Vaikystė be telefonų, GPS ir kondicionierių: 9 dalykai, kuriuos 70-ųjų ir 80-ųjų vaikai laikė visiškai normaliais

Šiandien vaikui sunku įsivaizduoti dieną be telefono, greito interneto, navigacijos, kelių ekranų namuose ir galimybės bet kada parašyti tėvams. Tačiau 70-ųjų ir 80-ųjų vaikams tai nebuvo nepatogumas – tai buvo paprasta kasdienybė. Jie žaisdavo lauke iki sutemų, keliaudavo dviračiais nežinia kur, laukdavo mėgstamos dainos per radiją ir visai šeimai dalydavosi vienu televizoriumi.

Svarbu tai suprasti teisingai: tai nereiškia, kad šių dienų jaunimas yra silpnesnis. Tiesiog pasaulis pasikeitė taip stipriai, kad tai, kas anksčiau buvo norma, dabar daugeliui atrodytų kaip keistas ištvermės testas. Kai kurios to meto patirtys šiandien kelia nostalgiją, o kai kurios – labai paprastą klausimą: kaip žmonės taip gyveno?

Karštis be kondicionieriaus buvo tiesiog vasara

Vienas dalykas, kurį šiuolaikiniai vaikai sunkiai suprastų, – gyvenimas be oro kondicionieriaus. Dabar karštą dieną įprasta ieškoti vėsinamos parduotuvės, automobilio ar kambario. O 70-aisiais ir 80-aisiais daugelyje namų ir automobilių jokio kondicionieriaus nebuvo.

Vasaros karštis buvo tiesiog ištveriamas. Langai atidaryti, užuolaidos užtrauktos, vanduo stiklinėje, pavėsis kieme – tiek ir visos priemonės. Žmonės prisitaikydavo, o vaikai vis tiek bėgdavo į lauką, nes namuose nebūtinai būdavo vėsiau.

Tiesa, anuomet ilgų ir itin intensyvių karščio bangų buvo mažiau, todėl pati vasara dažnai atrodė lengviau pakeliama. Tačiau patogumo prasme skirtumas milžiniškas: šiandien vaikas, įsėdęs į įkaitusį automobilį be kondicionieriaus, greičiausiai labai greitai paklaustų, ar tikrai taip reikia važiuoti.

Laukas iki sutemų ir jokio nuolatinio ryšio

70-ųjų ir 80-ųjų vaikams buvo visiškai normalu išeiti į lauką ir grįžti tada, kai įsižiebia gatvių šviesos. Tėvai dažnai nežinojo tikslios vaiko buvimo vietos, o telefonų, žinučių ar vietos sekimo programėlių paprasčiausiai nebuvo.

Vaikai žaisdavo kiemuose, stadionuose, prie garažų, miškuose, laukuose ar tiesiog gatvėje. Jei reikėdavo draugo, eidavai prie jo namų, skambindavai į duris ir klausdavai, ar jis eis į lauką. Jei jo nebūdavo, keliaudavai pas kitą.

Šiandien toks laisvės lygis daugeliui tėvų atrodytų beveik neįmanomas. Paradoksalu tai, kad nusikalstamumo lygis daug kur dabar yra mažesnis nei anuomet, tačiau pavojaus jausmas tapo stipresnis. Tėvai nori žinoti, kur yra vaikas, kada grįš ir su kuo jis leidžia laiką.

Kelias be GPS ir dviračių žygiai nežinia kur

Dar vienas dalykas, kuris šiandien atrodo beveik senovinis, – gebėjimas orientuotis be navigacijos. Ilgesnei kelionei reikėjo popierinio žemėlapio, atminties, kelio ženklų ir gebėjimo klausti žmonių. Vaikas ar paauglys mokėsi pats suprasti, kur yra ir kaip grįžti.

Panašiai buvo ir su dviračiais. Užšokti ant dviračio ir kelioms valandoms dingti su draugais buvo įprasta. Nebuvo programėlės, rodančios maršrutą. Nebuvo tėvų žinučių kas penkiolika minučių. Buvo kelias, draugai, kiemai, parkai ir nuotykio jausmas.

Šiandien daug vaikų tokios laisvės neturi – ir ne vien dėl jų pačių. Pasikeitė tėvų nerimas, eismo intensyvumas, gyvenimo ritmas, miestų struktūra ir bendras saugumo suvokimas. Tai, kas tada atrodė savaime suprantama, dabar dažnai būtų laikoma per didele rizika.

