Švedijoje pirmiausia krinta į akis ne tik tvarka gatvėse, dviračių takai ar ramus žmonių bendravimas. Labiausiai nustebina tai, kaip ten atrodo vyresni žmonės. Jie vaikšto daug, juda drąsiai, keliauja, mina dviračius, lipa į kalvas ir neatrodo taip, lyg gyvenimas po pensijos būtų tik laukimas prie televizoriaus.
Būtent tai ir privertė atidžiau pasižiūrėti, kuo švedų kasdienybė skiriasi nuo mūsų. Ne medicinos stebuklais, ne brangiais papildais ir ne kokia nors slapta dieta, apie kurią žino tik Skandinavija. Viskas daug paprasčiau — jų gyvenimo būde yra keli įpročiai, kurie kartojami metų metus.
Stokholme, Geteborge ar mažesniuose miesteliuose greitai pastebi vieną dalyką: švedai neatrodo apsėsti sveikatingumo, bet sveikiau gyvena lyg savaime. Jie daug juda, laiku ilsisi, neperkrauna gyvenimo nereikalingais dalykais ir į savo savijautą žiūri ne tada, kai jau visai blogai, o gerokai anksčiau.
Tai nėra garantija gyventi iki 90 metų. Tačiau tokia kasdienybė aiškiai parodo, kodėl Skandinavijoje tiek daug kalbama apie kokybišką senėjimą, savarankiškumą ir gebėjimą išlikti aktyviam ilgiau.
Judėjimas ten nėra bausmė už suvalgytą pyragą
Lietuvoje sportas daugeliui vis dar skamba kaip atskira užduotis. Reikia prisiversti, nusipirkti abonementą, pradėti „nuo pirmadienio“, atsisiųsti programėlę, susidaryti planą. Švedijoje judėjimas atrodo daug paprasčiau — tai tiesiog normali dienos dalis.
Žmonės eina pėsčiomis, važiuoja dviračiais, bėgioja, slidinėja, plaukioja, keliauja į žygius. Ir tai daro ne tik jauni ar sportiški. Gatvėje galima pamatyti vyresnio amžiaus žmogų su kuprine, einantį sparčiu žingsniu, arba senjorą, kuris dviračiu važiuoja į parduotuvę taip natūraliai, kaip pas mus daugelis sėda į automobilį net dėl kelių stotelių.
Švedams judėjimas nėra tik priemonė numesti svorio. Tai būdas išlaikyti kūną gyvą. Ne idealiai atrodantį, ne „paruoštą vasarai“, o tiesiog veikiantį. Kojos turi nešti, nugara turi laikyti, kvėpavimas turi neužstrigti po pirmo statesnio kalniuko.
Labai svarbu ir tai, kad jie juda bet kokiu oru. Lietus, vėjas ar vėsesnė diena nėra priežastis likti namuose. Švedijoje dažnai sakoma, kad nėra blogo oro, yra tik netinkama apranga. Ir kai pamatai žmones, kurie ramiai vaikšto per dulksną ar mina dviratį apsirengę lietaus striuke, supranti, kad tai ne šūkis, o įprotis.
Mums iš to nebūtina daryti didelės revoliucijos. Nereikia iškart pirkti brangios įrangos ar planuoti žygių po kalnus. Užtektų pradėti nuo paprastesnių dalykų: daugiau vaikščioti, rečiau rinktis liftą, bent kelis kartus per savaitę išeiti į ilgesnį pasivaikščiojimą, o ne tik iki automobilio ir atgal.
Jie moka baigti darbo dieną
Kitas dalykas, kuris Švedijoje greitai krinta į akis, yra požiūris į darbą. Ten darbas svarbus, bet jis nėra visas gyvenimas. Žmonės dirba, tačiau daug rečiau atrodo taip, lyg nuolat būtų ant perdegimo ribos.
Stokholme turistą gali nustebinti, kad kai kurios parduotuvės užsidaro gana anksti. Kai kurios nedirba savaitgaliais. Iš pradžių tai atrodo nepatogu — juk mes įpratę, kad viskas turi veikti ilgai, greitai ir beveik visada. Bet tada supranti kitą pusę: kažkas tose parduotuvėse dirba. Tie žmonės taip pat turi šeimas, vakarus, pomėgius, poilsį.
Švediškas požiūris labai paprastas: žmogus neturi būti nuolat pasiekiamas. Darbo diena turi pradžią ir pabaigą. Poilsis nėra tinginystė, o normali gyvenimo dalis.
Lietuvoje vis dar dažnai giriamasi užimtumu. „Neturiu kada“, „dirbu iki vėlumos“, „visą savaitgalį prie kompiuterio“ — tokios frazės skamba beveik kaip pasiekimas. Bet kūnas ir galva ilgai tokio režimo neatlaiko. Vieną dieną pradeda nebepadėti nei kava, nei savaitgalis, nei atostogos, kurių lauki kaip išsigelbėjimo.
Švedai šioje vietoje atrodo praktiškesni. Jie supranta, kad žmogus, kuris nuolat pervargęs, ilgainiui nebus nei geras darbuotojas, nei ramus šeimos narys, nei sveikas žmogus. Todėl riba tarp darbo ir gyvenimo ten nėra prabanga. Tai būtinybė.
