Tikriausiai ne kartą esate užėję į seną daugiabutį ir pamatę labai pažįstamą vaizdą: apačioje sienos nudažytos tamsiai žalia arba mėlyna spalva, viršuje – balta ar šviesiai pilka. Toks derinys buvo beveik visur. Mažuose miesteliuose, didmiesčių mikrorajonuose, chruščiovkėse, brežnevkėse, senose devynaukščių laiptinėse. Atrodo, lyg kažkas kadaise būtų nusprendęs: „Dažysime taip visą šalį“ – ir visi paklusniai paėmė teptukus.
Šiandien į tai dažnai žiūrima su šypsena. Vieni sako, kad sovietmečiu tiesiog nebuvo skonio, kiti mano, kad dažė tuo, ką turėjo sandėlyje. Ir, tiesą sakant, pasirinkimas tada tikrai nebuvo toks kaip dabar. Vis dėlto būtų neteisinga manyti, kad žalios ir mėlynos laiptinės atsirado tik iš atsitiktinumo ar tingėjimo. Už šio sprendimo slypėjo labai paprasta, žemiška logika.
Laiptinė turėjo atlaikyti kasdienį gyvenimą
Sovietiniame daugiabutyje laiptinė nebuvo gražus interjero projektas. Tai buvo kasdienės kovos zona. Per ją žmonės nešė viską: pirkinių krepšius, dviračius, roges, vaikų vežimėlius, senus baldus, bulvių maišus, stiklainius ir statybines medžiagas. Žiemą į vidų keliaudavo sniegas, purvas ir druska nuo batų. Vaikai bėgiodavo aukštyn žemyn, kaimynai ramstydavosi į sienas, kažkas tempdavo spintą į penktą aukštą ir neišvengiamai brūkštelėdavo kampu per dažus.
Tokios sienos turėjo atlaikyti gyvenimą, o ne gražiai atrodyti nuotraukoje. Todėl šviesios sienos apačioje buvo visiškai nepraktiškas dalykas. Jos greitai apsitrindavo, išsitepdavo, ant jų matydavosi kiekvienas prisilietimas. Reikėjo spalvos, kuri būtų pakankamai tamsi, kad paslėptų kasdienius nešvarumus, bet ne tokia niūri, kad laiptinė primintų rūsį.
Žalia tam tiko labai gerai. Ji nebuvo rėkianti, ne taip greitai atrodė purvina, o ir dažai buvo gana prieinami. Kitaip tariant, tai buvo spalva, kurią galėjai naudoti masiškai, pigiai ir be didelės rizikos.
Žalia spalva buvo laikoma ramesne akims
Buvo ir kita priežastis, apie kurią dabar retai pagalvojama. Sovietmečiu viešųjų erdvių spalvos ne visada buvo paliekamos vien dažytojams ar namų valdybos darbuotojams. Apie jas kalbėdavo ir higienos specialistai, gydytojai, žmonės, kurie domėjosi, kaip uždaros patalpos veikia žmogaus savijautą.
Žalia ir melsvai žalia spalva buvo laikoma ramesne akims, mažiau dirginančia, tinkama mokykloms, ligoninėms, poliklinikoms, gamybinėms patalpoms. Todėl nieko keisto, kad ji persikėlė ir į daugiabučių laiptines.
Mintis buvo gana paprasta: žmogus grįžta po darbo, po triukšmo, po transporto, po miesto dulkių, ir bent jau jo laiptinė neturėtų papildomai spausti nervų. Žinoma, realybėje sovietinė laiptinė ne visada buvo ramybės oazė. Ten galėjo mirksėti lemputė, girgždėti durys, kvepėti dažais, rūsiu ar kaimynės verdama kopūstiene. Bet pats spalvos pasirinkimas nebuvo visiškai aklas. Buvo tikima, kad žalia ir mėlyna žmogų veikia ramiau nei, tarkime, raudona ar ryškiai geltona.
Kodėl apačia buvo tamsi, o viršus šviesus
Apatinė sienos dalis dažniausiai būdavo dažoma tamsesne aliejine spalva ne dėl grožio. Ji tiesiog buvo labiausiai pažeidžiama. Būtent ją lietė rankos, krepšiai, rogės, dviračiai ir baldų kampai. Aliejinius dažus buvo galima plauti, jie buvo atsparesni ir ilgiau laikydavo tvarkingą vaizdą.
Viršutinė sienos dalis likdavo šviesi, nes laiptinėms labai trūko šviesos. Lemputės dažnai būdavo silpnos, langai – maži, o kai kur jų beveik nebuvo. Baltas ar šviesus viršus bent kiek atspindėdavo šviesą ir neleisdavo erdvei visiškai „užsidaryti“. Tai buvo paprastas, pigus ir gana veiksmingas būdas padaryti laiptinę ne tokią niūrią.
Mėlyna atsirado dėl tų pačių priežasčių
Mėlyna ir žydra spalvos plačiau paplito kiek vėliau. Jos turėjo panašių privalumų: ant jų ne taip matėsi dulkės, nutrinimai, smulkūs nešvarumai, be to, jos atrodė kiek gaiviau. Kai kur mėlyni atspalviai buvo pasirenkami todėl, kad suteikdavo švaros įspūdį, ypač prastai apšviestose erdvėse.
Ryškių spalvų paprastai vengta. Raudona, oranžinė ar intensyvi geltona laiptinėje būtų greitai pradėjusi erzinti, o ir praktinės naudos iš jų nedaug. Laiptinė nebuvo vieta eksperimentams – ji turėjo būti pigi, patvari ir kuo ilgiau atrodyti padoriai.
Daug sprendimų buvo paprasti, bet apgalvoti
Įdomiausia tai, kad daug sovietinių sprendimų, nors šiandien atrodo grubūs ar neestetiški, buvo paremti labai aiškiu praktiškumu. Laiptai turėjo būti tokio pločio, kad jais būtų galima užnešti baldus. Grindys turėjo neslysti. Sienų apačia turėjo būti plaunama. Viršus – šviesinti erdvę. Spalva – raminti akis ir slėpti purvą. Tai nebuvo dizainas dabartine prasme, bet tai buvo masinio gyvenimo logika.
Žinoma, niekas tada nekalbėjo apie „antistresinę paletę“ ar „biofilinį dizainą“. Tiesiog atėjo dažytojas, atsinešė kibirą žalių dažų ir nudažė pusę laiptinės. Bet keista tai, kad šiandien dizaineriai vėl grįžta prie panašių spalvų. Prigesinta žalia, melsvai pilka, švelni mėlyna dabar naudojamos biuruose, klinikose, naujų daugiabučių holuose ir bendrose erdvėse. Tik dabar tai pateikiama gražiais žodžiais, su vizualizacijomis ir brangiomis paletėmis.
Tai buvo ne mada, o sveikas protas
Senoje laiptinėje viskas buvo daug paprasčiau. Žalia siena reiškė: bus mažiau matyti purvas, lengviau nuplauti, pigiau perdažyti ir ne taip vargins akis. Mėlyna – panašiai. Jokios didelės romantikos, bet daug sveiko proto.
Todėl kitą kartą užėję į seną daugiabutį ir pamatę tą pažįstamą žalią ar mėlyną sieną, galite į ją pažiūrėti kiek kitaip. Tai ne tik sovietinio niūrumo ženklas ir ne vien prasto skonio palikimas. Tai labai praktiško laikmečio detalė, kai daiktai buvo daromi ne tam, kad gražiai atrodytų internete, o tam, kad atlaikytų kasdienį gyvenimą.
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
