Dar visai neseniai sielvartas buvo laikomas labai tyliu dalyku. Žmogus netekdavo artimojo, užsidarydavo namuose, grįždavo į darbą, atsakinėdavo „laikausi“ ir bandydavo kažkaip ištverti dienas. Tačiau visame pasaulyje ryškėja nauja tendencija: vis daugiau žmonių renkasi keliones, skirtas ne pramogoms, o gedėjimui, gijimui ir pokalbiui apie skausmą.
Tokios kelionės vadinamos sielvarto kelionėmis arba gedulo rekolekcijomis. Į jas žmonės vyksta po artimojo mirties, skyrybų, ligos, trauminės patirties ar kito gyvenimą sukrėtusio įvykio. Tai nėra įprastos atostogos su pilnu lankytinų vietų sąrašu. Dažnai tai būna ramesnės išvykos į gražias, nuo kasdienybės atitraukiančias vietas, kur galima pabūti su savimi ir su kitais, patyrusiais panašų skausmą.
Kai namuose viskas primena netektį, kelionė tampa atokvėpiu
Sielvartas turi keistą savybę — jis prisiriša prie vietų. Prie virtuvės kėdės, ant kurios žmogus sėdėdavo. Prie puodelio spintelėje. Prie kelio į ligoninę. Prie telefono, kuris daugiau nebesuskamba tuo vardu.
Todėl kai kuriems žmonėms išvykimas tampa ne pabėgimu, o trumpu atokvėpiu. Ne tam, kad pamirštų. O tam, kad pagaliau galėtų gedėti kitaip — be kasdienių pareigų, be kaimynų klausimų, be darbo laiškų ir nuolatinio spaudimo „susitvarkyti“.
Tokiose kelionėse žmonės dalyvauja pokalbiuose, tylos praktikose, terapiniuose užsiėmimuose, pasivaikščiojimuose gamtoje, rašymo ar kvėpavimo sesijose. Kai kur organizuojamos ir specialios rekolekcijos, o kai kur — net gedulo kruizai, kuriuose sielvartas tampa ne gėdinga tema, o bendra patirtimi.
Svarbiausia tokių kelionių idėja paprasta: žmogus neturi gedėti vienas, jei vienatvė jį dar labiau gramzdina.
Sielvartas tampa bendruomenine patirtimi
Ilgą laiką netektis dažnai buvo išgyvenama uždarai. Žmonės bijodavo per daug kalbėti apie mirusiuosius, kad „neapsunkintų“ kitų. Bijodavo pravirkti viešai. Bijodavo, kad jų skausmas trunka per ilgai.
Tačiau sielvarto kelionių populiarėjimas rodo, kad požiūris keičiasi. Vis daugiau žmonių ieško vietų, kur nereikia apsimesti stipriam. Kur galima pasakyti: „Man vis dar skauda.“ Kur kitas žmogus neatsako banalia fraze, o tiesiog linkteli, nes pats žino, ką reiškia toks skausmas.
Būtent bendrystė tampa viena stipriausių tokių kelionių dalių. Žmogus pamato, kad jo reakcijos nėra keistos. Kad gedulas gali būti ilgas, banguojantis, kartais piktas, kartais tylus, kartais net fiziškai varginantis. Ir kad noras išvykti į kitą vietą nereiškia bandymo pabėgti nuo praeities.
Kartais tai būna pirmas bandymas vėl atsargiai grįžti į gyvenimą.
Tai ne prabanga, o ženklas, kad apie emocinę sveikatą kalbama atviriau
Pagal „Global Wellness Institute“ prognozes, pasaulinė sielvarto konsultavimo rinka artimiausiais metais turėtų smarkiai augti. Tai siejama su tuo, kad visuomenė vis labiau pripažįsta psichikos sveikatos problemas ir su netektimi susijusius sunkumus.
Kitaip tariant, žmonės vis dažniau supranta, kad sielvartas nėra tik „liūdna nuotaika“. Jis gali paveikti miegą, kūną, santykius, darbą, norą bendrauti ir net gebėjimą atlikti paprasčiausius kasdienius veiksmus.
Tokias paslaugas keliautojams jau siūlo įvairūs centrai Europoje ir už jos ribų — Graikijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje, Jamaikoje. Šios vietos dažnai pasirenkamos neatsitiktinai: gamta, lėtesnis ritmas, jūra, kalnai ar tyla padeda žmogui atsitraukti nuo aplinkos, kurioje skausmas tapo kasdienybės fonu.
Vis dėlto svarbu nepainioti tokių kelionių su stebuklingu gydymu. Kelionė pati savaime neišgydo netekties. Ji tik gali sukurti erdvę, kurioje žmogus pagaliau leidžia sau jausti.
Ir kartais to labai reikia.
Nes po didelės netekties žmogui dažnai nereikia dar vieno patarimo „laikykis“. Jam reikia vietos, kur nereikėtų laikytis taip stipriai. Kur būtų galima iškvėpti. Kur būtų galima ištarti vardą žmogaus, kurio nebėra, ir nesulaukti nejaukios tylos.
Sielvarto kelionių populiarėjimas rodo ne tai, kad žmonės tapo silpnesni. Greičiau priešingai — jie pradeda drąsiau pripažinti, kad skausmui reikia laiko, erdvės ir kitų žmonių šalia.
O kartais kelionė prasideda ne tada, kai susikrauni lagaminą.
Kartais ji prasideda tą akimirką, kai pagaliau sau pasakai: „Man skauda, ir man reikia pagalbos.“
