Rasa parduotuvėje išleido 50 eurų: po pokalbio su seserimi kuri gyvena Norvegijoje liko nemalonus jausmas

Į parduotuvę ji užsuko kaip ir daugelis žmonių po darbo. Nieko ypatingo neplanavo: šiek tiek maisto kelioms dienoms, keli buities produktai, daržovės, pieno gaminiai, duona, mėsa vakarienei, keli smulkūs dalykai namams. Krepšelis nebuvo prabangus, jokių delikatesų, jokių brangių užkandžių ar nereikalingų pirkinių. Tiesiog įprastas lietuviškas apsipirkimas, po kurio kasoje ekrane užsidegė suma – beveik 50 eurų.

Iš pradžių tai net nenustebino. Pastaraisiais metais daugelis jau priprato, kad net paprastas apsipirkimas prekybos centre greitai priartėja prie 40, 50 ar net 70 eurų. Žmogus paima kelias prekes, atrodo, nieko ypatingo, o prie kasos tenka nuryti nemalonų jausmą: vėl daugiau, nei tikėtasi. Tačiau tikrasis kartėlis atėjo po kelių dienų, kai moteris pasikalbėjo su seserimi, gyvenančia Norvegijoje.

Sesuo papasakojo, kiek ten sumoka už labai panašų prekių krepšelį. Ne už restoraną, ne už prabangą, ne už ypatingus produktus, o už kasdienes prekes, kurias perka šeimai. Palyginus sumas paaiškėjo nemaloni detalė: už panašų krepšelį ji sumoka maždaug trečdaliu mažiau. Ir tada lietuvei liko ne tik nuostaba, bet ir labai žmogiškas klausimas: kaip gali būti, kad šalyje, kur atlyginimai daug didesni, kai kurios kasdienės prekės atrodo lengviau įperkamos nei Lietuvoje?

50 eurų už nieko ypatingo

Labiausiai žeidžia ne pati suma, o tai, ką už ją parsineši namo. Anksčiau 50 eurų daugeliui atrodė kaip rimtesnis savaitės apsipirkimas. Dabar tai dažnai tėra keli maišeliai prekių. Duona, kiaušiniai, pienas, sviestas, kruopos, vištiena, daržovės, vaisiai, šiek tiek sūrio, skalbiklis ar tualetinis popierius – ir pinigai dingsta taip greitai, kad prie kasos net norisi dar kartą pažiūrėti į čekį.

Tokių apsipirkimų problema ta, kad juose nėra jokios prabangos, dėl kurios žmogus galėtų save kaltinti. Jei krepšelyje būtų brangi žuvis, saldumynai, alkoholis, importuoti delikatesai ar nereikalingos smulkmenos, būtų lengviau pasakyti: pats pasirinkau, pats išleidau. Bet kai didžiąją sumos dalį sudaro elementarūs produktai, jausmas visai kitoks.

Žmogus pradeda jaustis lyg būtų įspraustas į kampą. Valgyti reikia, namus prižiūrėti reikia, vaikams ar šeimai nupirkti reikia, o atlyginimas neauga tokiu tempu, kokiu keičiasi kainos lentynose. Ir kiekvienas toks apsipirkimas tampa nebe buitiniu reikalu, o mažu priminimu, kad paprastam žmogui Lietuvoje gyventi darosi vis sunkiau.

Pokalbis su seserimi Norvegijoje viską apvertė

Iki pokalbio su seserimi moteris tiesiog manė, kad taip yra visur. Juk kainos kilo daugelyje šalių, brango energija, transportas, žaliavos, nuoma, darbo jėga. Prekybininkai dažnai turi paaiškinimų, kodėl viena ar kita prekė pabrango. Tačiau kai labai panašus krepšelis kitoje šalyje pasirodo pigesnis, žmogui tie paaiškinimai ima skambėti vis silpniau.

Ypač skaudu tai girdėti iš Norvegijos. Lietuvoje įprasta manyti, kad Skandinavijoje viskas neįtikėtinai brangu. Ten dideli atlyginimai, didelės paslaugų kainos, brangūs restoranai, būstas ir transportas. Tačiau kasdienės maisto prekės ne visada atrodo taip, kaip daugelis įsivaizduoja. Kai lietuvė išgirdo, kad sesuo už panašius pirkinius sumoka mažiau, kilo labai paprastas, bet nemalonus jausmas: kažkas čia ne taip.

Toks palyginimas veikia stipriau nei bet kokia statistika. Žmogui nereikia lentelių ir ilgų ekonominių paaiškinimų, kai jis rankoje turi savo čekį, o telefono ekrane girdi artimo žmogaus pasakojimą. Vienoje pusėje – 50 eurų už paprastą krepšelį Lietuvoje. Kitoje – panašios prekės šalyje, kur žmogus uždirba gerokai daugiau, bet už jas sumoka mažiau. Tokiu momentu pyktis kyla labai natūraliai.

