Prekybos centre tai matyti labai aiškiai: žmogus renkasi ne brangiausius produktus, bet krepšelis vis tiek pilnėja. Dešrelės, sausainiai, sūreliai, saldūs gėrimai, pigūs užkandžiai, akcijinės bandelės. Atrodo, kad taupoma, nes kiekvienas daiktas kainuoja nedaug. Tačiau mėnesio pabaigoje pinigų vis tiek nelieka. Pigus maistas dažnai brangiausiai kainuoja ne kasoje, o įpročiuose.
Pigiausia prekė ne visada reiškia pigiausią valgymą
Lietuviškame prekybos centre „pigiai“ dažnai reiškia ne kruopas, bulves, kopūstus, pupeles ar kiaušinius. Dažnai tai reiškia akcijinius sausainius, dešreles, batoną, traškučius, šaldytą picą, saldžius jogurtus, bandeles, limonadą ar pusgaminius.
Vienas toks pirkinys atrodo smulkmena. Keli eurai čia, keli eurai ten. Bet būtent smulkūs, greitai suvalgomi produktai labai tyliai suvalgo biudžetą. Jie neužpildo šaldytuvo taip, kad iš jų būtų galima suplanuoti tris vakarienes. Jie dažnai dingsta tą pačią dieną.
Štai kur paradoksas: žmogus gali nepirkti brangios žuvies, geros mėsos ar kokybiško alyvuogių aliejaus, nes „per brangu“, bet per savaitę išleisti panašią sumą saldumynams, užkandžiams, pusgaminiams ir spontaniškiems pirkiniams prie kasos.
Pigus maistas labiausiai apgauna tada, kai kainuoja mažai už vienetą, bet nesukuria tikro sotumo ir plano kelioms dienoms.
Kodėl ranka pati tiesiasi prie saldaus ir greito
Būtų lengva pasakyti: žmonės tiesiog nemoka taupyti. Bet tai būtų per paprasta ir neteisinga. Kai žmogus gyvena nuo algos iki algos, pavargsta darbe, jaudinasi dėl sąskaitų, paskolų, vaikų, sveikatos ar būsto, maistas tampa ne tik kuru kūnui. Jis tampa greičiausia paguoda.
Saldus sūrelis, vafliai, bandelė su kava, dešrainis degalinėje ar pigi pica po darbo suteikia trumpą palengvėjimą. Ne todėl, kad tai geriausias pasirinkimas, o todėl, kad tai prieinama. SPA, kelionė, geras poilsis, hobis ar terapija kainuoja daug daugiau. O čia – keli eurai ir bent penkiolika minučių geriau.
Todėl pigus kaloringas maistas dažnai nėra vien „blogas įprotis“. Tai bandymas nusipirkti mažą saugumo ir malonumo jausmą tada, kai gyvenime jo trūksta. Problema ta, kad šis jausmas labai trumpas. Po jo lieka tas pats nuovargis, ta pati tuščia piniginė ir dar didesnis kaltės jausmas.
Lietuviams tai labai pažįstama. Po sunkios dienos norisi ne virti lęšių troškinį, o greitai „ką nors normalaus“. O „normalu“ dažnai tampa tai, kas greita, sūru, saldu, minkšta, karšta arba trašku.
Kur dingsta pinigai: ne į maistą, o į nuolatinį užkandžiavimą
Didžiausia biudžeto skylė dažnai atsiveria ne per pagrindinius pirkinius, o per tarpus tarp jų. Žmogus nusiperka produktų vakarienei, bet pakeliui dar pasiima kavos. Ryte pritrūksta laiko – perka bandelę. Darbe norisi saldaus – šokoladukas. Vaikui po mokyklos – sūrelis, batonėlis, gėrimas. Vakare dar „kažko prie arbatos“.
Kiekvienas pirkinys atrodo mažas, todėl smegenys jo nelaiko rimtomis išlaidomis. Tačiau mėnesio pabaigoje iš tų „tik po eurą ar du“ susidaro suma, už kurią buvo galima nusipirkti kelių dienų maisto pagrindą.
Ypač brangiai kainuoja maistas, kuris netampa patiekalu. Sausainiai, traškučiai, saldūs gėrimai, pigūs desertai, dešrelės ar užtepėlės dažnai yra priedai, o ne tikras maitinimas. Jie trumpam užkemša alkį, bet nepakeičia normalaus valgio. Todėl po kelių valandų vėl norisi valgyti.
Taip atsiranda užburtas ratas: perkama pigiai, valgoma greitai, sotumas trumpas, vėl perkama, pinigų mažėja, nerimas auga, o nerimui malšinti vėl perkamas greitas maistas.
