Net laikinas 1,5 °C ribos viršijimas gali kainuoti šimtmečius: kas gresia Žemės ledui ir pakrantėms?

Laikinai viršijus 1,5 °C pasaulinio atšilimo ribą, dalies ledynų, ledo dangų ir amžinojo įšalo nuostolių nepavyktų greitai panaikinti net vėliau sumažinus temperatūrą. Ataskaitoje „Kriosferos būklė 2026 m. – viršijimo kaina“ mokslininkai perspėja, kad kai kurie procesai tęstųsi šimtmečius ar tūkstantmečius. Tai reikštų ilgalaikį jūros lygio kilimą, besikeičiančius vandens išteklius ir papildomą šiltnamio efektą sukeliančių dujų išsiskyrimą iš atitirpstančio grunto.

Tarptautinės kriosferos klimato iniciatyvos ICCI ir Jungtinių Tautų aplinkos programos UNEP pristatomoje analizėje pabrėžiama, kad svarbi ne tik aukščiausia pasiekta temperatūra, bet ir laikas, kurį pasaulis praleistų virš pasirinktos ribos. Ataskaitos autoriai ragina ilgainiui siekti mažesnio nei 1 °C atšilimo, palyginti su ikipramoniniu laikotarpiu. Tai jų įvardijama ilgalaikio ledo sistemų stabilizavimo kryptis, o ne pažadas, kad temperatūrai nukritus visa prarasta ledo masė sugrįžtų.

Kas yra kriosfera ir kodėl jos pokyčiai svarbūs visam pasauliui?

Kriosfera vadinamos užšalusios Žemės sistemos dalys: kalnų ledynai, Grenlandijos ir Antarktidos ledo dangos, jūros ledas, sniegas ir amžinasis įšalas. Šios sistemos dalyvauja reguliuojant planetos šilumos balansą, kaupia gėlą vandenį ir daro įtaką vandenynų bei atmosferos procesams. Todėl jų nykimas nėra vien tolimų poliarinių teritorijų problema. Pasekmės pasiekia ir regionus, kuriuose ledynų apskritai nėra.

Skirtingos kriosferos dalys klimatą veikia nevienodai. Tirpstantis sausumos ledas papildo vandenynus vandeniu ir prisideda prie jūros lygio kilimo. Jūros ledo mažėjimas pirmiausia keičia paviršiaus gebėjimą atspindėti saulės spinduliuotę ir poliarinių ekosistemų sąlygas. Atitirpstantis gruntas kelia dar kitokį pavojų – jame sukauptos organinės medžiagos pradeda irti ir išskirti papildomas dujas.

Kodėl laikinas temperatūros ribos viršijimas nėra saugus tarpinis etapas?

Temperatūros mažėjimas atmosferoje nereiškia, kad visi jos sukelti pokyčiai iš karto sustoja. Didelės ledo dangos reaguoja ilgai, o prarastai masei atkurti reikia ne tik žemesnės temperatūros, bet ir ilgalaikio sniego kaupimosi. Jei pasikeičia pati sistemos būklė, grįžimas gali būti gerokai sudėtingesnis nei pradinis jos išsaugojimas. Dėl to mokslininkai atskirai vertina ribos viršijimo aukštį ir trukmę.

ICCI glaciologas Jamesas Kirkhamas pabrėžia, kad sniegas ir ledas jautriai reaguoja net į nedidelius papildomo atšilimo pokyčius. Tačiau jų atsikūrimo tempas gali būti daug lėtesnis už nykimo tempą. Žodis „negrįžtamas“ šiame kontekste dažnai reiškia neįmanomą panaikinti žmogaus gyvenimo ar kelių kartų laikotarpiu. Tai svarbus skirtumas vertinant, ką praktiškai reikštų vėlesnis planetos atvėsinimas.

Kiek pasaulio ledynų gali išnykti?

Ataskaitoje nurodoma, kad net stabilizavus ilgalaikį atšilimą ties 1,5 °C riba, ilgainiui galėtų būti prarasta daugiau nei pusė pasaulio ledynų. Ledynų skaičius ir jų ledo masė nėra tas pats rodiklis: nedidelio kalnų ledyno išnykimas skaičiuojamas kaip vienas praradimas, tačiau jame sukaupto vandens kiekis labai skiriasi nuo didžiulių ledo sistemų. Todėl procentus svarbu skaityti kartu su tuo, kas konkrečiai vertinama.

Šveicarijos pavyzdys rodo, kad dideli nuostoliai gali susikaupti ir per trumpą laiką. Ataskaitoje aptariamu penkerių metų laikotarpiu šalis neteko apie 20 proc. ledyninio ledo. Pagal 2,8 °C atšilimo scenarijų Uoliniuose kalnuose, Alpėse, Islandijoje ir Skandinavijoje ilgainiui galėtų likti mažiau nei dešimtadalis dabartinės ledo masės. Tai scenarijaus rezultatas, o ne vienoda visiems šiems regionams nustatyta išnykimo data.

