Pirmas įspūdis buvo kaip iš kito gyvenimo
Turkijoje viskas Elenai atrodė per didelė. Per šviesu, per šilta, per triukšminga, per gausu. Viešbučio vestibiulyje blizgėjo grindys, pro langus matėsi palmės, žmonės vaikščiojo su lagaminais, vaikai šokinėjo prie baseino, o personalas šypsojosi taip, lyg ji būtų svarbiausia viešnia pasaulyje.
Kambarys buvo gražus. Balta patalynė, didelė lova, kondicionierius, balkonas, ant kurio stovėjo dvi kėdės ir mažas staliukas. Iš ten matėsi jūra. Ne pilka ir vėjuota kaip Palangoje rudenį, o mėlyna, blizganti, šilta net iš tolo.
Pirmą vakarą Elena ėjo po viešbutį lėtai, beveik atsargiai. Ji bijojo ką nors paliesti ne taip, bijojo pasiklysti koridoriuose, bijojo nesuprasti, kur reikia eiti vakarieniauti. Restorane ją pasitiko stalai, nukrauti maistu: vaisiai, salotos, žuvys, mėsa, pyragai, desertai mažose taurėse, duona, sūriai, padažai.
Ji stovėjo su lėkšte rankoje ir nežinojo, ką imti.
– Tokio stalo aš gyvenime nebuvau mačiusi, – vėliau pasakojo Elena. – Net per vestuves tiek nebūdavo.
Pirmą dieną ji dar bandė džiaugtis. Sūnui nusiuntė kelias nuotraukas: jūrą, viešbučio kiemą, savo lėkštę su vaisiais. Mantas atrašė iš karto: „Matai, mama, sakiau, kad tau patiks.“
Ji parašė: „Labai gražu.“
Ir tai buvo tiesa. Gražu buvo. Tik grožis dar nereiškė, kad jai ten gera.
Antrą dieną prasidėjo keistas nerimas
Kitą rytą Elena atsikėlė šeštą valandą, kaip buvo įpratusi. Kambaryje buvo tylu. Pamokų nebuvo. Sąsiuvinių nebuvo. Daržo nebuvo. Niekas neprašė pagalbos, niekur nereikėjo skubėti, niekas nuo jos nepriklausė.
Ji atsisėdo ant balkono ir ilgai žiūrėjo į jūrą. Vėliau nusileido pusryčių, paėmė truputį košės, kiaušinį, gabalėlį sūrio ir arbatą. Aplink žmonės krovėsi lėkštes kalnais, vaikai prašė blynų, poros planavo ekskursijas, kažkas garsiai juokėsi prie kavos aparato.
Elena sėdėjo viena.
Tą akimirką ji pirmą kartą pajuto ne poilsį, o tuštumą. Tokią didelę, kad net prabangus viešbutis jos neužpildė. Ji turėjo visą dieną, bet nežinojo, ką su ja daryti. Atsigulti prie baseino? Eiti prie jūros? Skaityti knygą? Miegoti? O paskui vėl valgyti?
– Man pasidarė baisu nuo to, kad manęs niekam nereikia, – sakė ji vėliau. – Visi ilsisi, visi kažką veikia, o aš sėdžiu ir nesuprantu, kam aš čia.
Ji bandė gulėti paplūdimyje. Ant gulto buvo padėtas rankšluostis, šalia stovėjo gėrimas, žmonės deginosi, kažkas maudėsi, vaikai statė smėlio pilis. Viskas buvo taip, kaip atostogų reklamose.
Tik Elena negalėjo atsipalaiduoti. Galvoje sukosi visai ne jūra. Ji galvojo, ar kaimynė palaistė jos pomidorus. Ar šiltnamyje ne per karšta. Ar namuose likęs pienas nesugedo. Ar nereikėjo prieš išvažiuojant dar kartą nuvalyti dulkių nuo sekcijos. Ar buvusi kolegė nepamiršo vizito pas gydytoją, į kurį Elena žadėjo ją palydėti.
Ji bandė save tramdyti. Juk sūnus stengėsi. Juk tiek sumokėta. Juk kiti žmonės apie tokias atostogas svajoja.
Bet nuo tos minties darėsi tik blogiau.
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
