Lietuva jau nebe „per šalta“ viesulams: mokslininkų perspėjimas skamba kaip artėjančios audros sirena

Dar prieš keliolika metų žodis „tornadas“ daugeliui Lietuvos gyventojų pirmiausia primindavo JAV prerijas, apverstus automobilius ir televizijos reportažus iš Oklahomos. Atrodė, kad mūsų krašte gali pasitaikyti škvalas, kruša ar stipri vasaros liūtis, tačiau tikras besisukantis oro stulpas – jau beveik svetimo žemyno reiškinys.

Pastarųjų metų įvykiai šią iliuziją gerokai apgadino. 2024 metų liepą galingas viesulas nuniokojo sodybas Kelmės ir Šiaulių rajonuose, plėšė stogus, vartė medžius bei elektros stulpus. Pagal padarytą žalą jis buvo priskirtas F2 stiprumo klasei, o vėjo greitis sūkurio viduje galėjo siekti 60–70 metrų per sekundę.

Dar iškalbingesnis signalas pasirodė 2026 metų birželio 5-osios vakarą, kai per mažiau nei tris valandas skirtingose Lietuvos vietose buvo užfiksuoti net keturi viesulai. Stipriausias jų praslinko per Kauno Aleksotą, pasiekė IF2 klasę, laužė ir rovė medžius, niokojo kapines bei pastatus, o apskaičiuotas vėjo greitis sūkuryje siekė iki 60 metrų per sekundę.

Ar tai reiškia, kad Lietuva netrukus virs naująja „tornadų alėja“? Ne. Tačiau tvirtinti, kad viesulai mūsų krašte yra beveik neįmanomi, taip pat nebegalima. Šylanti atmosfera gali sudaryti daugiau sąlygų stiprioms vasaros audroms, nors pasakyti, kiek konkrečiai padaugės pačių viesulų, mokslininkams vis dar gerokai sunkiau.

Viesulas, škvalas ir uraganas nėra tas pats reiškinys

Kalbant apie stiprias audras, kasdienėje kalboje dažnai sumaišomi keli visiškai skirtingi reiškiniai. Nuplėštas stogas automatiškai priskiriamas „uraganui“, besisukantis dulkių stulpas pavadinamas tornadu, o kiekviena staigi vėjo banga – viesulu.

Viesulas, tarptautinėje vartosenoje dažnai vadinamas tornadu, yra stipriai besisukantis oro stulpas, susijęs su audros debesimi ir pasiekiantis žemės paviršių. Jis gali būti matomas kaip piltuvo formos debesis, tačiau kartais kondensacijos piltuvas žemės nepasiekia, nors pats sūkurys jau liečia paviršių ir kelia dulkes bei nuolaužas.

Jeigu toks sūkurys susiformuoja virš jūros, ežero ar kito vandens telkinio, jis vadinamas vandens viesulu. Taigi teiginys, kad tornadas būtinai kyla virš vandens, o viesulas – tik sausumoje, yra klaidingas. Lietuviškai žodis „viesulas“ gali būti vartojamas bendram reiškiniui įvardyti, o „vandens viesulas“ patikslina jo susidarymo vietą.

Škvalas yra kitoks. Tai staigus ir stiprus vėjo sustiprėjimas, dažniausiai lydintis perkūniją. Škvalo vėjas gali versti medžius, plėšti stogus ir palikti didžiulį žalos ruožą, tačiau paprastai jis pučia gana tiesia kryptimi ir neturi siauro, stipriai besisukančio stulpo.

Uraganas meteorologine prasme yra galingas tropinis ciklonas, susiformuojantis virš šiltų vandenynų. Atlanto vandenyne jis vadinamas uraganu, šiaurės vakarų Ramiajame vandenyne – taifūnu, o kituose regionuose dažniausiai tiesiog tropiniu ciklonu. Lietuvoje gali siautėti uraganinio stiprumo vėjai, tačiau tikras tropinis uraganas mūsų teritorijoje nesusiformuos.

Viesulas negimsta vien todėl, kad diena karšta

Karšta vasaros diena dar nėra tiesioginis bilietas į viesulą. Jeigu taip būtų, kiekviena kaitra baigtųsi besisukančiais stogais. Tam, kad susiformuotų pavojinga audra, vienoje vietoje ir tinkamu metu turi susitikti kelios atmosferos sudedamosios dalys.

