Vieniems pastarųjų dienų įspėjimai dėl į Lietuvos teritoriją atklystančių dronų sukėlė nerimą, kiti bandė raminti save, kad panikai nėra pagrindo. Tačiau daugelis tyliai padarė tą patį: atidarė stalčius, pažiūrėjo į dokumentų galiojimą, suskaičiavo vaistus, patikrino, ar namuose yra vandens, maisto ir bent šiek tiek grynųjų. Ne dėl panikos, o dėl paprasto klausimo: ar mano šeima būtų pasiruošusi, jei šiandien tektų reaguoti greitai?
Rasa apie tai susimąstė visai ne herojiškai. Ji nepuolė pirkti konservų dėžėmis ir neieškojo išgyvenimo kuprinės vidury nakties. Ji tiesiog stovėjo virtuvėje, klausėsi telefone gauto įspėjimo ir žiūrėjo į savo šeimą: vyras taisė vaikui dviratį, dukra ieškojo įkroviklio, mažasis prašė sumuštinio.
Namuose viskas atrodė įprasta. Per daug įprasta, kad staiga galvotum apie pavojų.
Bet tada Rasa savęs paklausė: jeigu reikėtų skubiai išeiti iš namų ar bent kurį laiką išbūti be įprastų paslaugų, ar ji žinotų, kur yra visų pasai? Ar turėtų vaiko vaistų nuo alergijos? Ar namuose yra grynųjų, jei kortelės neveiktų? Ar augintiniui užtektų ėdalo bent kelioms dienoms?
Atsakymas buvo nemalonus: kai ką turėjo, kai ko nežinojo, o kai ko net nebuvo pagalvojusi.
Parduotuvės pilnos, bet nerimas persikėlė į namų stalčius
Didelio produktų graibstymo žmonės nemato. Nei kruopų kalnai iš lentynų dingsta, nei konservų vežimais kas nors masiškai perka. Dalis žmonių maisto atsargų ir taip turi visada, kiti dar nuo pandemijos laikų nebenori kaupti to, ko paskui neprireikia.
Ir vis dėlto pastarųjų įvykių pakako, kad žmonės imtų praktiškiau vertinti savo kasdienybę. Vieni prisiminė, kad piniginėje nebeturi nė vieno gryno euro. Kiti suprato, kad svarbiausi dokumentai išmėtyti po skirtingas spintas. Treti pamatė, kad nuolat vartojamų vaistų likę vos kelioms dienoms.
Rasa irgi pradėjo nuo stalčiaus. Jame rado seną vaiko pažymėjimą, kelis nebegaliojančius draudimo lapus, paso kopiją, kurios jau seniai nereikėjo, ir visiškai tuščią žibintuvėlį be baterijų. Vaistų dėžutėje buvo trys pusiau pradėtos pakuotės nuo peršalimo, bet nebuvo vienų vaistų, kurių dukrai kartais prireikia skubiai.
Tada ji suprato, kad pasiruošimas nėra apie karo baimę. Pasiruošimas yra apie gebėjimą nesiblaškyti tada, kai ir taip neramu.
Dokumentų galiojimas, svarbiausių numerių sąrašas, vanduo, keli paprasti produktai, būtini vaistai, gyvūno maistas, įkrautas išorinis akumuliatorius, šiek tiek grynųjų – tai nėra panikos pirkinių sąrašas. Tai normalus namų saugumo minimumas, kuris praverčia ne tik dėl dronų. Gaisras, ilgesnis elektros dingimas, evakuacija dėl avarijos ar netikėta šeimos krizė gali nutikti bet kada.
Blogiausia – kraštutinumai: nei panika, nei abejingumas nepadeda
Lietuvoje žmonės į tokius įvykius reaguoja skirtingai. Vieni sako, kad nereikia imti į galvą, nes pavieniai dronai nėra šimtai atakuojančių objektų. Kiti jaučiasi nejaukiai ir nori aiškesnės informacijos, kur judėjo pavojus, ką realiai daryti ir kur slėptis. Abi reakcijos suprantamos.
