Italijoje žmonės namuose sėdi su trimis megztiniais, nors šildymas veikia: užsieniečius stebina keisti vietinių įpročiai

Italija daugeliui lietuvių asocijuojasi su saule, šilta jūra, gardžiu maistu ir atsipalaidavusiu gyvenimu. Tačiau persikėlus čia gyventi visam laikui romantika greitai susiduria su kasdienybe. Žiemą namuose gali būti vėsiau, nei tikėjotės, kaimynų televizorių girdėsite per sieną, o už daugiabučio priežiūrą teks mokėti net tada, kai nesate patenkinti atliktais darbais. Ypač stebina italų požiūris į šildymą – kai kurie verčiau apsivelka dar vieną megztinį, negu keliais laipsniais padidina kambario temperatūrą.

Šiaurės Italijoje su vyru apsigyvenusi moteris pasidalijo savo kasdienybės įspūdžiais. Prieš trejus metus persikrausčiusi į šią šalį ji tikėjosi, kad sunkiausia bus išmokti italų kalbą ir priprasti prie kitokios kultūros. Tačiau didžiausių netikėtumų sulaukė savo pačios namuose. Kai kurie vietinių įpročiai jai iki šiol atrodo sunkiai suprantami, nors italams tai visiškai įprasta gyvenimo dalis.

Šildymas yra, pinigų taip pat, bet namuose vis tiek šalta

Pirmąją žiemą šiaurės Italijoje moteris ruošėsi nemaloniems netikėtumams. Internete buvo skaičiusi pasakojimų apie šaltus butus, prastą šildymą ir žmones, kurie žiemą namuose nesiskiria su šiltais drabužiais. Tačiau išsinuomotame būste radiatoriai veikė puikiai, o kambario temperatūrą buvo galima reguliuoti termostatu.

Moteris su vyru namuose įprastai palaiko 21–22 laipsnių temperatūrą. Jiems tai atrodo patogu, tačiau už šilumą tenka nemažai mokėti. Pasak jos, šalčiausiais žiemos mėnesiais dviejų mėnesių šildymo sąskaita siekia apie 350 eurų. Jeigu patalpas šildytų iki 25 laipsnių, išlaidos galėtų būti gerokai didesnės.

Didžiausią nuostabą jai kelia ne pačios sąskaitos, o kaimynų pasirinkimai. Vieni pažįstami, nors abu dirba ir gauna neblogas pajamas, namuose palaiko vos 18 laipsnių temperatūrą. Jie mieliau apsivelka šiltesnius drabužius, negu papildomai moka už šildymą.

Dar labiau moterį stebina viršuje gyvenanti kaimynė. Ši, kaip pasakojama, beveik visai nejungia radiatorių, nes mano, kad pakankamai šilumos gauna iš aplinkinių butų.

Tačiau įdomiausia tai, kad taupymas nebūtinai reiškia pinigų trūkumą. Kai kurie tie patys žmonės mielai leidžia pinigus vakarienėms restoranuose, kavinėms ar savaitgalio kelionėms. Jiems paprasčiausiai atrodo prasmingiau išleisti pinigus malonumams, o ne papildomiems keliems laipsniams namuose.

Žinoma, tai nereiškia, kad taip gyvena visi italai. Šildymo įpročiai priklauso nuo regiono, būsto būklės, šeimos pajamų ir asmeninių prioritetų. Vis dėlto taupumas namų šildymo sąskaita kai kuriuose Italijos namų ūkiuose išties pastebimas.

Už daugiabučio administravimą moka, bet problemos niekur nedingsta

Kitas nemalonus netikėtumas – daugiabučių administravimo sistema. Lietuviams pažįstami ginčai su namų administratoriais, pasirodo, nesvetimi ir Italijoje.

Moteris pasakoja, kad jų daugiabutis turi administratorių, kuris organizuoja bendrus darbus, susirinkimus ir rūpinasi pastato priežiūros klausimais. Tačiau realybėje gyventojai ne visuomet sulaukia pagalbos, kurios tikisi.

Pavyzdžiui, kai viena kaimynė pradėjo triukšmauti naktimis, leisti garsią muziką ir trukdyti kitiems ilsėtis, gyventojai kreipėsi į administratorių. Tačiau išgirdo, kad tokius konfliktus pirmiausia turėtų spręsti patys arba kreiptis į atsakingas institucijas.

Moteriai buvo sunku suprasti, kodėl mokant už pastato administravimą negalima sulaukti pagalbos dėl nuolat pasikartojančios problemos. Vis dėlto administratoriaus įgaliojimai nėra neriboti – jis negali paprasčiausiai uždrausti kaimynams elgtis taip, kaip jam nepatinka.