Pirmiausia reikalingas šiltas ir drėgnas oras prie žemės paviršiaus. Įkaitęs oras yra lengvesnis už aplink esantį vėsesnį orą, todėl pradeda kilti. Kylant vandens garai kondensuojasi, susidaro debesų lašeliai ir išsiskiria papildoma šiluma, kuri augančią oro srovę gali dar labiau sustiprinti. Taip paprastas kamuolinis debesis tam tikromis sąlygomis išauga į galingą lietaus ir perkūnijos debesį.

Vien stiprios kylančios srovės neužtenka. Labai svarbi vėjo krypties ir greičio kaita didėjant aukščiui, vadinama vertikaliąja vėjo šlyjimi. Pavyzdžiui, prie žemės vėjas gali pūsti silpniau iš pietų, o kelių kilometrų aukštyje – daug stipriau iš vakarų. Toks skirtumas atmosferoje sukuria horizontalų oro sukimąsi.

Stipri kylanti oro srovė šį besisukantį oro judėjimą gali pakreipti vertikalia kryptimi. Tuomet audros debesis įgyja besisukančią kylančią srovę, vadinamą mezociklonu. Iš tokių ilgai gyvuojančių audrų, vadinamų supercelėmis, gali susiformuoti stipriausi viesulai.

Tačiau net ir supercelė ne visada pagamina tornadą. Reikia, kad sukimasis sustiprėtų labai arti žemės, susitrauktų į siauresnį plotą ir būtų ištemptas aukštyn. Šis procesas sudėtingas, todėl dvi labai panašiai atrodančios audros gali baigtis visiškai skirtingai: viena atneš tik smarkią liūtį ir krušą, o iš kitos nusileis žemę pasiekiantis sūkurys.

Viesulai ir tornadai

Lietuvoje sąlygas dažnai sukuria susidūrusios oro masės

Mūsų krašte pavojingos vasaros audros neretai kyla tada, kai po kelių karštų ir tvankių dienų iš vakarų ar šiaurės vakarų atslenka gerokai šaltesnis oras. Šiltame ore būna sukaupta daug drėgmės ir energijos, o artėjantis atmosferos frontas suteikia postūmį orui sparčiai kilti.

2026 metų birželio 5-osios viesulai susiformavo prie banguoto atmosferos fronto, ties kuriuo susidūrė dvi skirtingos oro masės. Tai geras pavyzdys, kodėl sinoptikų perspėjimuose vienu metu dažnai minimos perkūnijos, smarki kruša, labai stiprūs vėjo gūsiai ir viesulo tikimybė.

Viesulams nereikia kalnų, aukštų uolų ar ypatingo kraštovaizdžio. Jie gali atsirasti ir lygumose, todėl Lietuvos reljefas nuo jų neapsaugo. Vietinės kalvos, miškai, ežerai ir užstatytos teritorijos gali paveikti silpnesnius oro srautus ar padarytos žalos pobūdį, tačiau pagrindinės sąlygos susiformuoja daug didesniame atmosferos sluoksnyje.

Klaidingas ir įsitikinimas, kad tikri tornadai gali kilti esant ramiam, giedram orui. Saulėtą dieną virš įkaitusio lauko kartais susidaro dulkių sūkuriai, kurie atrodo kaip mažytės viesulo kopijos, tačiau jie nėra susiję su perkūnijos debesimis ir paprastai būna gerokai silpnesni. Tikram tornadui reikalinga audra.

Ar dėl klimato kaitos viesulų Lietuvoje tikrai daugės?

Čia prasideda nepatogi dalis, kuri skambiose antraštėse dažnai pradingsta. Mokslininkai gana užtikrintai gali pasakyti, kad šylantis oras išlaiko daugiau vandens garų, o didesnė drėgmė gali padidinti audroms prieinamos energijos kiekį. Klimato modeliai rodo, kad stiprioms konvekcinėms audroms palankių sąlygų tikimybė XXI amžiuje daugelyje Europos vietų gali augti.

Tačiau viesulo susidarymui nepakanka vien šilumos ir drėgmės. Reikalinga tinkama vėjo šlytis, audros struktūra, frontų padėtis ir keli procesai prie pat žemės paviršiaus. Klimato kaita vienus iš šių veiksnių gali stiprinti, kitus silpninti, o jų sąveika skirtinguose Europos regionuose nėra vienoda.

