Mokslininkai rado įrodymų, kad gyvybė Žemėje galėjo atsirasti dviem būdais

Įsivaizduokite, kad bandote atsekti vienos senos šeimos istoriją, tačiau vietoj nuotraukų albumo turite tik kelis akmenis, molekulių pėdsakus ir milijardų metų senumo Žemės užuominas. Atrodytų, kad gyvybės pradžia turėtų turėti vieną aiškų atsakymą: kažkada kažkur susijungė tinkamos medžiagos, ir viskas prasidėjo. Tačiau nauji mokslininkų interpretuojami įrodymai kelia daug įdomesnę mintį – gal pirmieji gyvybės žingsniai Žemėje galėjo prasidėti ne vienu keliu.

Tai nereiškia, kad planeta du kartus „sukūrė“ žmones, medžius ar gyvūnus. Kalbama apie pačią ankstyviausią ribą tarp paprastos chemijos ir pirmųjų sistemų, kurios jau galėjo daugintis, keistis ir išlikti. Kitaip tariant, apie laiką, kai Žemė buvo neatpažįstamai kitokia, o gyvybė galėjo ieškoti ne vienų atvirų durų.

Vienos pradžios idėja staiga atrodo per ankšta

Daugelį žmonių ramina aiškios kilmės istorijos. Jeigu gyvybė atsirado, norisi žinoti kur: gal šilto vandens telkinyje, gal vandenyno gelmėse prie karštų šaltinių, o gal kitur, kur buvo vandens, energijos ir tinkamų cheminių medžiagų. Tačiau ankstyvoji Žemė nebuvo tvarkingai paruošta laboratorija su vienu receptu ir vienu rezultatu.

Joje veikė ugnikalniai, žaibai, intensyvi Saulės spinduliuotė, vandens garavimas ir grįžimas lietumi, mineralų paviršiai, karštis bei šaltis. Tokios skirtingos sąlygos reiškia, kad įvairiose vietose galėjo vykti nevienodos cheminės reakcijos. Vienur medžiagos galėjo kauptis ir jungtis, kitur jas maišė vanduo, dar kitur svarbų vaidmenį galėjo atlikti šiluma ar mineralai.

Būtent todėl mintis apie du gyvybės atsiradimo būdus nėra vien fantastinė istorija apie dvi atskiras pradžias. Ji labiau primena du skirtingus takus į tą pačią kalno viršūnę. Jei abiem takais įmanoma pasiekti ribą, už kurios chemija jau ima elgtis panašiai kaip gyvybė, vieno vienintelio scenarijaus gali ir nepakakti.

Du keliai nereiškia dviejų šiandienos gyvybių

Čia lengva suklysti ir įsivaizduoti, kad kažkur Žemėje turėtų gyventi visiškai svetima, antra gyvybės giminė. Tačiau tokios išvados vien iš idėjos apie du atsiradimo būdus daryti negalima. Ankstyviausios gyvybės formos buvo trapios, o planetos sąlygos per ilgą laiką keitėsi taip smarkiai, kad daugybė galimų pradžių galėjo tiesiog neišlikti.

Vienas kelias galėjo būti sėkmingesnis: greičiau susiformavusios sistemos galėjo geriau daugintis, prisitaikyti ir palikti palikuonių. Kitas galėjo nutrūkti net ir tuomet, jei trumpam buvo priartėjęs prie gyvybės ribos. Tai panašu į sėklas po pavasarinio lietaus: jų gali sudygti daug, bet ne kiekvienas daigas ištveria šalną, sausrą ar konkurenciją dėl šviesos.

Mokslininkams svarbu ne vien rasti vieną gražią kilmės versiją, o suprasti, kokios sąlygos apskritai leidžia negyvai medžiagai pereiti į sudėtingesnę, save palaikančią sistemą. Jei tokių kelių būta daugiau nei vieno, gyvybė gali būti ne neįtikėtinai vienkartinis atsitiktinumas, o reiškinys, kuriam palankiomis aplinkybėmis atsiveria kelios galimybės.

Mokslininkai rado įrodymų, kad gyvybė Žemėje galėjo atsirasti dviem būdaisNuotrauka: Pexels / Channel Iskatel

Skirtingiems žmonėms ši žinia kelia skirtingus klausimus

Vaikui ar smalsiam mokiniui tai gali skambėti kaip vienas geriausių gamtos klausimų: vadinasi, gyvybė nėra paprastas atsakymas iš vadovėlio, o dar neišspręsta mįslė. Žmogui, kuris prisimena mokyklos biologiją, tokia žinia primena, kad mokslas nėra sustingęs faktų sąrašas. Jis nuolat tikrina senas idėjas ir mokosi pripažinti, kad tikrovė gali būti sudėtingesnė.

Kitiems pirmiausia kyla visai praktiškas klausimas: ar tai reiškia, kad gyvybės galima tikėtis ir kitose planetose? Tiesaus atsakymo kol kas nėra. Vis dėlto jei skirtingos sąlygos galėjo pasiūlyti daugiau nei vieną kelią pirmiesiems gyviems procesams Žemėje, ieškant gyvybės už mūsų planetos ribų verta neapsiriboti vienu pažįstamu modeliu.

Ši mintis aktuali ir tiems, kurie į kosmoso naujienas žiūri skeptiškai. Ji nėra pažadas, kad rytoj bus rasta gyvybė kitoje planetoje. Tai veikiau priminimas, kad klausimas „ar ten yra vandens?“ yra tik pradžia – ne mažiau svarbu, kokia aplinka, energija, medžiagos ir laikas ten galėjo susitikti.

Įrodymai moksle nėra paskutinis taškas

Žodis „įrodymai“ dažnai skamba taip, lyg byla jau būtų užversta. Tačiau kalbant apie įvykius, nutikusius prieš neįsivaizduojamai daug laiko, mokslininkai retai turi vieną galutinį, viską užbaigiantį atsakymą. Jie lygina cheminius procesus, tiria išlikusius pėdsakus, kuria modelius ir tikrina, ar skirtingi scenarijai gali veikti realiomis sąlygomis.

Todėl svarbiausia šios žinios dalis yra ne sensacingas pažadas apie „antrą gyvybę“, o platesnis vaizdas. Mokslininkų rasti argumentai leidžia rimčiau svarstyti, kad ankstyvojoje Žemėje gyvybei palankūs procesai galėjo vykti skirtingais būdais. Kuo daugiau tokių galimybių tiriama, tuo mažiau mūsų planetos istorija atrodo kaip vienas tiesus ir iš anksto nulemtas kelias.

Skaitytojui čia verta išlaikyti ir smalsumą, ir sveiką atsargumą. Antraštė apie du būdus nėra kvietimas patikėti bet kokia drąsia teorija, tačiau ji primena, kad didžiausi klausimai sprendžiami ne vienu atradimu. Atsakymas gimsta pamažu, kai nauji duomenys priverčia iš naujo pažvelgti į tai, kas atrodė savaime suprantama.

Galbūt labiausiai jaudinanti šios istorijos dalis yra ne tai, kad gyvybė galėjo turėti du kelius. Ji ta, kad po milijardų metų mes vis dar galime pastebėti jos pradžios pėdsakus – ir suprasti, jog net mūsų pačių kilmė galėjo būti daug kūrybiškesnė, nei ilgai manėme.