Šalia gyvenančio kaimyno šuo iškapstė mano daržą. Kai paprašiau bent sutvarkyti lysves, išgirdau: „Tai reikėjo geriau apsitverti“

– Tai reikėjo geriau apsitverti, – pasakė kaimynas, kai parodžiau jam išrautus daigus ir paprašiau padėti sutvarkyti lysves. Jo šuo tuo metu stovėjo šalia, žemėtu snukiu, o kaimynas laikė jį už antkaklio ir dairėsi savo kiemo link.

Dar prieš kelias minutes tą patį šunį buvau radęs mano darže. Vienoje lysvėje iškapstytos duobės, kitoje ištrypti ką tik sudygę augalai, keli agurkų daigai išversti kartu su žemėmis.

Pasakiau, kad neprašau nei naujos tvoros, nei apmokėti visos vasaros derliaus. Paprašiau ateiti su grėbliu, sulyginti žemes ir atnešti naujų daigų vietoj tų, kuriuos jo šuo išrovė.

– Dar pažiūrėsim, ar jie neprigis, – atsakė jis.

„Šuo juk nesupranta“

Į kiemą tą rytą išėjau su puodeliu kavos. Iš pradžių pamačiau ant tako išmėtytas žemes ir pagalvojau, kad žmona kažką persodino, bet tada už šiltnamio pasigirdo šnarėjimas.

Šuo dirbo net atsisukdamas į mane: pakapsto priekinėmis letenomis, pauosto ir vėl kasa. Pašaukiau vardu, nes gyvūną pažinojau – mūsų sklypus skyrė tvora, o su šeimininku iki tol normaliai pasisveikindavome.

Šuo pribėgo vizgindamas uodegą. Nuvedžiau jį prie vartelių ir paskambinau kaimynui, kad ateitų pasiimti.

Kol jo laukiau, telefonu nufotografavau daržą. Vieną daigą dar pakėliau, apžiūrėjau šaknis ir padėjau į pavėsį, tikėdamasis išgelbėti.

Kaimynas atėjo su šlepetėmis, rankoje nešėsi pavadėlį. Pirmiausia subarė šunį, paskui manęs paklausė, pro kur jis pateko.

Parodžiau tarpą po tvora, ties vieta, kur sklypas truputį leidžiasi žemyn. Žemė ten buvo šviežiai iškasta, o ant vielos likę šuns plaukų.

– Va, matai. Būtum čia uždėjęs lentą, nebūtų pralindęs.

Iš pradžių net nesupratau, ar jis rimtai. Stovėjau savo kieme, laikiau rankoje išrautą daigą ir staiga turėjau aiškintis, kodėl nepasiruošiau jo šuns apsilankymui.

– O kodėl jis išvis vaikšto palaidas? – paklausiau.

– Pas mane kieme buvo. Aš gi jo pas tave neatvedžiau.

Tuomet ir paprašiau bent sutvarkyti lysves. Išgirdęs atsakymą apie geresnę tvorą, jau kalbėjau garsiau, negu norėjau.

– Tai jeigu tavo šuo rytoj pas mane gėlyną išraus, irgi pats kaltas būsiu?

Jis timptelėjo pavadėlį ir pasakė, kad su manimi iš ryto neįmanoma susikalbėti. Dar pridūrė, kad šuo juk nesupranta, kur daržas, o kur galima kasti.

Dėl šito nesiginčijau. Šuo tuo metu bandė pasiekti mano ranką, turbūt tikėjosi būti paglostytas.

Parodžiau, kas liko po jo pasivaikščiojimo

Kaimynui išėjus, dar kurį laiką stovėjau prie lysvių. Paskui grįžau į namus, padėjau jau atšalusią kavą ir atsinešiau darbo pirštines.

Žmona išėjo paskui mane. Pamačiusi vieną daigą ant tako, paklausė, kodėl persodinu, ir tik priėjusi arčiau suprato, kas atsitiko.

Suskaičiavome, ką dar galima palikti, o ką teks keisti. Dalis augalų buvo tik užversti žemėmis, tačiau kelių stiebai perlaužti, o vienoje vietoje sėjos eilutės nebesimatė visai.

– Jis bent atsiprašė? – paklausė žmona.

Pasakiau, kad man pasiūlė geriau apsitverti. Ji nusimovė vieną pirštinę, pažiūrėjo į mane ir tik paklausė:

– Čia tas pats žmogus, kuriam pernai padėjai nešti šaldiklį į rūsį?

Tas pats. Nešėme dviese, nes vienas nebūtų susitvarkęs, o jo žmona tuomet dar buvo pasiūliusi kavos.

Nenorėjau dabar eiti ir priminti šaldiklio. Vis dėlto tą rytą jis kelis kartus atėjo į galvą, ypač kai klūpėdamas rinkau nuo tako žemes.