Europos smarkių audrų laboratorija pabrėžia, kad ilgalaikių ir patikimų stebėjimų dar nepakanka aiškiai nustatyti, ar tokie lokalūs reiškiniai kaip tornadai visur dažnėja. Vis dėlto tyrimai rodo, kad pavojingoms konvekcinėms audroms palankios atmosferos sąlygos didelėje Europos dalyje pastaraisiais dešimtmečiais tapo dažnesnės.

Todėl atsakinga išvada skambėtų taip: Lietuvoje gali daugėti dienų, kuriomis susidaro palankios sąlygos smarkioms perkūnijoms, krušai, škvalams ir kai kuriais atvejais viesulams, tačiau šiuo metu negalime tiksliai pasakyti, kad pačių tornadų skaičius kas dešimtmetį padidės konkrečiu procentu.

Dabar viesulų matome daugiau ir dėl telefonų kišenėse

Vertinant statistiką reikia nepamiršti dar vienos aplinkybės. Prieš penkiasdešimt metų silpnas viesulas, praslinkęs per mišką ar negyvenamą lauką, galėjo likti nepastebėtas. Jeigu jis nenugriaudavo namo ir nepakliūdavo į meteorologijos stoties akiratį, apie jį niekas nepranešdavo.

Šiandien beveik kiekvienas žmogus turi telefoną su vaizdo kamera. Gyventojai filmuoja piltuvo formos debesis, dalijasi įrašais socialiniuose tinkluose, o meteorologai gali palyginti vaizdus, radarų duomenis ir padarytos žalos kryptį.

Dėl to oficialiai užregistruotų reiškinių skaičius gali augti net tuomet, jeigu realus jų dažnis pasikeitė nedaug. Dalis tariamo „viesulų sprogimo“ gali būti paprasčiausiai geresnių stebėjimų rezultatas.

Vis dėlto vien telefonais 2024 ir 2026 metų įvykių nepaaiškinsi. Jeigu sūkurys rauna brandžius medžius, plėšia stogus ir palieka kelių kilometrų žalos ruožą, tai nėra socialinių tinklų iliuzija. Geresnis fiksavimas padeda pamatyti problemos mastą, bet pačios audros nuo to netampa mažiau tikros.

„Verdančio puodo“ palyginimas patogus, bet per daug paprastas

Klimato kaita kartais aiškinama lyg puodas ant vis stipresnės ugnies: kuo daugiau šilumos, tuo smarkiau viskas verda ir tuo daugiau chaoso atmosferoje. Toks palyginimas padeda suprasti, kad papildoma energija gali sustiprinti kai kuriuos procesus, tačiau tikroji atmosfera veikia kur kas sudėtingiau.

Atmosfera nėra uždaras puodas. Šiluma joje pasiskirsto netolygiai, oro masės juda tarp žemynų ir vandenynų, kinta srovinės oro srovės, drėgmė, debesuotumas bei vėjai skirtinguose aukščiuose. Daugiau šilumos savaime nereiškia, kad kiekvienoje vietoje visada bus daugiau audrų.

Kai kur klimato kaita gali padidinti atmosferos nestabilumą, bet sumažinti tikimybę, kad audra apskritai prasidės. Kitur gali daugėti stiprių audrų, tačiau keistis jų sezonas ar judėjimo kryptis. Todėl mokslininkai vertina ne vien temperatūrą, o daugybę parametrų ir jų derinių.

Lietuvai svarbiausia žinia yra ne ta, kad kiekviena vasara taps viesulų sezonu, o ta, kad į stiprių audrų perspėjimus teks žiūrėti rimčiau. Retas reiškinys nereiškia neįmanomo reiškinio, o vieno stipraus viesulo visiškai pakanka, kad konkrečiai šeimai ar kaimui nuostoliai taptų katastrofiški.

Viesulo vietos prieš kelias dienas nurodyti beveik neįmanoma

Sinoptikai gali matyti, kad tam tikrą dieną Lietuvoje bus daug drėgmės, didelis atmosferos nestabilumas ir stipri vėjo šlytis. Jie gali perspėti, kad kils smarkios perkūnijos, kruša, škvalai ir bus palankios sąlygos viesulams.