Galbūt mums nereikia kopijuoti visos sistemos. Bet bent vieną dalyką perimti galima: darbo dienos pabaigoje iš tikrųjų ją baigti. Ne dar „tik vienas laiškas“, ne dar „greitai atrašysiu“, ne dar pusvalandis telefone. Kartais sveikiausias sprendimas yra tiesiog uždaryti kompiuterį.
Sveikata rūpinasi ne tada, kai jau blogai
Dar vienas švediškas įprotis, kurio labai trūksta daugeliui mūsų, yra savalaikė savęs priežiūra. Ten žmonės dažniau galvoja ne tik apie tai, kaip gydytis susirgus, bet ir kaip gyventi taip, kad problemų būtų mažiau.
Tai nereiškia, kad visi švedai tobuli, niekada neserga ir kas rytą pradeda nuo žalio kokteilio. Ne. Tiesiog jų kultūroje daugiau pagarbos kūnui kaip ilgalaikiam turtui. Jeigu kažkas ilgai skauda, tai nėra ignoruojama mėnesių mėnesiais. Jeigu trūksta energijos, ieškoma priežasties. Jeigu reikia pasitikrinti sveikatą, tai neatidedama iki „kada nors“.
Pas mus dažnai veikia kita logika. Kol galiu paeiti, vadinasi, nieko tokio. Kol dar dirbu, vadinasi, viskas gerai. Kol skausmas pakenčiamas, galima kentėti. Tik tada, kai kūnas pradeda labai aiškiai reikalauti dėmesio, žmogus pagaliau ieško pagalbos.
Švediškas požiūris čia daug ramesnis. Ne panikuoti dėl kiekvieno simptomo, bet ir nevaidinti geležinio žmogaus. Rūpintis savimi ne iš baimės, o iš pagarbos savo kasdienybei.
Tai galima pritaikyti labai paprastai. Neatidėlioti profilaktinių tyrimų, daugiau dėmesio skirti miegui, stebėti savijautą, laiku ilsėtis, neignoruoti nuolatinio nuovargio. Kartais didžiausias pokytis prasideda ne nuo sporto salės ar dietos, o nuo klausimo: kodėl aš taip dažnai jaučiuosi išsekęs?
„Lagom“ — kai gyvenime pagaliau nebereikia persistengti
Švedijoje dažnai minimas žodis „lagom“. Jį sunku išversti vienu žodžiu, bet prasmė maždaug tokia: nei per daug, nei per mažai. Tiek, kiek reikia.
Tai labai švediška gyvenimo filosofija. Ji matoma namuose, mityboje, darbe, apsipirkime, bendravime. Neperkrauti, nepersistengti, nesivaržyti vien tam, kad atrodytum geriau už kitus. Gyventi taip, kad būtų pakankamai.
Mūsų kasdienybėje dažnai veikia priešinga kryptis. Norisi daugiau, greičiau, gražiau, įspūdingiau. Geresnio telefono, didesnio remonto, ilgesnių atostogų, tobulesnio kūno, gražesnių nuotraukų. Net poilsis kartais tampa projektu, kurį reikia parodyti kitiems.
„Lagom“ šioje vietoje atrodo kaip tylus stabdis. Jis primena, kad ne visada reikia dar vieno daikto, dar vieno plano, dar vieno įsipareigojimo. Kartais gyvenimas pagerėja ne tada, kai kažką pridedi, o tada, kai kažką iš jo išimi.
Švedai moka vertinti paprastumą. Jiems nebūtina kiekvieną vakarienę paversti švente, kiekvienų namų — katalogo nuotrauka, kiekvienos dienos — produktyvumo varžybomis. Ir galbūt būtent dėl to jų kasdienybėje mažiau triukšmo.
Tai nereiškia, kad reikia gyventi asketiškai ar visko atsisakyti. Priešingai — „lagom“ nėra apie draudimus. Tai apie saiką, kuris leidžia jaustis ramiau. Valgyti skaniai, bet neperspausti. Dirbti atsakingai, bet nesudegti. Pirkti tai, ko reikia, o ne tai, kas trumpam užpildo nuovargį.
Ką iš to galime pasiimti sau
Švediški įpročiai nėra stebuklingas receptas, kuris vieną rytą pakeis gyvenimą. Bet jie turi vieną labai stiprią pusę — yra paprasti ir žemiški. Daugiau judėti. Laiku sustoti. Rūpintis savimi ne tada, kai jau per vėlu. Nepersistengti ten, kur galima rinktis ramybę.
Lietuvoje taip pat turime daug gerų dalykų: žmonės dirba, rūpinasi šeimomis, turi sodus, daržus, važiuoja į gamtą, moka susitvarkyti. Tačiau dažnai viską darome per jėgą, per skubėjimą, per pareigą. Net poilsį kartais reikia „užsitarnauti“.
Švedų pavyzdys primena, kad sveikesnis gyvenimas nebūtinai prasideda nuo didelių pažadų. Kartais jis prasideda nuo vakarinio pasivaikščiojimo, nuo išjungto darbo telefono, nuo paprastesnės vakarienės ar nuo sprendimo nebelaukti, kol kūnas pats sustabdys.
Nereikia tapti švedu, kad pasiskolintum kelis gerus jų įpročius. Užtenka pradėti nuo vieno — to, kurio dabar labiausiai trūksta jūsų kasdienybei.
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