Didžiausias duobes užlyginau iš karto. Negalėjau visko palikti kelioms dienoms vien tam, kad kaimynas vėliau geriau matytų.

Po pietų nuvažiavome nupirkti trūkstamų daigų, sėklų ir šiek tiek substrato. Sumokėjome 27,60 euro, o kvito šįkart neišmečiau.

Grįžęs nusiunčiau kaimynui nuotraukas ir trumpą žinutę. Parašiau, kad dalį jau sutvarkiau, pridėjau kvitą ir paprašiau atlyginti tai, ką teko pirkti iš naujo.

Atsakymą gavau po kelių valandų:

„Už visą tavo daržą aš nemokėsiu.“

Perskaičiau žinutę žmonai. Ji paprašė neatsakyti iš karto, nes jau buvau pradėjęs rinkti tokį tekstą, po kurio turbūt būtume nebesisveikinę.

Galiausiai parašiau vieną sakinį:

„Prašau 27,60 euro už pakeistus augalus ir medžiagas, ne už visą daržą.“

Prie vartelių susitikome dar kartą

Kitą dieną jį pamačiau kieme. Paklausiau, ar galime normaliai pasikalbėti, nes nenoriu šitos istorijos tęsti žinutėmis visą savaitę.

Jis iškart pradėjo nuo to, kad nuotraukose viskas atrodo baisiau negu iš tikrųjų. Pasiūliau ateiti ir pažiūrėti, kas dar nesutvarkyta.

Šįkart į daržą nuėjome be šuns. Parodžiau jau išlygintą dalį, likusias duobes ir augalus, kuriuos buvome atsodinę į vietą, bet jie vis tiek nuvyto.

– Čia dar reikia ir iš naujo sėti? – paklausė jis.

Pasakiau, kad taip. Vienoje lysvėje nebegalėjau atskirti, kur sėklos likusios, o kur žemė išmesta ant tako.

Tada jis pirmą kartą pritūpė ir pažiūrėjo iš arčiau. Iki tol mūsų pokalbis vyko stovint prie vartelių, iš kurių matėsi tik dalis daržo.

– Nu, pridirbo, – tarė.

– Apie tai tau ir kalbu nuo vakar.

Kurį laiką abu tylėjome. Paskui jis paklausė, ar galiu atsiųsti sąskaitos numerį, ir pasakė tuos pinigus pervesiantis.

Tačiau iškart grįžo prie tvoros:

– Vis tiek tą apačią tau reikėtų uždaryti. Jis dabar žinos, pro kur pralįsti.

Pasakiau, kad laikinai tarpą uždengiau, bet savo kieme šuns laikyti negaliu. Paklausiau, ką jis pats ketina daryti, kad gyvūnas nebeišbėgtų.

Jis numojo ranka, tačiau tą vakarą išgirdau, kaip kažką kala savo sklypo pusėje. Vėliau pamačiau, kad apačioje pritvirtino lentą.

Pinigus grąžino, bet dėl kaltės nesutarėme

Pavedimą gavau kitą rytą. Lygiai 27,60 euro, mokėjimo paskirtyje parašyta „už daigus“.

Po darbo išėjau baigti tvarkyti likusią lysvę. Kaimynas, pamatęs mane su grėbliu, per tvorą paklausė, ar ilgai dar ten vargsiu.

Atsakiau, kad greičiau baigčiau, jei kas nors palaikytų maišą žemėms. Jis nuėjo į namus ir po kelių minučių atėjo su savo pirštinėmis.

Dirbome gal pusvalandį. Jis surinko ant tako išmėtytas žemes, aš lyginau lysvę, paskui abu pakėlėme išverstą jos krašto lentą ir pastatėme į vietą.

Apie šunį beveik nekalbėjome. Tik išeidamas kaimynas pasakė, kad pinigus pervedė ir padėjo todėl, jog nenori pyktis dėl kelių augalų.

Aš atsakiau, kad būčiau viską priėmęs kitaip, jei tą pirmą rytą būtų tiesiog pasakęs: „Atsiprašau, ką dabar darom?“

Jis trumpam sustojo, paskui pasakė:

– Nu, bet ir tu galėjai ramiau.

Daugiau ginčytis nepradėjau. Lysvė jau buvo sutvarkyta, nauji daigai pasodinti, o tarpas po tvora uždengtas.

Šuo daugiau pas mane neatėjo. Su kaimynu sveikinamės, tačiau kavos vienas kito kieme nuo to karto dar negėrėme.

O kas šioje situacijoje turėjo pirmas imtis tvoros – aš, norėdamas apsaugoti savo daržą, ar jis, norėdamas sulaikyti savo šunį?