Kaip pigus maistas tampa brangiu įpročiu
Pusgaminiai ir pigūs užkandžiai turi vieną stiprią savybę – jie nereikalauja planavimo. O planavimas yra būtent tai, ko pavargusiam žmogui labiausiai trūksta. Kai esi išsekęs, nenori galvoti apie rytojaus pietus, savaitės meniu ar kainą už porciją. Nori dabar ir be pastangų.
Todėl laimi ne pigiausias maistas, o patogiausias. Dešrelės laimi prieš pupeles, nes jų nereikia mirkyti ar virti. Šaldyta pica laimi prieš sriubą, nes nereikia pjaustyti daržovių. Sausainiai laimi prieš košę, nes nereikia net dubenėlio plauti.
Tačiau patogumas turi kainą. Pigus pusgaminis dažnai atrodo pigus tik vienam vakarui. Jei žiūrėtume į kainą už sotų, maistingą patiekalą, kruopos, ankštiniai, sezoninės daržovės, kiaušiniai, vištiena, varškė, bulvės ar sriubos produktai dažnai laimi. Tik jie reikalauja bent minimalios tvarkos virtuvėje ir plano.
Čia ir yra sunkiausia vieta. Žmonėms nereikia dar vieno pamokslo „nepirkite nesąmonių“. Jiems reikia sistemos, kuri veiktų tada, kai jie pavargę.
Kaip ištrūkti neišleidžiant daugiau
Pirmas žingsnis – neskubėti savęs bausti. Jei maistas jums tapo paguoda, vien draudimas nieko neišspręs. Griežtas „nuo šiandien jokių saldumynų“ dažnai baigiasi dar didesniu pirkiniu po kelių dienų.
Geriau pradėti nuo vienos taisyklės: prieš perkant užkandžius, pirmiausia pasirūpinti tikru maistu. Tegul namuose būna produktų, iš kurių galima greitai padaryti normalų valgį: kiaušinių, kruopų, bulvių, šaldytų daržovių, pupelių, konservuotų pomidorų, varškės, jogurto be priedų, vištienos ar kito baltymo šaltinio.
Antras žingsnis – skaičiuoti ne prekės kainą, o porcijos kainą. Sausainių pakelis už 1,49 euro atrodo pigiai. Bet jei jis dingsta per vieną vakarą, tai nėra maisto planas. Puodas sriubos ar troškinio gali kainuoti kelis eurus daugiau, bet duoti kelis valgymus.
Trečias žingsnis – palikti vietos mažam malonumui, bet ne leisti jam valdyti visą krepšelį. Jei norite kažko saldaus, nusipirkite vieną pasirinktą desertą, o ne penkis „nes akcija“. Akcijos dažnai priverčia pirkti ne pigiau, o daugiau.
Ketvirtas žingsnis – neiti į parduotuvę alkanam. Tai banalus patarimas, bet jis veikia. Alkanas žmogus perka ne pagal planą, o pagal impulsą. Tada krepšelyje atsiranda viskas, kas greitai žada palengvėjimą.
Penktas žingsnis – turėti vieną „tinginio vakarienę“, kuri vis tiek būtų normali. Pavyzdžiui, omletas su daržovėmis, grikiai su kiaušiniu, makaronai su tunu, sriuba iš šaldytų daržovių, bulvės su varške, pupelių troškinys. Tai turi būti patiekalas, kurį įmanoma padaryti net tada, kai nėra jėgų.
Problema ne ta, kad žmogus nori skaniai gyventi
Norėti saldaus, šilto, sotaus ir malonaus maisto yra normalu. Problema prasideda tada, kai pigūs greiti produktai tampa vieninteliu būdu save nuraminti. Tada jie ne tik nepataiso gyvenimo, bet dar ir atima pinigus, kurie galėtų suteikti daugiau stabilumo.
Lietuviškame kontekste tai ypač matyti ten, kur pajamos nėra didelės, o kainos parduotuvėse nuolat erzina. Žmogus jaučiasi taip, lyg rimtesni pasirinkimai jam neprieinami. Tada pigus saldumynas ar dešrelės tampa mažu „bent tiek galiu sau leisti“. Ir būtent dėl to šis įprotis toks stiprus.
Todėl kalbant apie taupymą maistui svarbu nekaltinti žmogaus už tai, kad jis pavargęs. Reikia atskirti du dalykus: pigų maistą, kuris iš tikrųjų maitina, ir pigų maistą, kuris tik trumpam užkemša nerimą.
Pirmasis padeda išgyventi mėnesį. Antrasis tyliai tuština piniginę.
Tad atsakymas, kodėl tiems, kurie perka pigiausią maistą, dažnai lieka mažiausiai pinigų, nėra vien ekonominis. Jie dažnai perka ne maistą, o greitą palengvėjimą. O palengvėjimas, supakuotas į ryškų pakelį, beveik visada kainuoja daugiau, nei atrodo prie kasos.