Vienas televizorius visai šeimai

Dabar kiekvienas šeimos narys gali žiūrėti savo turinį: vienas telefone, kitas planšetėje, trečias per televizorių, ketvirtas kompiuteryje. O anksčiau dažnuose namuose buvo vienas televizorius, ir visa šeima turėjo susitarti, ką žiūrės.

Tai reiškė derybas, ginčus ir kartais tikrą dramą. Jei brolis ar sesuo perjungdavo kanalą mėgstamos laidos metu, konfliktas galėjo būti neišvengiamas. Nebuvo galimybės atsukti, sustabdyti, pažiūrėti vėliau ar pasirinkti kitą įrenginį.

Šiandien tokia situacija daugeliui vaikų atrodytų absurdiška. Kaip suprasti, kad laida rodoma tik vienu konkrečiu metu? Kaip suprasti, kad jei praleidai seriją, jos tiesiog nebepamatysi? Tada tai buvo normalu, ir būtent dėl to televizijos vakarai turėjo visai kitą svorį.

Nuotraukos, kurių reikėdavo laukti

Juostiniai fotoaparatai buvo dar viena praeities magija. Kadrų skaičius ribotas, todėl kiekviena nuotrauka turėjo kainą. Nebuvo šimto bandymų, filtrų ar galimybės iškart patikrinti, ar visi gerai atrodo. Nufotografavai – ir tikėkis, kad pavyko.

Tada juostą reikėdavo nunešti ryškinti ir laukti. Kartais kelias dienas, kartais ilgiau. Kai pagaliau gaudavai nuotraukas, jų peržiūra tapdavo mažu šeimos įvykiu. Vienos būdavo puikios, kitos neryškios, trečiose kažkas užsimerkęs, bet visos turėjo tikrumo jausmą.

Šiandien vaikui tai gali atrodyti nepatogu, bet būtent tas laukimas kūrė ypatingą nuotraukų vertę. Jos nebuvo begalinis srautas telefone – jos buvo daiktas, kurį laikai rankose.

Muzika ir filmai reikalavo kantrybės

Norėjai išgirsti mėgstamą dainą? Reikėjo laukti, kol ją paleis per radiją. Norėjai susikurti savo grojaraštį? Reikėjo įrašinėti dainas į kasetę, tikėtis, kad radijo vedėjas nepradės kalbėti per pradžią, ir laiku paspausti įrašymo mygtuką.

Su filmais buvo panašiai. VHS juostą reikėdavo surasti, įdėti į grotuvą ir dar atsukti į pradžią arba į norimą vietą. Jei kas nors prieš tai neatsuko juostos, laukdavai. Jei dėklas buvo ne tas, ieškodavai kitos. Jei juosta susidėvėjusi, vaizdas galėjo trūkčioti.

Šiandien, kai filmas ar daina pasiekiami per kelias sekundes, toks laukimas skamba beveik neįtikėtinai. Tačiau 70-ųjų ir 80-ųjų vaikams tai buvo įprasta pramogų dalis. Kantrybė buvo ne pasirinkimas, o būtinybė.

Vaikystė buvo ne lengvesnė, o kitokia

Žiūrint iš šiandienos, 70-ųjų ir 80-ųjų vaikystė gali atrodyti ir laisvesnė, ir sunkesnė vienu metu. Vaikai turėjo daugiau savarankiškumo, daugiau laiko lauke, daugiau tikro laukimo ir mažiau nuolatinės kontrolės. Bet kartu jie turėjo mažiau patogumo, mažiau saugumo priemonių ir daug mažiau pasirinkimo.

Šiuolaikiniai vaikai vargu ar norėtų atsisakyti telefono, interneto, navigacijos, individualaus ekrano ar galimybės bet kada susisiekti su tėvais. Ir tai normalu. Kiekviena karta auga savo sąlygomis.

Tačiau tie, kurie vaikystę praleido be GPS, be transliacijų platformų ir be kondicionieriaus, puikiai prisimena vieną dalyką: gyvenimas buvo lėtesnis, ne toks patogus, bet kupinas mažų nuotykių, kurių šiandien nebesuplanuosi programėlėje.