Stalčiuose gulintys seni mygtukiniai telefonai slepia tikrą auksą! Pasaulis to tiesiog neišnaudoja

Daugelyje namų yra tas vienas stalčius, kurio niekas nenori tvarkyti. Jame guli seni telefonai, nutrūkę įkrovikliai, neveikiančios ausinės, planšetė su suskilusiu ekranu, senas fotoaparatas ar nešiojamas kompiuteris, kurio niekas neįjungė jau kelerius metus. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip bevertė elektronikos kapinaitė.

Bet būtent čia prasideda netikėčiausia dalis: tonoje senų telefonų gali būti daugiau aukso nei tonoje aukso rūdos. Kitaip tariant, tai, kas namuose renka dulkes, pasauliniu mastu yra tikras žaliavų lobynas. Tik mes dažniausiai apie tai negalvojame, nes vienas senas telefonas atrodo per mažas, kad būtų vertas dėmesio.

Senuose telefonuose aukso nedaug, bet jo kiekis stebina, kai kalbame apie tonas

Viename šiuolaikiniame mobiliajame telefone aukso yra labai mažai – paprastai apie 25–50 miligramų. Tai nėra kiekis, dėl kurio verta namuose ardyti prietaisą ir bandyti kažką išgauti. Toks bandymas būtų pavojingas, nepraktiškas ir ekonomiškai beprasmis.

Tačiau viskas pasikeičia, kai kalbama ne apie vieną telefoną, o apie tūkstančius ar milijonus jų. Tonoje nebenaudojamų mobiliųjų telefonų gali būti maždaug 140 gramų aukso. Palyginimui, tonoje uolienų, išgaunamų veikiančiose aukso kasyklose, dažnai būna apie 5–20 gramų aukso. Maždaug 5 gramai tonoje jau gali būti laikomi ekonomiškai reikšminga koncentracija.

Štai kodėl vis dažniau vartojamas terminas „miesto kasyba“. Vertingi metalai išgaunami ne iš kalnų, ne iš gilių šachtų, o iš to, ką žmonės išmeta, pamiršta ar laiko stalčiuose. Senas telefonas tampa ne šiukšle, o mažu rūdos gabalėliu – tik šiuolaikiniu, su ekranu ir baterija.

Kodėl elektronikoje apskritai yra aukso

Auksas elektronikoje naudojamas ne dėl prabangos. Jis labai gerai praleidžia elektrą ir sunkiai oksiduojasi, todėl tinka kontaktams, jungtims ir spausdintinėms plokštėms. Dėl to net mažame telefone galima rasti ne tik aukso, bet ir sidabro, paladžio, platinos bei gerokai daugiau vario.

Didžiausia problema ta, kad visi šie metalai paskirstyti labai mažais kiekiais. Telefonas nėra aukso luitas. Jis yra sudėtingas prietaisas, kuriame vertingos medžiagos sumaišytos su plastiku, stiklu, klijais, baterijomis, plokštėmis ir daugybe kitų komponentų.

Todėl išgauti šiuos metalus galima tik specializuotose perdirbimo įmonėse. Namuose to daryti nereikėtų ir neverta. Tačiau pramoniniu mastu tai tampa labai rimta tema, nes pasaulis kasmet sukuria milžinišką elektronikos atliekų kalną.

Senas mygtukinis Siemens telefonas

Milijardai dolerių tiesiog guli stalčiuose ir sąvartynuose

2022 m. pasaulyje susidarė apie 62 milijonai tonų elektronikos atliekų. Tai milžiniškas kiekis – seni telefonai, kompiuteriai, monitoriai, planšetės, buitinė technika ir kiti prietaisai. Juose esančių metalų vertė buvo įvertinta maždaug 91 mlrd. JAV dolerių.

Vien aukso vertė šiose atliekose siekė apie 15 mlrd. dolerių. Varis sudarė apie 19 mlrd. dolerių, geležis – apie 16 mlrd. dolerių. Tai nebe smulkūs likučiai, o didžiuliai ištekliai, kuriuos žmonija jau iškasė, pagamino, panaudojo ir labai dažnai tiesiog pametė savo pačios sistemoje.

Skaičiuojama, kad apie 7 procentai pasaulio aukso atsargų gali būti paslėpta nebenaudojamuose elektroniniuose prietaisuose. Skamba neįtikėtinai, bet kai pagalvoji apie milijardus telefonų, kompiuterių ir kitų įrenginių, vaizdas tampa aiškesnis.

Kodėl tada tiesiog nesurinkus visų senų telefonų

Čia ir atsiranda didžiausia problema. Aukso rūda kasykloje yra vienoje vietoje. Ją galima iškasti, pervežti ir apdoroti. O seni telefonai išmėtyti po milijardus namų, stalčių, dėžių, sandėliukų ir biurų.

