Mirusio artimo žmogaus nuotrauka namuose gali būti labai jautrus dalykas. Vienam ji suteikia ramybės, primena meilę, bendras akimirkas ir šeimos istoriją. Kitam ta pati nuotrauka kiekvieną dieną atveria žaizdą, kurios žmogus dar nespėjo užgydyti. Todėl klausimas, ar verta mirusiojo portretą laikyti ant sienos, nėra vien apie prietarus. Tai ir apie tai, kaip mes išgyvename netektį.
Liaudyje nuo seno sakoma, kad mirusiųjų nuotraukos turi „sunkią energiją“ ir jų nereikėtų laikyti miegamajame, priešais lovą ar vaikų kambaryje. Vieni tuo tiki, kiti žiūri skeptiškai. Tačiau psichologų požiūris gerokai žemiškesnis: problema dažnai slypi ne nuotraukoje, o tame, ką ji kasdien sukelia žmogaus viduje.
Jei portretas ant sienos nuolat primena paskutines dienas, ligą, laidotuves, kaltę, ilgesį ar nepasakytus žodžius, jis gali ne padėti prisiminti, o neleisti paleisti skausmo. Namas tada pamažu tampa ne jaukia erdve gyventi, o vieta, kurioje žmogus kasdien vėl ir vėl grįžta į netektį.
Nuotrauka gali saugoti atmintį, bet gali ir stabdyti gijimą
Po artimo žmogaus mirties natūralu norėti išlaikyti jo buvimą šalia. Daugelis palieka nuotraukas matomoje vietoje, neliečia daiktų, saugo drabužius, telefoną, puodelį ar mėgstamą kėdę. Iš pradžių tai gali būti dalis gedėjimo – būdas susitaikyti su tuo, kas įvyko.
Tačiau jei praeina daug laiko, o namai vis dar atrodo tarsi sustingę mirties dienoje, tai gali apsunkinti emocinį atsigavimą. Nuolat matomas mirusiojo portretas kai kuriems žmonėms gali sukelti liūdesį, nerimą, kaltę, nemigą ar jausmą, kad negalima gyventi toliau.
Ypač jautri vieta yra miegamasis. Tai erdvė, kur žmogus turėtų ilsėtis, nusiraminti, atgauti jėgas. Jei prieš akis nuolat yra mirusio artimojo nuotrauka, kai kuriems ji gali kelti ne ramybę, o skausmingą įtampą. Žmogus atsigula miegoti ir vietoje poilsio vėl pasineria į prisiminimus.
Vaikų kambaryje taip pat reikėtų būti atsargiems. Vaikai mirtį supranta kitaip nei suaugusieji, o nuolat matoma mirusio žmogaus nuotrauka gali kelti klausimų, baimių ar liūdesio, kurio jie dar nemoka paaiškinti. Tai nereiškia, kad apie mirusį artimąjį vaikui nereikia kalbėti. Reikia. Bet tai turėtų būti daroma švelniai, saugiai, pagal vaiko amžių, o ne per nuolatinį skausmingą priminimą ant sienos.
Kada nuotrauka tampa ne prisiminimu, o memorialu?
Viena nuotrauka ant lentynos nėra problema, jei ji kelia šiltus jausmus. Tačiau kai namuose atsiranda daug mirusiųjų portretų, žvakių, juodų rėmelių, laidotuvių nuotraukų ar daiktų, kurie vis primena netektį, gyvenamoji erdvė gali pradėti priminti memorialą.
Tokioje aplinkoje sunku judėti į priekį. Žmogus gali jausti, kad išdavystų mirusįjį, jei nuimtų nuotrauką, pakeistų kambario išdėstymą ar leistų sau džiaugtis. Tačiau meilė mirusiam žmogui nėra matuojama tuo, kiek portretų kabo ant sienos. Atmintis gyvena ne rėmelyje, o santykyje, kurį turėjote.
Psichologiškai sveikesnis sprendimas dažnai yra sukurti aiškią, ramią vietą prisiminimams. Pavyzdžiui, atskiras albumas, šeimos archyvas, dėžutė su nuotraukomis, skaitmeninis aplankas ar viena jauki nuotrauka bendrame šeimos kontekste. Tada žmogus pats pasirenka, kada prisiminti, o ne yra priverstas susidurti su netektimi kiekvieną kartą eidamas pro sieną.
