Viena iš svarbiausių sėkmingo bendravimo taisyklių yra komplimentai kitam žmogui. Nesvarbu, ar esate pasimatyme, ar su draugais – visi žmonės džiaugiasi, kai juos giria. Jei tai tiesa, kodėl vis dar nemokame jų priimti?
Jūs tikriausiai susidūrėte su situacija, kai komplimento gavėjas nesuprato komplimento taip, kaip jūs planavote. Pvz.:
– Šiandien atrodai nuostabiai!
– Ar vakar atrodžiau blogai?
Dėl tokios reakcijos komplimentui būdinga gera intencija geriausiu atveju nuvertinama, o blogiausiu atveju – sukelia konfliktus. Tačiau pirminė idėja nebuvo bloga. Kodėl mes būtent taip reaguojame į komplimentus?
KOMPLIMENTAS KAIP SOCIALINIS PRIPAŽINIMAS
Transakcinės analizės metodo autorius Ericas Bernas sukūrė terminą „glostymas“. Iš esmės tai yra mums reikalingas dėmesio vienetas. Juk nesąmoningai bijome, kad dingsime, jei iš kitų negausime patvirtinimo apie savo egzistavimą. Šios baimės šaltinis greičiausiai yra ankstyvoje žmonijos atsiradimo pradžioje: tada be genties palaikymo likęs žmogus būtų neišgyvenęs.
Glostymas nebūtinai turi būti malonus – pasak Berno, tai yra bet koks poelgis, susijęs su kito žmogaus buvimo pripažinimu. Tačiau visiškai aišku, kad teigiamas pripažinimas, tai yra komplimentas, turėtų sukelti daugiau entuziazmo. Kodėl kai kurie iš mūsų taip nenoriai priima pagyrimus?
SAVIGARBOS POVEIKIS
„Reakcija į komplimentą – atmetimas ar priėmimas – yra tiesiogiai susijusi su tokiomis asmeninėmis savybėmis kaip patirtis, bendravimo įgūdžiai, motyvacija ir savęs vertinimas“, – sako psichologas Vladimiras Pavlovskis. – Jei mums reikšmingi žmonės dažnai sako, pavyzdžiui: „tu kvailas“, pamažu prisiimame šią savybę.
Jei kažkas sako: „Tu protingas”, užplūsta malonumo banga, padidėja savęs vertinimas bei endorfinų kiekis kraujyje. Tačiau, tikėtina, kad išgirstame ir vidinį balsą: „Tai netiesa, tu kvailas“ – savotiška nusistovėjusios nuomonės tvirtovė. Mes pasimetame, sumurmame kažką panašaus į „Ką tu, aš visiškai kitoks…“ Tai įprastas pažintinis konfliktas, kai mūsų „aš“ tiesiog nežino, ką daryti su prieštaringa informacija“.
Žemas savęs vertinimas gali sukelti kognityvinį disonansą ir atmesti komplimentą. Bet ne visada taip būna. Netgi gana pasitikintys savimi ir savo talentais žmonės gali nemokėti priimti pelnytų pagyrimų.
AR SVARBI KOMPLIMENTŲ KOKYBĖ?
„Komplimentai dažnai sukelia norimą atsaką. Jei noriu sugėdinti pašnekovą, išbalansuoti jį, pastatyti į paklusnumo padėtį, tada naudoju necenzūrinį (priimtiną, bet su užuomina į kažką socialiai atgrasomo) komplimentą “, – sako Vladimiras Pavlovsky.
Komplimentas gali būti nepageidaujamas net jei jis neturi neigiamos reikšmės. Gana dažnai gražios moterys, pripratusios prie susižavėjimo, prašo nevertinti jų pagal išvaizdą: „Ar tikrai viskas, ką turiu, yra veidas ir figūra? Juk aš ne tik TAI“. Šiuo atveju komplimento atsisakymas yra daugiau prašymas giliau pamąstyti, nei kategoriškas atsisakymas jį priimti.
Galiausiai akivaizdus pataikavimas, išreikštas manipuliaciniais tikslais, sukelia natūralią atmetimo reakciją. „Turime ugdyti kritinį mąstymą“, – sako psichologė Julija Fedotova. – Pagyrimas gali tapti aktyvatoriumi, skatinti teigiamus pokyčius ir veiksmus, priversti patikėti savimi. Tačiau vis dėlto būtina atskirti nuoširdžius, pelnytus komplimentus ir pataikavimus, kurie neturi nieko bendro su tikrove“.
KAIP PRIIMTI KOMPLIMENTUS?
Ar verta atmesti komplimentą, neatsižvelgiant į tai, ar jis buvo nuoširdus ar su paslėpta prasme? Iš tiesų, pirmuoju atveju mes įžeidžiame žmogų, kuris buvo malonus mums, o antruoju – demonstruojame, kad injekcija pasiekė savo tikslą, tai yra išvedė mus iš emocinės pusiausvyros. Ar ne abiem atvejais būtų geriau pasakyti: „Taip, tu teisus, ačiū“? Pavyzdžiui:
– Jūs šiandien puikiai atrodote.
– Ačiū, aš irgi taip manau.
Ir tik negatyvą, užmaskuotą kaip pagyrimą, reikėtų atmesti nedvejojant ir nebijant pakenkti kažkieno jausmams. Nes, kaip rašė Claude’as Steineris, „neigiamų potėpių priėmimas yra tarsi nešvaraus vandens gėrimas“.
Taip pat skaitykite: