Praėjo trys mėnesiai nuo tada, kai žmonėms buvo suteikta reali galimybė pasitraukti iš II pakopos pensijų kaupimo, ir dabar jau aiškėja kur kas realesnis vaizdas, nei buvo spėliojama reformos pradžioje. Nors pirmosiomis savaitėmis atrodė, kad sistema gali netekti milžiniškos dalies dalyvių, šiandien matyti visai kitoks rezultatas: apie 875 tūkst. gyventojų nusprendė toliau kaupti. Tai reiškia, kad beveik du trečdaliai dalyvių liko sistemoje net ir tada, kai atsirado galimybė pasitraukti. Tuo pat metu pasitraukusiems išmokamos sumos parodė ir kitą labai svarbią detalę – žmonės atgauna ne tik savo įmokas, bet dažnu atveju ir solidžią investicinę grąžą, kuri per metus buvo sukaupta fonduose.
Pati reformos pradžia buvo audringa. Sausį daugelis puolė priimti sprendimus, todėl būtent pirmasis mėnuo tapo aktyviausias visame procese. Tuomet pasitraukti iš II pakopos nusprendė daugiau kaip 300 tūkst. žmonių. Tačiau vėliau tempas ėmė aiškiai lėtėti. Per kitus du mėnesius prašymų nutraukti kaupimą buvo jau gerokai mažiau, o tai leido pamatyti, kad pradinis ažiotažas nebuvo galutinis sistemos verdiktas. Kai emocijos atlėgo, daug žmonių pasirinko likti ir toliau kaupti senatvei.
Pirmasis reformos mėnuo buvo triukšmingiausias, bet vėliau žmonės ėmė rinktis ramiau
Sausį pasitraukimo tempas buvo pats didžiausias. Tą mėnesį sprendimą nutraukti kaupimą priėmė maždaug penktadalis visų dalyvių. Tuo metu buvo daug nerimo, daug kalbų ir daug prognozių, kad II pakopos sistema gali būti stipriai susilpninta. Tačiau jau netrukus paaiškėjo, kad pirmoji banga buvo labiau emocinė nei ilgalaikė.
Per vasarį ir kovą pasitraukimo prašymų skaičius sumažėjo maždaug trečdaliu, palyginti su pirmuoju reformos mėnesiu. Kitaip tariant, žmonės ėmė spręsti nebe taip skubėdami. Dalis jau buvo priėmę sprendimą sausį, o likusieji ėmė į situaciją žiūrėti ramiau ir praktiškiau. Tai labai svarbu, nes būtent tada ir pradėjo ryškėti tikrasis vaizdas: nepaisant suteiktos laisvės išeiti, dauguma žmonių vis dėlto liko kaupime.
Dar dalis dalyvių pasitraukė dėl ypatingų aplinkybių – kritinių ligų arba dėl to, kad iki pensijos liko mažiau nei penkeri metai, o sukaupta suma buvo palyginti nedidelė. Tačiau net ir įskaičiavus šias grupes bendras rezultatas išlieka aiškus: didžioji sistemos dalis liko veikti toliau.
Pasitraukę atgauna ne tik savo pinigus – čia ir slypi svarbiausia žinia
Vienas įdomiausių šios reformos momentų paaiškėjo tada, kai pradėta skaičiuoti, kokias sumas atgaus tie, kurie nusprendė pasitraukti. Iki kovo pabaigos pasitraukusiems gyventojams numatyta išmokėti apie 2,9 mlrd. eurų. Iš šios sumos maždaug 1,4 mlrd. eurų sudaro pačių žmonių įmokos, o dar apie 1,5 mlrd. eurų – investicinė grąža.
Tai reiškia labai paprastą dalyką: žmonės atsiima ne vien tai, ką patys įnešė. Jie atgauna ir tai, ką fondai per laiką uždirbo investuodami jų lėšas. Vidutiniškai vienam pasitraukusiam žmogui tenka apie 5,6 tūkst. eurų, iš kurių maždaug 2,7 tūkst. yra jo paties įmokos, o apie 2,9 tūkst. eurų – uždirbta grąža.
Būtent ši vieta ir yra pati svarbiausia visoje diskusijoje apie II pakopą. Daug metų viešojoje erdvėje buvo kartojama, kad žmonės neva „sukaupia tik savo pinigus“, tačiau dabartiniai skaičiai rodo ką kita. Tie, kurie traukiasi dabar, aiškiai mato, kad jų sąskaitose sukaupta daugiau, nei jie patys sumokėjo. Tai savaime tampa argumentu ir tiems, kurie nusprendė likti sistemoje.
Kodėl beveik du trečdaliai žmonių vis dėlto liko kaupti
Nors viešojoje erdvėje daug dėmesio sulaukė pasitraukusieji, ne mažiau svarbu kalbėti apie tuos, kurie liko. Būtent jie šiandien sudaro didžiausią sistemos dalį. Šių žmonių sukauptas turtas pensijų fonduose siekia apie 6,2 mlrd. eurų. Tai vis dar labai didelė suma, rodanti, kad nepaisant reformos sistema neištuštėjo ir neišsikvėpė.