Hindukušo ir Himalajų regione ledynų pokyčiai ypač svarbūs vandens ištekliams. Ataskaitoje aptariamoje dabartinės klimato politikos trajektorijoje būtų išsaugota apie 41 proc. ledo masės. Ledynų nykimas keičia vandens kaupimą ir jo tiekimo sezoniškumą, todėl upių baseinams svarbus ne vien bendras metinis kritulių kiekis. Poveikį tektų vertinti žemės ūkiui, gyvenvietėms ir vandens saugykloms.

Kas vyksta su Grenlandijos ir Antarktidos ledo dangomis?

Ataskaitoje nurodoma, kad Grenlandijos ir Antarktidos ledo dangos masės netenka maždaug šešis kartus sparčiau nei XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Šio rodiklio nereikėtų taikyti visiems pasaulio ledynams – kalbama apie konkrečias didžiąsias ledo sistemas. Jų pokyčiai ypač reikšmingi ilgalaikiam jūros lygio kilimui. Net sustabdžius tolesnį temperatūros didėjimą, jau prasidėję procesai gali tęstis.

Būtent todėl autoriai kalba apie ilgalaikį grįžimą žemiau 1 °C atšilimo. Ši rekomendacija susijusi su siekiu mažinti poliarinių ledo dangų nestabilumo riziką. Tačiau nėra vieno jungiklio, kuris ties konkrečia temperatūra sustabdytų visą tirpsmą. Skirtingos ledo dangų dalys reaguoja nevienodai, o jų raida priklauso ir nuo aplinkinių vandenynų sąlygų.

Kuo pavojingas amžinojo įšalo atitirpimas?

Amžinasis įšalas – ilgą laiką įšalęs gruntas, kuriame per tūkstančius metų susikaupė organinių medžiagų. Jam atitirpstant šios medžiagos pradeda irti, o į atmosferą patenka anglies dioksidas ir metanas. Tai papildomas atšilimą stiprinantis veiksnys. Išsiskyrimas gali tęstis ilgai, todėl jo negalima vertinti kaip vienkartinio įvykio.

Pagal ataskaitoje aptariamą maždaug 3 °C atšilimo scenarijų grėstų beveik viso arti paviršiaus esančio amžinojo įšalo atitirpimas. Kartu keistųsi grunto stabilumas: poliariniuose ir subpoliariniuose regionuose tai svarbu pastatams, keliams ir kitai infrastruktūrai. Mažesnis atšilimas leistų apriboti nuostolius, tačiau jau atitirpusio grunto būklė neatsikuria vien sumažėjus oro temperatūrai.

Kaip ledo nykimas susijęs su vandenynų būkle?

Tirpstantis ledas keičia vandenyno druskingumą, o temperatūros ir druskingumo pokyčiai svarbūs vandens tankiui bei cirkuliacijai. Ataskaitoje aptariamos rizikos didžiosioms vandenynų sistemoms, įskaitant Atlanto meridioninę apsivertimo cirkuliaciją AMOC. Tai dar viena priežastis ledo dangų nelaikyti nuo likusio klimato atskirta sistema. Jų pokyčiai gali paveikti šilumos pernašą tarp regionų.

Kita problema – vandenynų rūgštėjimas, susijęs su atmosferos CO₂ sugėrimu. Ataskaitoje nagrinėjama, kaip pasiekus nulinį grynąjį išmetimą ir papildomai šalinant anglies dioksidą galėtų ilgainiui atsigauti paviršiniai vandenys. Tačiau gilesnių vandenyno cheminių pokyčių panaikinimas užtruktų gerokai ilgiau. Nulinis grynasis išmetimas čia yra būsimo scenarijaus sąlyga, o ne jau pasiekta pasaulio būklė.

Ką šie scenarijai reiškia Lietuvos pakrantei?

Lietuvai aktualiausia šios temos dalis – ilgalaikiai jūros lygio ir pakrančių sąlygų pokyčiai. Tačiau iš pasaulinės kriosferos ataskaitos negalima tiesiogiai nustatyti, kiek konkrečiais metais pakils vanduo Klaipėdoje, Palangoje ar Nidoje. Tam reikalingi regioniniai duomenys ir vietos sąlygų vertinimas. Pasaulinis vidurkis nėra tikslus kiekvienos pakrantės pokyčio matas.

Planuojant uostų infrastruktūrą, pakrantės apsaugą ar statinių naudojimą ilgam laikotarpiui, svarbūs keli skirtingi dydžiai: vidutinis jūros lygis, audrų metu pasiekiami vandens lygiai ir kranto erozija. Vienos žiemos audros nuostoliai ir šimtmečio klimato scenarijus apibūdina skirtingus procesus. Vietos sprendimams reikia juos vertinti kartu, naudojant konkrečiai Lietuvos pakrantei parengtus tyrimus.