Šiandien kramtomoji guma atrodo toks įprastas dalykas, kad jos beveik nepastebime. Ji guli prie kasų, telpa kišenėje, kainuoja nedaug ir dažniausiai perkama impulsyviai. Tačiau sovietmečiu šis paprastas saldumynas daugeliui vaikų buvo tikra retenybė — beveik toks pat geidžiamas daiktas kaip užsienietiški džinsai, spalvingi žurnalai ar kasetinis magnetofonas.
SSRS laikais kramtomoji guma ilgą laiką buvo ne kasdienis produktas, o savotiškas mitas. Vieni ją buvo matę pas giminaičius, grįžusius iš užsienio, kiti girdėjo iš draugų, o treti bandė pasigaminti „pakaitalą“ patys — iš to, ką rasdavo kieme, miške ar statybvietėje.
Kodėl Sovietų Sąjungoje nebuvo įprastos kramtomosios gumos?
Svarbu tai, kad kramtomoji guma SSRS nebuvo oficialiai uždrausta. Nebuvo įstatymo, kuris tiesiogiai draustų ją gaminti, pardavinėti ar kramtyti. Vis dėlto realybėje ji ilgą laiką beveik neegzistavo.
Priežasčių buvo kelios. Pirmiausia, sovietinė pramonė buvo orientuota į tai, kas laikyta būtina: duoną, pieną, konservus, muilą, avalynę, buities prekes. Kramtomoji guma į šį sąrašą nepateko. Ji buvo suvokiama kaip nereikalinga smulkmena, pramoga, „kapitalistinis niekutis“.
Antra, pats kramtymas viešumoje buvo vertinamas gana nepalankiai. Mokyklose už gumą vaikai galėjo sulaukti pastabų, o suaugusieji ją neretai laikė blogo tono ženklu. Spaudoje ir karikatūrose kramtomoji guma kartais buvo vaizduojama kaip vakarietiško gyvenimo simbolis — tuščias, nerimtas ir svetimas sovietinei kasdienybei.
Trečia, buvo kartojama, kad guma gali kenkti sveikatai. Gydytojai ir pedagogai kalbėdavo apie žalą dantims, skrandžiui ar net laikysenai, nors dažnai tokie perspėjimai labiau atspindėjo bendrą nepasitikėjimą „vakarietiškomis madomis“ nei objektyvų produkto vertinimą.
Ką vaikai kramtė vietoj gumos?
Vaikų išradingumo trūkumas niekada nestabdė. Jei tikros kramtomosios gumos nebuvo, jos reikėjo ieškoti kitur.
Vienas populiariausių pakaitalų buvo medžių sakai. Juos nugramdydavo nuo kamienų, paminkydavo tarp pirštų ir bandydavo kramtyti. Tokia „guma“ buvo karti, limpa prie dantų, dažnai turėdavo medžio žievės ar purvo priemaišų, bet vis tiek suteikdavo tą patį trokštamą jausmą — burnoje yra kažkas, ką galima ilgai kramtyti.
Dar keistesnis pakaitalas buvo degutas. Kai kurie vaikai jį rasdavo statybvietėse ar prie kelių remonto darbų. Šiandien toks įprotis skamba pavojingai ir sunkiai suprantamai, bet sovietiniams vaikams tai buvo vienas iš būdų bent šiek tiek priartėti prie to, ką jie įsivaizdavo kaip tikrą kramtomąją gumą.
Žinoma, pasitaikydavo ir laimingųjų, kurie gaudavo tikros užsienietiškos gumos. Dažniausiai ją atveždavo giminaičiai, jūrininkai, sportininkai, diplomatai ar žmonės, turėję ryšių už Sovietų Sąjungos ribų. Vienas gabalėlis galėjo tapti visos klasės įvykiu.
Tikra guma — mažas langas į kitą pasaulį
Užsienietiška kramtomoji guma vaikams buvo ypatinga ne tik dėl skonio. Ji kvepėjo kitaip, buvo suvyniota į ryškų popierėlį, kartais turėjo paveikslėlį ar įdėklą. Net pats pakelis galėjo būti saugomas kaip brangenybė.
Tai buvo mažas daiktas, bet jis turėjo didelį simbolinį svorį. Sovietinėje kasdienybėje, kur daug kas buvo vienoda, pilka ir deficitiška, spalvingas gumos gabalėlis priminė pasaulį, kuriame lentynos pilnos, prekės gražiai supakuotos, o vaikai gali rinktis iš daugybės skonių.
Todėl nenuostabu, kad kramtomoji guma tapo beveik legenda. Apie ją kalbėdavo, ja keisdavosi, ją uostydavo, saugodavo, kartais net dalydavo į kelias dalis.
