Pėdkelnes siūdavo net savo plaukais: ši sovietmečio gudrybė šiandien skamba neįtikėtinai

Šiandien suplyšusios pėdkelnės dažniausiai keliauja tiesiai į šiukšliadėžę. Vienas neatsargus judesys, užkliuvęs nagas, kėdės kraštas ar šiurkštesnis batas – ir plona medžiaga jau nebepataisoma. Parduotuvėje galima nusipirkti naujas, todėl daug kas net nesvarsto, ar verta gelbėti senas.

Tačiau sovietmečiu toks požiūris būtų atrodęs kaip tikra prabanga. Nailoninės pėdkelnės buvo geidžiama, brangi ir sunkiai gaunama prekė. Jas saugojo, taisė, lopė, persiuvinėjo, laikė „geresnei progai“ ir kartais nešiojo net tada, kai jos jau seniai buvo praradusios pirminę išvaizdą.

Vienas keisčiausiai šiandien skambančių būdų – pėdkelnių siuvimas plaukais. Taip, ne specialiu siūlu, ne nailonu, o paprastu žmogaus plauku.

Kodėl pėdkelnės buvo tokia vertybė

Sovietmečiu daugelis kasdienių daiktų turėjo visai kitą vertę nei šiandien. Trūko ne tik madingų drabužių, bet ir paprastų kokybiškų buities prekių. Pėdkelnės nebuvo smulkmena, kurią galima nusipirkti pakeliui į darbą. Jos buvo daiktas, kurį reikėjo „gauti“.

Nailoninės pėdkelnės SSRS pradėjo plisti XX a. viduryje. Didelė dalis jų buvo importuojama iš Čekoslovakijos, todėl ir rusiškas žodis „kolgotki“ siejamas su čekišku „kalhoty“, reiškiančiu kelnes. Pats daiktas greitai tapo moteriškos aprangos simboliu – plonos, gražios, modernesnės nei įprastos kojinės.

Tačiau kaina kandžiojosi. Vienos pėdkelnės galėjo kainuoti tiek, kiek paprastas žmogus uždirbdavo per kelias darbo dienas. O ir turint pinigų jų nebūtinai galėjai nusipirkti. Reikėjo pažinčių, laukti eilėje arba tikėtis, kad parduotuvėje netikėtai „išmes“ deficitinę prekę.

Todėl suplyšusi pėdkelnė nebuvo smulki nelaimė. Tai buvo tikras nusivylimas.

Kodėl siūlas netiko taip gerai kaip plaukas

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad pėdkelnes plaukais siūdavo todėl, jog trūko siūlų. Bet taip nebuvo. Siūlų namuose dažniausiai būdavo – įvairių spalvų, storesnių, plonesnių, tinkamų drabužiams taisyti.

Problema buvo kita: siūlas matėsi.

Nailoninės pėdkelnės yra labai plonos, todėl net pats kruopščiausias susiuvimas įprastu siūlu palikdavo pastebimą žymę. O jei pėdkelnės buvo skirtos išeiti į miestą, į darbą ar šventę, matomas lopas gadino visą vaizdą.

Plaukas buvo kur kas plonesnis ir natūraliai panašesnis į pačią pėdkelnių giją. Jei spalva sutapdavo, pataisymas galėdavo tapti beveik nematomas. Tamsiaplaukės dažniau naudodavo savo plaukus tamsesnėms pėdkelnėms, šviesiaplaukės – šviesesnėms. Reikėjo kantrybės, gero regėjimo ir labai tvirtų nervų.

Tai buvo ne romantika, o deficito išmokytas tikslumas. Žmonės taisė ne todėl, kad tai buvo smagus rankdarbis, o todėl, kad naujų pėdkelnių galėjo tekti laukti ilgai.

Kokių gudrybių dar griebdavosi moterys

Pėdkelnių gyvenimą bandyta pratęsti įvairiausiais būdais. Vienos moterys naujas pėdkelnes dėdavo į šaldiklį, tikėdamos, kad po šalčio jos taps tvirtesnės ir mažiau plyš. Kitos mokėjo specialiu kabliuku „pakelti“ nubėgusias akis, kad plyšimas neplistų toliau.

Jei pėdkelnės būdavo jau prastesnės, jos vis tiek nebūdavo išmetamos. Tvarkingesnės likdavo išeigai, labiau padėvėtos – kasdienai, o stipriai suplyšusios dar galėdavo būti nešiojamos žiemą po kelnėmis. Net tada jos atlikdavo savo darbą – šildė, dengė kojas ir buvo per daug vertingos, kad būtų išmestos po pirmos skylutės.

Buvo ir mados gudrybių. Kai norėjosi atrodyti vakarietiškiau, ant pėdkelnių tušu ar akių pieštuku kartais būdavo piešiama tiesi linija, imituojanti tuo metu madingų kojinių siūlę. Šiandien tai skambėtų kaip keistas eksperimentas, bet tada tai buvo būdas bent truputį priartėti prie stiliaus, kurį matė žurnaluose ar filmuose.

Šiandien tai atrodo juokinga, bet tada buvo kasdienybė

Dabartiniam žmogui sunku suprasti, kodėl dėl vienų pėdkelnių reikėjo tiek pastangų. Tačiau sovietmečio buitis buvo pastatyta ant taupymo, taisymo ir prisitaikymo. Daiktai gyveno ilgiau ne todėl, kad buvo geresni, o todėl, kad jų nebuvo kuo pakeisti.

Žmonės taisė užtrauktukus, persiūdavo drabužius, išardydavo senus megztinius ir iš tų pačių siūlų megzdavo naujus. Stiklainiai, maišeliai, sagos, audinių atraižos – viskas galėjo praversti. Pėdkelnės buvo tik viena šios didelės išgyvenimo mokyklos detalė.

Siuvimas plaukais šiandien gali kelti šypseną, bet kartu jis daug pasako apie laiką, kai moterys mokėjo išsaugoti daiktą iki paskutinės galimybės. Tai buvo ne tik taupumas. Tai buvo gebėjimas suktis, kai pasirinkimo beveik nėra.

Maža detalė, primenanti visą epochą

Suplyšusios pėdkelnės, plaukas vietoj siūlo ir ilgos eilės prie importinių prekių – visa tai šiandien atrodo kaip smulkmenos. Tačiau būtent iš tokių smulkmenų geriausiai matyti, kaip žmonės gyveno.

Sovietmečio buitis buvo pilna keistų, išradingų ir kartais absurdiškų sprendimų. Vieni jų dabar skamba juokingai, kiti – liūdnai, treti net kelia pagarbą. Nes už kiekvienos tokios gudrybės slypėjo paprastas noras atrodyti tvarkingai, gyventi gražiau ir neprarasti to, ką pavyko sunkiai gauti.

Todėl pėdkelnės, susiūtos plauku, nėra tik keista moterų gudrybė. Tai mažas epochos simbolis – laiko, kai net ploniausias plaukas galėjo tapti būdu išsaugoti brangų daiktą dar vienai dienai.