Pulte pilna mygtukų, kurių niekas nespaudžia: kodėl gamintojai jų vis tiek nepašalina

Kiekvienuose namuose yra daiktas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas, bet prireikus gali išvesti iš kantrybės greičiau nei lėtas internetas. Tai televizoriaus pultas. Ant stalo, tarp sofos pagalvių, po pledu ar kažkur virtuvėje, nors niekas jo ten nenešė. Atrodo, daiktas mažas, bet mygtukų ant jo tiek, kad vakare, kai norisi tik patildyti garsą, galima netyčia atsidurti nustatymuose, įjungti subtitrus, pakeisti vaizdo šaltinį arba paleisti programėlę, kurios gyvenime nenaudojote.

Situacija daugeliui pažįstama. Sėdi žmogus vakare, žiūri filmą ar žinias, kambaryje prigesinta šviesa. Reikia tik vieno dalyko – sumažinti garsą, nes kažkas namuose jau miega. Paimi pultą nežiūrėdamas, pirštas ieško įprastos vietos, bet pataiko ne ten. Ekrane staiga atsiranda keistas meniu, televizorius klausia apie HDMI, vaizdas dingsta, o žmogus jau murmėdamas spaudo viską iš eilės, bandydamas grąžinti tai, kas ką tik veikė.

Tada ir kyla labai paprastas klausimas: kodėl šiame pulte yra tiek mygtukų, jei daugumos jų niekas normaliai nenaudoja? Juk telefonai tapo beveik be mygtukų, kompiuteriai paprastėja, programėlėse viskas valdoma pirštu. O televizoriaus pultas vis dar atrodo kaip seno vaizdo grotuvo, palydovinės antenos, kosminio laivo ir bankomato mišinys.

Daug mygtukų sukuria jausmą, kad gavote daugiau

Viena priežastis labai paprasta ir šiek tiek nemaloni: pultas su daug mygtukų žmogui atrodo „rimtesnis“. Net jei realiai naudojami tik penki ar šeši mygtukai, pasąmonėje veikia mintis, kad daug mygtukų reiškia daug funkcijų. O daug funkcijų reiškia, kad televizorius neva vertingesnis.

Parduotuvėje žmogus dažnai neanalizuoja kiekvienos funkcijos. Jis mato didelį ekraną, gražų vaizdą, išmanias galimybes ir pultą, kuris atrodo solidžiai. Jei pultelis būtų labai mažas, tik su keliais mygtukais, daliai pirkėjų jis galėtų pasirodyti per paprastas. Tarsi gamintojas kažką sutaupė, apkarpė ar nedavė viso komplekto.

Todėl gamintojams saugiau palikti daugiau mygtukų. Net jei pusė jų skirti funkcijoms, kurias naudos vienas žmogus iš dešimties, jie vis tiek kuria įspūdį, kad įrenginys gali daug. Kitaip tariant, dalis mygtukų yra ne dėl kasdienio patogumo, o dėl jausmo, kad nusipirkote ne paprastą ekraną, o „išmanų centrą“.

Kai kurie mygtukai ant pulto yra tiesiog reklama

Dabar ant daugelio pultų galima rasti atskirus mygtukus „Netflix“, „YouTube“, „Prime Video“ ar kitoms platformoms. Iš pirmo žvilgsnio atrodo patogu: paspaudei vieną kartą ir programa atsidarė. Bet čia yra ir kita pusė. Tokie mygtukai dažnai atsiranda ne vien todėl, kad gamintojas labai rūpinasi jūsų vakaro patogumu.

Pultas yra viena geriausių vietų reklamai namuose. Jis visada po ranka. Jį mato visa šeima. Jis guli ant stalo, sofos, spintelės. Platformos pavadinimas ant mygtuko nuolat primena apie paslaugą, net jei jos nenaudojate. O jei paspaudžiate netyčia, televizorius dar kartą pabando jus ten nuvesti.

Todėl dalis pulto mygtukų naudingi ne tiek žmogui, kiek verslui. Jūs norėtumėte paprastesnio valdymo, o gamintojui ir platformoms naudinga, kad konkretus pavadinimas būtų matomas kasdien. Tai maža reklamos lenta, kurią laikote rankoje.

Kodėl vien išjungti televizorių neužtenka

Kodėl jų tiesiog neišmeta

Atrodytų, paprasta: gamintojas galėtų paimti pultą, palikti tik reikalingiausius mygtukus ir visi būtų laimingesni. Bet realybėje pulto perdarymas kainuoja pinigus. Reikia naujo korpuso, naujos formos plastiko gamybai, naujos elektronikos plokštės, bandymų, instrukcijų, suderinamumo su skirtingais televizoriaus modeliais. Tai neatrodo didelis dalykas, bet masinėje gamyboje kiekvienas pakeitimas tampa išlaidomis.

Dėl to gamintojai dažnai pasirenka paprastesnį kelią: naudoja jau esamus pultų dizainus, šiek tiek juos pakeičia ir pritaiko keliems modeliams iš karto. Viename televizoriuje tam tikri mygtukai reikalingi, kitame beveik ne. Vienoje šalyje populiari viena platforma, kitoje – kita. Bet gamintojui pigiau padaryti universalų pultą, kuris tinka daugeliui atvejų, nei kiekvienam modeliui kurti idealiai švarų ir paprastą variantą.