Pavojingiausia, kai žmogus nueina į kraštutinumą. Vienas kraštutinumas – staiga pirkti viską iš eilės, išleisti pinigus daiktams, kurių nemoki naudoti, ar priimti brangius sprendimus vien iš baimės. Kitas kraštutinumas – apsimesti, kad nieko nevyksta, ignoruoti pranešimus, nesitraukti iš nesaugios vietos ir tęsti apsipirkimą, kai prašoma elgtis kitaip.
Rasa tai pamatė kitą dieną prekybos centre. Žmonės kalbėjo apie įspėjimus eilėje prie kasos, bet krepšeliai atrodė įprasti: pienas, duona, vaisiai, kava. Viena moteris juokavo, kad neprisipirks kruopų, nes paskui reikės kažkam atiduoti. Kitas vyras sakė, kad grynųjų visada turi, nes taip ramiau. Trečia moteris prisipažino, kad pirmą kartą susimąstė, ar jos mamos vaistų atsargų užtektų bent savaitei.
Tai nebuvo panika. Tai buvo visuomenės bandymas susidėlioti mintis.
Ramus pasiruošimas yra visai kas kita nei baimės apsėstas kaupimas. Pasiruošęs žmogus nepuola, o tiksliai žino, ką turi, ko trūksta ir ką darytų gavęs nurodymą.
Mažas pasiruošimas suteikia daugiau ramybės nei dideli pažadai
Tą vakarą Rasa su vyru susėdo prie virtuvės stalo ir per pusvalandį padarė tai, ką vis atidėliojo metų metus. Į vieną aplanką sudėjo pasus, gimimo liudijimus, draudimo dokumentus, svarbias kopijas. Patikrino vaistų likučius. Į atskirą dėžę įdėjo žibintuvėlį, baterijas, kelis vandens butelius, konservų, kruopų, powerbanką, higienos priemonių ir šiek tiek grynųjų.
Vaikams jie nepasakojo gąsdinančių istorijų. Tiesiog paaiškino, kad kiekvienuose namuose verta turėti dėžę „jeigu kas“. Kaip turime vaistinėlę, nors nesitikime susižeisti. Kaip turime gesintuvą, nors nelaukiame gaisro.
Keisčiausia, kad po to Rasa pasijuto ne labiau išsigandusi, o ramesnė. Niekas pasaulyje nuo to nepasikeitė. Dronai nedingo, žinios netapo lengvesnės, geopolitika neišsisprendė. Bet jos namuose atsirado tvarka ten, kur anksčiau buvo neaiškumas.
Ir būtent tai svarbiausia.
Žmonėms nereikia gyventi nuolatiniame pavojaus laukime. Tačiau verta kartais labai praktiškai paklausti savęs: ar žinau, kur yra mano dokumentai? Ar turiu būtinų vaistų? Ar namuose yra vandens? Ar telefonas nebūtų vienintelis mano informacijos šaltinis? Ar turėčiau grynųjų, jei kortele atsiskaityti nepavyktų? Ar žinočiau, kur eiti, jei gaučiau aiškų nurodymą?
Tokie klausimai nekuria panikos. Jie ją mažina.
Dronų istorijos daugeliui tapo nemaloniu priminimu, kad saugumas nėra vien valstybės institucijų reikalas. Taip, žmonėms reikia aiškios informacijos, patikimų pranešimų ir suprantamų nurodymų. Bet namų lygmeniu kiekvienas gali padaryti kelis paprastus dalykus, kurie kritinę akimirką sumažina chaosą.
Kartais ramybė prasideda ne nuo didelių politinių kalbų.
Kartais ji prasideda nuo tvarkingai sudėtų dokumentų, papildomos vaistų pakuotės ir kelių vandens butelių spintelėje.