Tačiau tiksliai pasakyti, kad 18 valandą 11 minučių viesulas praslinks per konkretų kaimą ar miesto gatvę, iš anksto beveik neįmanoma. Pats sūkurys yra mažas, trumpalaikis ir susiformuoja sudėtingoje audros struktūroje, kuri gali labai greitai keistis.

Net radarui užfiksavus pavojingą sukimąsi, laikas iki reiškinio gali būti skaičiuojamas minutėmis. Todėl įspėjimas apie labai stiprią perkūniją nėra tuščias formalumas vien todėl, kad jame nepaminėta jūsų gatvė.

Jeigu prognozuojamos pavojingos audros, verta laiku susitvarkyti kiemą, pritvirtinti lengvus daiktus, uždaryti šiltnamį, nepalikti automobilio po senais medžiais ir atidėti išvyką į ežerą. Tai naudinga net tuomet, jeigu viesulas nesusiformuos, nes daug žalos Lietuvoje padaro ne tornadai, o stiprūs tiesiaeigiai vėjo gūsiai, kruša ir žaibai.

Ką daryti pamačius besiartinantį sūkurį

Pirmas impulsas dažnai būna griebti telefoną ir bėgti prie lango filmuoti. Tai viena blogiausių vietų, nes pagrindinį pavojų kelia ne tik pats vėjas, bet ir dideliu greičiu skriejančios stiklo šukės, medžių šakos, stogo dalys bei kitos nuolaužos.

Saugiausia slėptis tvirto pastato rūsyje arba žemiausiame aukšte esančioje mažoje vidinėje patalpoje be langų. Tam gali tikti koridorius, vonios kambarys ar sandėliukas, jeigu tarp žmogaus ir lauko yra kuo daugiau sienų. Galvą ir kaklą reikėtų užsidengti rankomis, pagalve, čiužiniu ar kitu tvirtesniu daiktu.

Balkonas, šiltnamis, lengva pavėsinė, stotelė ar skardinė pašiūrė nėra tinkama slėptuvė. Taip pat nereikėtų slėptis po viaduku ar tiltu, nes susiaurėjusioje erdvėje vėjas gali dar labiau sustiprėti, o žmogus lieka neapsaugotas nuo skriejančių nuolaužų.

Automobilis taip pat nesuteikia patikimos apsaugos. Jeigu netoliese yra tvirtas pastatas, geriausia kuo greičiau patekti į jį. Bandyti vytis viesulą, važiuoti jo filmuoti ar lenktyniauti su sūkuriu nepažįstamais keliais yra ypač pavojinga, nes jo judėjimo kryptis gali staiga pasikeisti.

Lietuva netaps Kanzasu, bet senas ramybės jausmas jau apgavo

Viesulai Lietuvoje ir toliau liks palyginti reti, ypač lyginant su labiausiai jų veikiamais Jungtinių Valstijų regionais. Tačiau retumas nėra tas pats, kas saugumas. 2024 metų viesulas Šiaulių ir Kelmės krašte bei keturi 2026 metų birželio sūkuriai parodė, kad palankią dieną atmosferai užtenka kelių valandų, kad abstrakti meteorologijos sąvoka pavirstų išplėštu stogu ir išverstais medžiais.

Mokslas dar neleidžia sąžiningai pareikšti, kad Lietuvoje tornadų skaičius neišvengiamai ir tolygiai didės. Galima pagrįstai kalbėti apie šylantį klimatą, didesnį drėgmės kiekį atmosferoje ir galimą stiprioms audroms palankių sąlygų dažnėjimą, tačiau pats viesulas išlieka vienu sunkiausiai prognozuojamų orų reiškinių.

Todėl svarbiausias pokytis turėtų įvykti ne danguje, o mūsų galvose. Perspėjimas apie škvalą, stambią krušą ir labai smarkią perkūniją nėra kvietimas išeiti į kiemą pažiūrėti, „kas čia bus“. Kartais tarp pirmo keisto debesies ir skriejančio stogo lieka vos kelios minutės, o tokiu metu pats išmintingiausias žmogus yra ne tas, kuris nufilmavo geriausią vaizdą, bet tas, kuris laiku pasitraukė nuo lango.