Svarbu ir tai, kokios nuotraukos saugomos. Geriau rinktis tas, kuriose žmogus gyvas, šviesus, besišypsantis, kasdienis. Laidotuvių, ligoninės ar paskutinių sunkios ligos dienų vaizdai dažnai palieka sunkų emocinį pėdsaką. Tokias nuotraukas geriau laikyti labai atsargiai arba visai jų nekaupti matomose vietose.
Kaip saugoti mirusio artimojo nuotraukas pagarbiai?
Mirusiojo nuotraukų nereikia išmesti. Jos yra šeimos istorijos dalis, o kartais – vienintelis likęs vaizdinis ryšys su žmogumi, kurio labai trūksta. Klausimas ne tas, ar jas saugoti, o kaip tai daryti taip, kad atmintis netaptų kasdieniu skausmo šaltiniu.
Vienas geriausių būdų – atskiras albumas. Jame galima sudėti gražiausias nuotraukas, užrašyti datas, vietas, prisiminimus, trumpas istorijas. Toks albumas tampa ne gedulo daiktu, o šeimos atminties knyga. Jį galima atsiversti tada, kai norisi prisiminti, kai šeima susirenka, kai ateina sukaktis ar atminimo diena.
Kitas būdas – nuotraukas laikyti atskirame voke, dėžutėje ar archyve kartu su kitais šeimos dokumentais. Tai ypač tinka tada, kai nuotraukos kelia per stiprias emocijas, bet jų išmesti nesinori.
Šiuolaikiškas sprendimas – skaitmeninis archyvas. Senas nuotraukas galima nuskenuoti arba nufotografuoti, išsaugoti kompiuteryje, išorinėje laikmenoje ar debesyje. Taip jos bus apsaugotos nuo praradimo, drėgmės, blukimo ar pažeidimų. Be to, jas bus lengviau perduoti kitiems šeimos nariams.
Nuotrauka gali likti ir matomoje vietoje, jei ji neslegia. Pavyzdžiui, bendrame šeimos medyje, didesniame skirtingų kartų koliaže ar jaukiame šeimos kampelyje, kuriame mirusysis prisimenamas kaip gyvenimo dalis, o ne vien kaip netektis. Skirtumas labai svarbus: viena yra prisiminti su šiluma, kita – kasdien gyventi skausmo šešėlyje.
Kada verta nuotrauką nuimti nuo sienos?
Jei pastebite, kad mirusio žmogaus nuotrauka kiekvieną dieną kelia sunkumą, verčia verkti, trukdo miegoti, sukelia kaltę ar neleidžia atsitraukti nuo praeities, tai gali būti ženklas, kad laikas ją perkelti į ramesnę vietą.
Tai nėra išdavystė. Tai nėra meilės sumažėjimas. Tai tik būdas pasirūpinti savimi. Nuimti nuotrauką nuo sienos nereiškia ištrinti žmogų iš širdies. Kartais kaip tik priešingai – tai leidžia prisiminti jį šviesiau, be nuolatinio skausmo spaudimo.
Ypač atsargiai reikėtų elgtis, jei netektis buvo nesena. Pirmosiomis savaitėmis ar mėnesiais žmogui gali norėtis laikyti viską taip, kaip buvo. Tai suprantama. Bet vėliau verta paklausti savęs: ar ši nuotrauka mane ramina, ar drasko? Ar ji padeda prisiminti meilę, ar nuolat grąžina į netekties akimirką?
Liaudies ženklai sako viena, psichologai – kita, bet galutinis atsakymas vis tiek slypi žmogaus savijautoje. Jei nuotrauka suteikia ramybės, ji gali likti. Jei ji kiekvieną dieną skaudina, geriau leisti jai ilsėtis albume.
Mirusieji lieka su mumis ne todėl, kad jų portretai kabo ant sienų. Jie lieka per istorijas, žodžius, įpročius, šeimos prisiminimus, vertybes ir meilę, kuri niekur nedingsta. Nuotraukos gali padėti tą meilę saugoti, bet jos neturėtų paversti namų vieta, kurioje sunku kvėpuoti.
Todėl svarbiausia taisyklė paprasta: saugokite mirusiųjų nuotraukas taip, kad jos primintų gyvenimą, o ne kasdien iš naujo atvertų mirtį.
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
