Parduotuvėje gali nusipirkti visko, tik ne daikto, kurio iš tikrųjų prireikia prie įėjimo

Keista situacija: į prekybos centrą ateini nusipirkti kelių produktų, o lentynose randi beveik visą gyvenimą. Ten yra keptuvės, pagalvės, žaislai, indai, žvakės, šlepetės, gėlės, griliai, kalėdinės lemputės, sodo žarnos, šunų guoliai ir dar pusė daiktų, kurių net neplanavai pirkti. Bet vieno paprasto dalyko, kuris praverstų kiekvieną kartą apsiperkant, nėra.

Nuosavo pirkinių krepšelio. Arba normalaus sulankstomo vežimėlio, kurį žmogus galėtų nusipirkti, laikyti automobilyje ir naudoti tada, kai eina į parduotuvę.

Atrodo smulkmena. Bet kuo daugiau apie tai galvoji, tuo keisčiau darosi. Mus nuolat moko atsinešti savo maišelius, būti atsakingesnius, mažinti plastiką, pirkti sąmoningiau. Tačiau pats apsipirkimo procesas vis tiek paliekamas toks, lyg žmogus neturėtų jokio pasirinkimo: atėjai – imk tai, kas stovi prie įėjimo.

O jeigu nenori? Jeigu nori turėti savo? Jeigu nenori kiekvieną kartą liesti bendro daikto, kurį prieš minutę naudojo neaišku kas?

Žmogus nori ne prabangos, o paprasto pasirinkimo

Komentatorius Ernestas po straipsniu apie parduotuvių krepšelius parašė labai žemišką mintį: prekybos centrai galėtų sudaryti galimybę nusipirkti savo krepšelį ar net sulankstomą metalinį vežimėlį. Ne dėl mados. Ne dėl išskirtinumo. Dėl švaros, patogumo ir elementaraus noro turėti savo daiktą.

Ir tai nėra keistas pageidavimas. Žmonės perka savo gertuvę, savo daugkartinį kavos puodelį, savo pirkinių maišą, savo daržovių maišelius, savo pietų dėžutę. Mes jau pripratome, kad daiktas, kurį naudojame dažnai, gali būti asmeninis. Kodėl tada apsipirkimo krepšys turi būti išimtis?

Jeigu žmogus nori nusipirkti tvirtą, patogų, plaunamą krepšelį, panašų į parduotuvinį, kodėl jis turi jo ieškoti kažkur internete, užsienio puslapiuose ar tarp neaiškių buities prekių? Kodėl tokio daikto nėra ten, kur jo poreikis akivaizdžiausias – pačioje parduotuvėje?

Prekybos centrai puikiai moka parduoti „patogumą“. Jie parduoda greitą vakarienę, pusgaminius, kavą išsinešti, akcijų korteles, savitarnos kasas, programėles, lojalumo pasiūlymus. Bet kai kalba pasisuka apie labai paprastą daiktą, kuris pirkėjui leistų jaustis geriau, staiga tyla.

Prekių pasirinkimas parduotuvėje

Kodėl vis dar turime naudotis tik tuo, kas bendra?

Parduotuvinis krepšelis ar vežimėlis yra bendro naudojimo daiktas. Visi tai supranta. Ir niekas nesitiki, kad po kiekvieno žmogaus jis bus sterilizuotas kaip operacinėje. Bet tarp „sterilu“ ir „nemalonu paimti“ yra didelis skirtumas.

Vienas žmogus į vežimėlį deda maistą. Kitas – vaiką su batais. Trečias – purviną prekių maišą iš automobilio bagažinės. Ketvirtas ten įmeta augalą su žemėmis. Penktas po apsipirkimo palieka kvitą, servetėlę ar išsiliejusio produkto pėdsaką. Visa tai sukasi kasdien, šimtus kartų.

Ir tada ateina žmogus, kuris nori nusipirkti duonos, vaisių ir pieno. Jam nelabai malonu galvoti, kas prieš tai buvo tame pačiame vežimėlyje.

Čia net nereikia būti perdėtai jautriam. Tai tiesiog higienos jausmas. Vieni į tai numoja ranka. Kiti ne. Ir tie kiti neturėtų būti laikomi keistuoliais vien todėl, kad nori švariau.

Nuosavas krepšelis būtų toks pat normalus kaip nuosavas maišas

Dar prieš kelerius metus daugkartinis pirkinių maišas kai kam atrodė kaip papildomas vargas. Dabar jis tapo įprastas. Vieni laiko jį automobilyje, kiti rankinėje, treti namuose prie durų. Niekas nebesistebi, kai žmogus prie kasos išsitraukia savo maišą.

Lygiai taip pat galėtų būti ir su nuosavu krepšeliu.

Žmogus atvažiuoja į parduotuvę, iš bagažinės pasiima savo sulankstomą vežimėlį ar krepšį su tvirtu dugnu, susideda prekes, atsiskaito ir išsiveža. Jokių dramų. Jokios revoliucijos. Tiesiog dar vienas patogus pasirinkimas.

Ypač tai būtų aktualu tiems, kurie perka nedaug, bet dažnai. Vyresniems žmonėms. Šeimoms su mažais vaikais. Žmonėms, kurie nenori tampyti pirkinių rankose. Tiems, kurie atvažiuoja automobiliu ir gali nuosavą krepšelį laikyti bagažinėje. Net tiems, kurie gyvena netoli parduotuvės ir norėtų turėti kompaktišką ratukinį vežimėlį.

Tai nėra prabangos prekė. Tai kasdienis daiktas.