Dirbi, moki mokesčius, o pabaigoje lieka vis mažiau

Šioje istorijoje labiausiai skauda ne dėl konkrečių kelių eurų. Skauda dėl bendro jausmo, kuris Lietuvoje pažįstamas daugeliui: žmogus dirba visą mėnesį, moka mokesčius, skaičiuoja komunalinius, degalus, paskolą ar nuomą, draudimus, vaistus, vaikų išlaidas, ir galiausiai pamato, kad maistui išleidžiama vis didesnė pajamų dalis.

Tai sukuria nuolatinį nuovargį. Ne fizinį, o vidinį. Žmogus nebegali tiesiog nueiti į parduotuvę ir ramiai susidėti būtiniausių prekių. Jis skaičiuoja akcijas, lygina kainas, žiūri kilogramo kainą, atsisako vieno produkto dėl kito, vietoje mėgstamo renkasi pigesnį, perka didesnę pakuotę tik todėl, kad taip išeina keliais centais mažiau. Tai nėra taupumas iš malonumo. Tai taupumas iš būtinybės.

O kai šalia atsiranda palyginimas su šalimi, kur atlyginimai didesni, bet kai kurie kasdieniai produktai gali kainuoti mažiau, atsiranda išnaudojimo jausmas. Žmogui atrodo, kad jis ne tiesiog moka už prekes. Jis moka už visą sistemą, kurioje paprastas pirkėjas neturi daug pasirinkimo. Valgyti reikia šiandien, ne tada, kai kainos taps teisingesnės.

Kodėl toks palyginimas taip stipriai erzina

Kainos erzina ne tada, kai jos tiesiog didelės. Jos labiausiai erzina tada, kai žmogui atrodo, kad jos neatitinka jo gyvenimo realybės. Lietuvoje daugelis šeimų vis dar gyvena labai atsargiai: planuoja pirkinius, vengia nereikalingų išlaidų, laukia akcijų, atideda didesnius pirkinius. Tačiau net ir taip gyvenant pinigai tirpsta labai greitai.

Prekybos centrai dažnai reklamuoja nuolaidas, lojalumo korteles, savaitės pasiūlymus, pirkinių žaidimus. Bet pirkėjui svarbiausia ne spalvota etiketė, o galutinis čekis. Jei po visų akcijų vis tiek sumoki 50 eurų už įprastą krepšelį, reklaminis pažadas pradeda atrodyti tuščias. Žmogus nebejaučia, kad sutaupė. Jis tik jaučia, kad išleido per daug.

Dar viena problema – psichologinė. Kai kainos aukštos, žmonės pradeda kaltinti save. Gal per daug paėmiau? Gal blogai planuoju? Gal reikėjo eiti į kitą parduotuvę? Tačiau kai tą patį krepšelį palygini su artimo žmogaus apsipirkimu kitoje šalyje, kaltė persikelia kitur. Tada klausimas tampa nebe „ką aš blogai darau?“, o „kodėl pas mus taip brangu?“

Paprastam žmogui svarbiausia ne statistika, o čekis

Galima ilgai aiškinti apie rinkas, tiekimo grandines, mokesčius, logistiką, atlyginimų skirtumus ir prekybos tinklų kaštus. Visa tai turi reikšmės. Tačiau paprastam pirkėjui svarbiausias dokumentas yra ne ekonominė ataskaita, o kasos čekis. Jame labai aiškiai matosi, kiek žmogus sumokėjo už kasdienį gyvenimą.

Ir tas čekis šiandien daugeliui kelia nemalonų jausmą. Ne todėl, kad žmonės nori visko pigiai ir be pastangų. Jie tiesiog nori jausti, kad dirbdami gali normaliai gyventi. Kad maistas, higienos priemonės ir būtini produktai netaptų nuolatiniu stresu. Kad po apsipirkimo liktų ne pyktis, o bent jau jausmas, jog pinigai išleisti protingai.

Šios moters istorija todėl ir veikia taip stipriai. Ji ne apie vieną čekį ir ne apie vieną parduotuvę. Ji apie jausmą, kurį pastaraisiais metais patiria vis daugiau žmonių Lietuvoje: dirbi, stengiesi, taupai, bet vis tiek atrodo, kad kažkas nuolat pasiima per didelę tavo uždirbtų pinigų dalį.

Ir kai po paprasto apsipirkimo už 50 eurų išgirsti, kad Norvegijoje artimas žmogus už panašias prekes sumokėjo mažiau, tas jausmas tampa dar aštresnis. Nes tada klausimas jau nebe apie akcijas, korteles ar nuolaidų leidinius. Klausimas daug paprastesnis: kiek dar paprastas žmogus turi susitaikyti su tuo, kad būtinos prekės tampa prabanga?

Teksto autorė: Kaipkada.lt portalo skaitytoja Rasa iš Vilniaus