Kada SSRS pradėjo gaminti savo kramtomąją gumą?
Padėtis ėmė keistis tik aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Tuo metu Sovietų Sąjungoje pradėta gaminti kramtomoji guma, jau labiau primenanti šiuolaikinę.
Viena dažniausiai minima pirmųjų gamintojų buvo Talino konditerijos įmonė „Kalev“ Estijoje. Pasakojama, kad ten kramtomajai gumai gaminti buvo pritaikyta jau turima įranga, anksčiau naudota irisams. Tai gerai atspindi sovietinį požiūrį į gamybą: ne tiek kurti naują technologinę liniją, kiek pritaikyti tai, kas jau yra.
Estiška kramtomoji guma buvo palyginti nebrangi — apie 15 kapeikų už pakelį. Ji turėjo mėtų, apelsinų ir kitų skonių. Vaikams tai buvo didžiulė naujiena: produktas, kuris anksčiau atrodė beveik nepasiekiamas, pagaliau atsirado sovietinėse parduotuvėse.
Olimpiada pakeitė požiūrį
Dar vienas svarbus lūžis įvyko artėjant 1980 metų Maskvos olimpinėms žaidynėms. Sovietų Sąjunga ruošėsi priimti tūkstančius svečių iš užsienio, todėl reikėjo bent iš dalies prisitaikyti prie jų įpročių.
Kramtomoji guma buvo vienas iš produktų, kuris užsieniečiams atrodė visiškai įprastas. Todėl prieš olimpiadą jos gamybai skirta daugiau dėmesio, o specializuota įranga buvo perkama ir iš tuometinės VDR.
Netrukus kramtomoji guma pradėta gaminti ne tik Estijoje, bet ir kitose sovietinėse respublikose. Vis dėlto ji dar ilgai nebuvo tokia lengvai prieinama kaip šiandien.
Kiek kainavo sovietinė kramtomoji guma?
Vėlesnė sovietinė kramtomoji guma kainavo apie 50–60 kapeikų už pakelį. Suaugusiam žmogui tai galėjo atrodyti ne pati didžiausia suma, tačiau moksleiviui — gana rimtas pirkinys.
Dėl to vienas pakelis dažnai būdavo dalijamas keliems vaikams. Jeigu viduje buvo penki gabalėliai, juos pasidalydavo draugai, klasės bičiuliai ar kiemo kompanija. Kartais vieną gabalėlį dar perlauždavo per pusę — kad užtektų visiems.
Skonių buvo keli: braškių, apelsinų, mėtų, aviečių, kavos. Pati guma gaminta iš sintetinio kaučiuko, maistinių polimerų, cukraus pudros, melasos, citrinos rūgšties ir vaisių ekstraktų. Skambėjo gal ne taip romantiškai kaip vakarietiškos reklamos, bet vaikams svarbiausia buvo ne sudėtis, o pats faktas: jie pagaliau turi gumos.
Kodėl sovietinė guma dingo?
Kai Sovietų Sąjunga žlugo, prekybos lentynos sparčiai pasikeitė. Į buvusias sovietines respublikas pradėjo plūsti importinės prekės, o kartu su jomis — ir vakarietiška bei turkiška kramtomoji guma.
Vaikams ypač įsiminė „Turbo“ su automobilių paveikslėliais, „Love is…“ su romantiškais įdėklais, „Donald“ su animacinių filmų personažais. Tai buvo ne tik guma, bet ir kolekcionavimo objektas. Įdėklai buvo keičiami, renkami, saugomi albumuose ar stalčiuose.
Šalia tokių ryškių naujovių sovietinė kramtomoji guma greitai pasirodė pasenusi. Ji nebeturėjo nei tokios pakuotės, nei tokio kvapo, nei tokios istorijos, kurią siūlė importiniai gaminiai.
Kodėl ją vis dar prisimena?
Nepaisant to, žmonės, kurių vaikystė prabėgo vėlyvuoju sovietmečiu, sovietinę kramtomąją gumą prisimena iki šiol. Galbūt ne dėl tobulo skonio. Greičiau dėl to, ką ji reiškė.
Ji primena laiką, kai net maži dalykai galėjo būti reti. Kai vienas pakelis tapdavo įvykiu. Kai vaikai gebėdavo susikurti pramogą iš sakų, deguto ar vieno į kiemą atnešto užsienietiško gumos gabalėlio.
Kramtomoji guma SSRS buvo daugiau nei saldumynas. Ji tapo epochos simboliu — parodančiu, kaip deficitas, ideologija ir vaikų fantazija susipynė net tokiame paprastame dalyke kaip mažas kvapnus gabalėlis burnoje.