Viena priežastis, kodėl žmonės liko, yra gana paprasta – jie mato ilgalaikę naudą. Kuo ilgiau kaupiama, tuo stipriau veikia investicinė grąža. Pirmus metus ar net pirmą dešimtmetį tas augimas gali neatrodyti stulbinantis, bet vėliau skirtumas tampa vis ryškesnis. Būtent dėl to ilgalaikis kaupimas ir remiasi ne greitu efektu, o laiku.
Kita priežastis – valstybės paskata. II pakopa išlieka viena iš nedaugelio sistemų, kur žmogus kaupia ne vienas. Prie jo įmokų prisideda ir valstybė. Pavyzdžiui, jei žmogus uždirba minimalią algą, jo mėnesinė įmoka siekia kiek daugiau nei 34 eurus, o valstybė tuo pat metu prideda beveik tiek pat. Tai iš esmės reiškia, kad žmogaus kaupiama suma beveik padvigubėja dar prieš investicinę grąžą. Daugeliui būtent šis faktorius ir pasirodo sunkiausiai ignoruojamas.
Kodėl dalis žmonių pasitraukė, bet dalis jau persigalvoja
Dar vienas įdomus reiškinys – ne visi pasitraukusieji savo sprendimą laiko galutiniu. Jau dabar matyti, kad dalis žmonių, nutraukusių kaupimą, pradeda svarstyti sugrįžimą. Tai gana žmogiška situacija. Reformos pradžioje sprendimai buvo daromi greitai, veikiant emocijoms, baimėms ir viešoms diskusijoms. Vėliau, pamačius skaičius, išmokas ir bendrą sistemos vaizdą, dalis žmonių pradeda į viską žiūrėti ramiau.
Svarbu ir tai, kad reforma paliko daugiau lankstumo. Žmonės gali ne tik visiškai pasitraukti, bet tam tikrais atvejais atsiimti dalį lėšų ir toliau likti sistemoje. Per pirmąjį metų ketvirtį dešimtys tūkstančių dalyvių pasinaudojo galimybe atsiimti iki ketvirtadalio sukaupto turto, tačiau kaupimo nenutraukė. Tai rodo, kad žmonėms svarbus ne tik principinis „taip“ arba „ne“, bet ir galimybė prisitaikyti prie gyvenimo situacijos.
Taip pat nemaža dalis žmonių pasinaudojo galimybe atsiimti sukauptas lėšas dėl sunkių sveikatos aplinkybių. Tokiais atvejais sistema tampa ne vien būsimų pajamų senatvėje įrankiu, bet ir realia pagalba tada, kai pinigų reikia čia ir dabar. Ši reformos dalis daugeliui pasirodė viena prasmingiausių.
Didžiausia klaida būtų žiūrėti tik į šiandienos sumą
Kalbant apie II pakopą, daug žmonių vis dar vertina tik tai, kiek šiandien mato savo sąskaitoje. Ir būtent čia dažnai gimsta didžiausias nusivylimas. Jaunesniam žmogui, kuris dar tik dešimt ar penkiolika metų kaupia, dabartinė suma gali atrodyti neįspūdinga. Tačiau ilgalaikis kaupimas tuo ir skiriasi, kad didžiausias efektas atsiranda ne pradžioje, o vėliau.
Jei žmogus pradeda kaupti jaunas ir daro tai nuosekliai, po kelių dešimtmečių suma jau skaičiuojama visai kitais masteliais. Čia veikia ne vien įmokos, bet ir sudėtinių palūkanų efektas, kai uždirbta grąža pati pradeda generuoti tolesnę grąžą. Būtent todėl trumpas žvilgsnis į dabartinę sumą dažnai neparodo tikrosios vertės, kuri gali susikaupti iki pensijos.
Štai kodėl kalbos apie tai, kad „šiandien ten dar nedaug“, ne visada pasako visą tiesą. Ilgalaikio kaupimo prasmė atsiskleidžia tik tada, kai į jį žiūrima ne vien per šiandienos, o per viso darbinio gyvenimo perspektyvą.
Ką po trijų mėnesių jau galima pasakyti visai aiškiai
Po trijų mėnesių nuo reformos pradžios jau galima drąsiai pasakyti viena: II pakopos sistema nesugriuvo, neištuštėjo ir neprarado daugumos dalyvių. Priešingai – didžioji jų dalis liko. Taip pat paaiškėjo, kad pasitraukusieji atgauna ne vien savo pinigus, bet ir apčiuopiamą investicinę grąžą. O likusieji toliau išlaiko pagrindinį sistemos privalumą – ilgalaikį investicinį augimą ir valstybės prisidėjimą.
Ši reforma iš esmės parodė ne tiek sistemos silpnumą, kiek jos brandą. Žmonėms buvo suteikta galimybė rinktis. Dalis nusprendė išeiti, dalis liko, dalis persvarsto savo pasirinkimą. Ir būtent ši laisvė, panašu, sumažino įtampą labiau nei bet kokie ginčai apie tai, kas teisus.
Todėl šiandien svarbiausia išvada labai paprasta: nors pradžioje atrodė, kad pasitraukimų banga gali viską apversti, realybė pasirodė ramesnė. Dauguma žmonių nusprendė likti. Ir būtent tai šiandien yra svarbiausia žinia apie II pakopą Lietuvoje.