Kad iš telefono būtų galima atgauti metalus, jis pirmiausia turi pasiekti tinkamą perdirbimo vietą. Reikia surinkimo punktų, transporto, rūšiavimo, saugaus apdorojimo ir žmogaus noro tą prietaisą išvis atiduoti. O čia prasideda kasdienė realybė: vienas žmogus telefoną laiko „atsargai“, kitas bijo, kad jame liko duomenų, trečias tiesiog pamiršo, kad jį turi.

Todėl didžiulė dalis elektronikos atliekų niekada negrįžta į ekonomiką. Tik apie 22 procentai pasaulio elektronikos atliekų surenkama ir perdirbama oficialiose sistemose. Likusi dalis gali atsidurti sąvartynuose, deginimo vietose, neoficialiuose perdirbimo centruose arba tiesiog likti namuose.

Perdirbimas nėra toks paprastas, kaip atrodo

Išgauti auksą ir kitus tauriuosius metalus iš elektronikos įmanoma, bet tai nėra paprastas rankų darbas. Tam reikia modernių, brangių ir griežtai kontroliuojamų pramoninių procesų. Cheminės technologijos žinomos, tačiau jos turi būti taikomos saugiai, kitaip žala gali būti didesnė už naudą.

Didesni tokio perdirbimo pajėgumai sutelkti tik kai kuriose šalyse, tarp jų Belgijoje, Vokietijoje, Švedijoje ir Japonijoje. Šioje srityje dirba tokios įmonės kaip „Umicore“, „Aurubis“ ir „Boliden“. Jos iš esmės daro tai, ką daro kasyklos – apdoroja medžiagą, iš kurios galima išgauti vertingus metalus. Tik jų „rūda“ yra ne akmuo, o sena elektronika.

Tačiau net ir šios įmonės negali apdoroti viso pasaulio elektronikos atliekų kiekio. Atliekų susidaro per daug, jos per plačiai išsibarsčiusios, o surinkimo sistemos daugelyje šalių vis dar per silpnos.

Kai perdirbimas vyksta nelegaliai, kenčia žmonės ir gamta

Dar skaudesnė problema – neoficialus perdirbimas. Dalis elektronikos atliekų patenka į Vakarų Afrikos ar Pietų Azijos neformalius perdirbimo centrus, kur metalai išgaunami pavojingais būdais: deginant atvirame ore, naudojant rūgštis ar kitas kenksmingas medžiagas.

Tokiose vietose kenčia ne tik aplinka, bet ir žmonės. Į orą, dirvožemį ir vandenį patenka toksiškos medžiagos, o darbuotojai dažnai neturi tinkamos apsaugos. Taip iš seno telefono bandant išgauti kelis vertingus metalus sukuriama nauja problema – sveikatai, gamtai ir vietos bendruomenėms.

Todėl elektronikos atliekų perdirbimas turi būti ne tiesiog „kažkur padarytas“, o padarytas saugiai. Kitaip graži idėja apie miesto kasybą tampa dar vienu taršos šaltiniu.

Ką reiškia tas senas telefonas jūsų stalčiuje

Vienas senas telefonas jūsų namuose nepavers jūsų turtingu. Jame esantis auksas vertas tik kelių dolerių. Tačiau problema ir galimybė prasideda tada, kai tokių telefonų yra milijardai.

Kiekvienas neatiduotas prietaisas reiškia, kad metalai lieka užrakinti ten, kur niekas jų nenaudoja. Tuo pačiu pasaulis toliau kasa naują rūdą, eikvoja energiją, niokoja kraštovaizdžius ir didina taršą. Paradoksas akivaizdus: mes jau turime dalį reikalingų metalų, bet jie guli stalčiuose.

Todėl senos elektronikos grąžinimas į perdirbimą nėra smulkmena. Tai nėra tik „susitvarkiau namus“. Tai būdas grąžinti į apyvartą medžiagas, kurios jau buvo išgautos ir gali būti panaudotos dar kartą.

Tikras lobis ne blizga, o renka dulkes

Įprasta manyti, kad auksas slypi kasyklose, seifuose ar papuošalų dėžutėse. Bet šiuolaikiniame pasaulyje dalis jo slepiasi visai kitur – telefonuose, kompiuteriuose, plokštėse, laiduose ir pamirštuose prietaisuose.

Štai kodėl senas telefonas nėra tik pasenęs daiktas. Jis yra mažas priminimas, kad vartojame daug greičiau, nei spėjame grąžinti vertingas medžiagas atgal į gyvenimą. Ir kol vieni ieško aukso po žeme, kiti pradeda suprasti: kartais tikras telkinys yra ne kalnuose, o mūsų pačių namuose, tame stalčiuje, kurio vis neprisiruošiame sutvarkyti.