Prekybos centrai parduotų, jei norėtų

Sunku patikėti, kad tokio produkto nebūtų galima pasiūlyti. Prekybos tinklai sugeba per kelias savaites užpildyti lentynas sezoninėmis prekėmis: prieš mokyklą – kuprinėmis, prieš Velykas – dekoracijomis, prieš vasarą – lauko kėdėmis, prieš žiemą – rogutėmis ir lempučių girliandomis.

Vadinasi, jei norėtų, galėtų parduoti ir normalų pirkinių krepšelį. Tvirtą, lengvai plaunamą, patogų, sulankstomą arba su rankena. Galėtų pasiūlyti ir nedidelį ratukinį vežimėlį, pritaikytą apsipirkimui, o ne tik turgui ar senamadiškam tempimui per laiptinę.

Bet tokio pasirinkimo beveik nematome. Todėl žmonėms natūraliai kyla klausimas: kodėl?

Gal prekybos centrams tiesiog patogiau, kad pirkėjas naudotų jų infrastruktūrą ir per daug negalvotų. Gal niekas nemato poreikio. Gal bijoma, kad žmonės maišys asmeninius krepšelius su parduotuviniais. Gal tai tiesiog niekam nerūpi.

Bet pirkėjui nuo to ne lengviau. Jis ateina į parduotuvę ir vėl turi rinktis iš tų pačių bendrų daiktų, kurių būklė kartais kalba pati už save.

Prekių krepšeliai parduotuvėse

Švara neturėtų būti pirkėjo fantazija

Yra dar viena nemaloni šios temos pusė. Kai žmogus pasako, kad jam nepatinka purvini vežimėliai ar krepšeliai, jis kartais išgirsta: „Tai neimk“, „Atsinešk maišą“, „Niekas neverčia“, „Neperdėk“.

Bet kodėl noras apsipirkti švariau laikomas perdėjimu?

Parduotuvė nėra sandėlis, kur žmogus pats kaltas, kad kažką palietė. Parduotuvė yra vieta, kur kasdien perkamas maistas. Ten turėtų būti normalu tikėtis bent minimalaus tvarkos jausmo. Ne sterilumo, ne blizgesio, ne demonstracinės švaros. Tiesiog tokios būklės, kad nereikėtų prieš dedant prekes pirmiausia apžiūrėti, ar dugne nėra purvo.

Jeigu prekybos centras negali užtikrinti, kad visi bendri krepšiai visada bus malonūs naudoti, tada jis bent jau galėtų suteikti alternatyvą tiems, kurie nori turėti savo.

Tai būtų naudinga ir pačioms parduotuvėms

Nuosavų pirkinių krepšelių ar sulankstomų vežimėlių pardavimas nebūtų tik paslauga pirkėjams. Tai galėtų būti ir pačių prekybos centrų privalumas.

Įsivaizduokime paprastą sprendimą: prie įėjimo ar buities prekių skyriuje parduodami keli variantai – mažas tvirtas krepšelis greitam apsipirkimui, didesnis sulankstomas krepšys su standžiu dugnu, nedidelis ratukinis vežimėlis. Be jokios pompastikos. Aiškiai, praktiškai, už padorią kainą.

Dalis pirkėjų tikrai pirktų. Ne visi, bet ir nereikia visų. Vieni pirktų dėl švaros, kiti dėl patogumo, treti dėl to, kad dažnai vaikšto pėsčiomis, ketvirti dėl to, kad nebenori kiekvieną kartą ieškoti monetos vežimėliui.

Prekybos centras galėtų net parodyti, kad girdi žmones. Ne tik reklamuoja akcijas, bet ir reaguoja į kasdienius nepatogumus.

Kartais lojalumą sukuria ne nuolaidų kortelė, o jausmas, kad apie pirkėją pagalvota.

Kodėl ši tema taip erzina žmones?

Nes ji labai kasdieniška. Tai ne politinis ginčas, ne didelė reforma, ne milijoninis projektas. Tai paprastas apsipirkimas po darbo. Žmogus pavargęs, nori greitai nusipirkti maisto ir grįžti namo. Bet net čia jis susiduria su mažu nepatogumu, kuris kartojasi metų metus.

Kai tokios smulkmenos kartojasi nuolat, jos pradeda erzinti labiau nei didelės problemos. Nes atrodo, kad sprendimas čia pat. Jis nėra brangus, nėra sudėtingas, nėra neįmanomas. Tiesiog niekas jo nepasiūlo.

Todėl Ernesto komentaras ir suveikia. Jis ne apie vieną krepšelį. Jis apie jausmą, kad pirkėjas turi prisitaikyti prie sistemos, net kai sprendimą būtų galima rasti labai paprastai.

Gal laikas leisti pirkėjui rinktis?

Jeigu žmogus nori naudoti parduotuvės vežimėlį – puiku. Jeigu jam tinka bendras krepšelis – irgi gerai. Bet jeigu žmogus nori nusipirkti savo, jis neturėtų jaustis lyg prašytų kažko absurdiško.

Nuosavas pirkinių krepšelis ar sulankstomas vežimėlis galėtų tapti tokiu pačiu normaliu daiktu kaip daugkartinis maišas. Vieni jį turėtų automobilyje, kiti namuose, treti naudotų tik didesniems apsipirkimams. Bet bent jau būtų pasirinkimas.

Šiandien parduotuvės daug kalba apie patogumą. Patogu atsiskaityti telefonu. Patogu nuskenuoti prekes pačiam. Patogu užsisakyti internetu. Bet kartais tikras patogumas prasideda nuo daug paprastesnio dalyko – nuo švaraus daikto, į kurį dedi savo maistą.

Ir kol tokio pasirinkimo nėra, klausimas išlieka labai paprastas: kodėl parduotuvėje gali nusipirkti beveik viską, tik ne krepšelį, su kuriuo į tą parduotuvę norėtum sugrįžti?