Taip namuose atsiranda pultas, kuris tarsi sukurtas ne konkrečiam žmogui, o visiems įmanomiems žmonėms vienu metu. Vienam reikia kanalų numerių, kitam – programėlių, trečiam – subtitrų, ketvirtam – senų funkcijų, penktam – prijungti žaidimų konsolę. Rezultatas: daug mygtukų ir daug painiavos.

Vyresniems žmonėms mygtukai kartais yra patogiau nei meniu

Yra ir kita pusė, kurios nereikėtų ignoruoti. Ne visiems patinka minimalistiniai pultai. Jaunesniems gal patogu naršyti meniu, naudoti balsą, programėlę telefone ar kelis universalius mygtukus. Bet vyresniam žmogui dažnai daug paprasčiau, kai funkcija turi atskirą mygtuką.

Lietuviškuose namuose tai matyti labai dažnai. Naujas televizorius gali būti išmanus, su programėlėmis ir balsiniu valdymu, bet tėčiui ar močiutei vis tiek reikia aiškių skaičių, garso, kanalų ir išjungimo mygtuko. Jie nenori ieškoti funkcijos meniu. Jie nori paspausti ir matyti rezultatą. Net jei pultas atrodo perkrautas, fizinis mygtukas kai kuriems žmonėms suteikia saugumo jausmą.

Dėl to gamintojai negali pulto staiga paversti maža blizgia lazdele su trimis mygtukais. Vieniems tai būtų modernu, kitiems – tikras galvos skausmas. Televizorių naudoja ne vienas žmogus, o visa šeima: vaikai, tėvai, seneliai, svečiai. Pultas turi kažkaip tikti visiems, todėl ir lieka kompromisas, kuris dažnai erzina visus po truputį.

Tamsoje pirštai atsimena geriau nei akys

Dar viena labai gyvenimiška priežastis – pultu dažnai naudojamės nežiūrėdami. Vakare, tamsoje, gulint ant sofos, valgant vakarienę ar jau beveik miegant. Tokiu metu žmogus ne skaito užrašus ant mygtukų, o ieško jų pirštais.

Todėl fiziniai mygtukai turi prasmę. Pirštas ilgainiui prisimena, kur yra garsas, kur kanalai, kur grįžimo mygtukas. Kai kurie mygtukai būna iškilūs, kiti įdubę, vieni didesni, kiti mažesni. Jei pultas būtų visiškai lygus arba per daug minimalistinis, daliai žmonių būtų dar sunkiau juo naudotis tamsoje.

Ir dar viena paprasta tiesa: didesnį pultą lengviau rasti. Nors jis vis tiek stebuklingai dingsta tarp sofos pagalvių, bet jei būtų dar mažesnis, dinginėtų dar dažniau. Kartais tie papildomi mygtukai bent jau padaro pultą tokiu, kurį įmanoma apčiuopti po pledu.

Pultas liko senas, nes namuose gyvena skirtingi laikai

Televizoriaus pultas iš tikrųjų yra keistas daiktas, nes jame susitinka kelios epochos. Ant jo yra skaičiai kaip senais laikais, spalvoti mygtukai, kurių daug kas nesupranta, programėlių mygtukai iš naujos transliacijų eros, nustatymai, šaltiniai, subtitrai, meniu, rodyklės ir dar funkcijos, kurios galbūt buvo svarbios prieš dešimt metų.

Jis atrodo netvarkingas todėl, kad mūsų namai irgi nėra visiškai modernūs ar visiškai seni. Vienas žmogus žiūri televiziją per anteną, kitas – per programėlę, trečias jungia žaidimų konsolę, ketvirtas nori tik „YouTube“, o penktas vis dar naudoja kanalų numerius. Gamintojas bando visus sutalpinti į vieną plastikinį daiktą.

Todėl pultas pilnas mygtukų ne dėl vienos priežasties. Tai rinkodara, reklama, taupymas, įpročiai, vyresnių žmonių poreikiai ir bandymas padaryti vieną pultą visiems gyvenimo atvejams.

Daugumos mygtukų nenaudosime, bet jie dar ilgai nedings

Tikėtina, kad ateityje pultai paprastės. Kai kurie jau dabar turi mažiau mygtukų, daugiau valdymo balsu, o televizorių galima valdyti telefonu. Tačiau visiškai paprasti pultai dar ilgai netaps vieninteliu standartu, nes namuose televizorių naudoja labai skirtingi žmonės.

Kol vienas šeimos narys nori vieno mygtuko „Netflix“, kitas – kanalų numerių, o trečias – tiesiog didelio išjungimo mygtuko, gamintojai ir toliau paliks daugiau funkcijų, nei daugumai reikia. Tai ne visada patogu, bet tai saugus sprendimas masinei rinkai.

Todėl kitą kartą, kai vakare netyčia paspausite ne tą mygtuką ir televizorius parodys meniu, kurio niekada gyvenime nenorėjote matyti, galima nusiraminti: problema ne tik jūsų piršte. Pultas tikrai sukurtas ne taip paprastai, kaip galėtų būti.

Jis turi daug mygtukų todėl, kad vieni jų parduoda funkcijų įspūdį, kiti reklamuoja paslaugas, treti liko dėl senų įpročių, o ketvirti reikalingi tiems žmonėms, kurie be jų jaustųsi pasimetę. O daugumai mūsų kasdien vis tiek užtenka trijų dalykų: įjungti, patildyti ir kažkaip sugrąžinti vaizdą, kai netyčia paspaudi ne ten.