus. Reikėjo auginti maistą, nes parduotuvėje pasirinkimas buvo ribotas.

Mes gyvename kitokiomis sąlygomis. Dėl to galime atsisakyti dalies senų įpročių, nors jų emocinis pėdsakas vis dar išlikęs.

Kartais pasiilgstu pasaulio, kuriame žmonės dažniau kalbėdavosi telefonu, šeimos susėsdavo prie vieno stalo, o vasaros turėjo lėtesnį ritmą. Tačiau nepasiilgstu daiktų, saugomų iki gyvenimo pabaigos, privalomo alkoholio per šventes ir darbų, atliekamų vien todėl, kad taip buvo įprasta.

Su kiekvienais metais vis aiškiau jaučiu, kad noriu gyventi savo, o ne kažkieno anksčiau sugalvotą gyvenimą.

O kas iš jūsų vaikystės kasdienybės tyliai išnyko? Ko pasiilgstate, o ko tikrai nenorėtumėte susigrąžinti?