Ne mažiau erzina bendri gyventojų sprendimai. Kartą daugiabučio susirinkime buvo nutarta samdyti sodininką kiemo priežiūrai. Dauguma pritarė, todėl prie išlaidų turėjo prisidėti ir tie, kuriems toks sprendimas nepatiko.

Už darbus teko sumokėti, tačiau moteris teigia nepastebėjusi reikšmingų pokyčių. Jai susidarė įspūdis, kad pinigai buvo išleisti beveik be naudos.

Panašūs nesutarimai pažįstami ir Lietuvos daugiabučių gyventojams. Vieni nori gražesnio kiemo, kiti mano, kad pinigus geriau skirti stogo remontui, o treti apskritai nenori papildomų išlaidų.

Naktį įjungta džiovyklė ir kaimynų pokalbiai už sienos

Dar viena problema, prie kurios moteris niekaip negali priprasti, – triukšmas.

Vieną naktį ji pabudo nuo stipraus ūžimo. Iš pradžių net nesuprato, kas vyksta. Garsas sklido iš viršutinio buto, o vėliau paaiškėjo, kad kaimynai įjungė skalbinių džiovyklę.

Priežastis buvo visai paprasta – jie norėjo sutaupyti elektros energijos. Italijoje kai kurie gyventojai naudojasi elektros tarifais, pagal kuriuos naktį elektra kainuoja mažiau. Žinoma, taip yra ne visose sutartyse, tačiau tokius planus turintiems žmonėms buitinių prietaisų naudojimas vakare ar naktį gali atrodyti ekonomiškai naudingas.

Tik kaimynams toks taupymas ne visuomet patinka.

Moteris pasakoja, kad jų daugiabutyje garso izoliacija taip pat nėra gera. Ji girdi kaimynų pokalbius, televizorių, stumdomas kėdes ir kitus kasdienius garsus. Ypač triukšminga būna tada, kai viršuje gyvenantis vyras žiūri futbolo rungtynes.

Pasak jos, kartais susidaro įspūdis, kad butus skiria ne tvirtos sienos, o plona pertvara.

Vis dėlto tokios problemos nėra būdingos visiems Italijos būstams. Senesniuose pastatuose garso izoliacija gali būti prastesnė, o modernesnės statybos namuose taikomi kitokie akustiniai reikalavimai.

Šaltos grindys žiemą – dar vienas netikėtumas

Itališkame būste moterį nustebino ir grindų danga. Daugelyje jos aplankytų butų grindys išklotos keraminėmis plytelėmis. Vasarą tai atrodo puikus sprendimas – paviršius maloniai vėsus, lengvai valomas ir atsparus nusidėvėjimui.

Tačiau žiemą situacija visiškai kitokia.

Net kai kambaryje palaikoma 21 laipsnio temperatūra, vaikščioti basomis ant šaltų plytelių nėra malonu. Todėl šiltos kojinės ir kambarinės šlepetės tampa kasdienybe.

Moteris stebėjosi, kodėl gyventojai nesirenka medinių grindų ar laminato. Tačiau vietiniai turi savų argumentų: plytelės yra patvarios, praktiškos, lengvai prižiūrimos ir puikiai tinka karštoms vasaroms.

Tai dar vienas pavyzdys, kaip skirtingas klimatas ir gyvenimo įpročiai lemia būsto įrengimo sprendimus. Kas lietuviui atrodo nepatogu žiemą, italui gali būti idealu didžiąją metų dalį.

Nepaisant šių nepatogumų, moteris pripažįsta, kad gyvenimas Italijoje turi daug privalumų. Jai patinka šviesūs kambariai, erdvūs langai, aukštos lubos ir galimybė daugiau laiko leisti lauke. Tačiau kasdienybė parodė, kad gražios atostogų šalies įvaizdis ir nuolatinis gyvenimas joje – du skirtingi dalykai.

Įdomiausia, kad dauguma ją erzinančių dalykų gerai pažįstami ir lietuviams. Ginčai dėl šildymo, kaimynų triukšmas, nepatenkinami administratoriaus darbai ir noras sumažinti komunalines išlaidas pasitaiko abiejose šalyse.

Skirtumas galbūt tik tas, kad vieni žmonės žiemą mieliau susimoka už šiltesnius namus, o kiti apsivelka trečią megztinį ir sutaupytus pinigus pasilieka kelionei ar vakarienei restorane.