Vandenį virdulyje užkaičiate antrą kartą? Štai kodėl dėl to tiek daug ginčijamasi

Daugelyje namų tai nutinka kasdien. Į virdulį įpilama vandens, jis užverda, bet arbata taip ir lieka nepadaryta. Po valandos kažkas vėl paspaudžia mygtuką, tas pats vanduo užkaista dar kartą, o tada prisimenamas senas perspėjimas: vandens antrą kartą virinti negalima.

Vieni tuo tiki be jokių abejonių. Kiti tik numoja ranka ir sako, kad tai dar vienas buities mitas. Tiesa, kaip dažnai būna, yra per vidurį. Pats pakartotinis virinimas dažniausiai nėra kažkas pavojingo, bet jis iškelia kitą klausimą – kokį vandenį apskritai pilame į virdulį.

Jeigu vanduo švarus, tinkamas gerti ir jame nėra pavojingų priemaišų, vien tai, kad jis užvirinamas antrą kartą, paprastai netampa problema. Tačiau jeigu vandens kokybė prasta, virinimas stebuklo nepadarys.

Kodėl žmonės bijo pakartotinai virinto vandens

Dažniausiai sakoma, kad kelis kartus užvirintas vanduo tampa „sunkus“, „negyvas“ arba jame susikaupia kenksmingų medžiagų. Tokie paaiškinimai skamba grėsmingai, bet ne visada tiksliai nusako, kas iš tikrųjų vyksta.

Verdant vanduo garuoja. Tai reiškia, kad jo kiekis mažėja, o kai kurios jame esančios medžiagos lieka. Druskos, mineralai ar kitos priemaišos neišgaruoja kartu su garais taip paprastai. Todėl teoriškai, jeigu tą patį vandenį virinsite daug kartų ir dalis jo vis išgaruos, kai kurių medžiagų koncentracija gali šiek tiek padidėti.

Būtent iš čia ir atsiranda pagrindinė baimė. Žmonės pradeda galvoti, kad antrą ar trečią kartą užvirintas vanduo staiga tampa pavojingas. Tačiau kasdienėje situacijoje, kai virdulyje likęs vanduo užkaitinamas dar kartą, toks pokytis paprastai nėra dramatiškas.

Svarbiausia ne tai, ar vanduo virintas vieną, ar du kartus. Svarbiausia – ar jis iš pradžių buvo tinkamas gerti.

Virinimas nepašalina visų priemaišų

Dar viena klaida – manyti, kad virinimas išvalo vandenį nuo visko. Taip nėra. Virinimas gali sunaikinti dalį mikroorganizmų, todėl tam tikrose situacijose jis tikrai naudingas. Tačiau jis nepašalina visų cheminių junginių.

Jeigu vandenyje yra nitratų, arseno, fluoro ar kitų nepageidaujamų medžiagų, pats virinimas jų tiesiog nepanaikins. Kai kuriais atvejais, vandeniui garuojant, jų koncentracija net gali nežymiai padidėti.

Tai ypač aktualu ten, kur naudojamas ne centralizuotas miesto vanduo, o šulinio ar gręžinio vanduo. Lietuvoje dalis žmonių vis dar geria vandenį iš individualių šaltinių, o tokio vandens kokybė priklauso nuo vietovės, dirvožemio, taršos, trąšų naudojimo ir kitų veiksnių.

Todėl jeigu vanduo kelia įtarimų, problema nėra virdulys. Problema yra pats vandens šaltinis.

Ar antrą kartą užvirintas vanduo tikrai pavojingas?

Daugeliu atvejų – ne. Jeigu kalbame apie geriamąjį vandentiekio vandenį, kuris atitinka saugos reikalavimus, pakartotinis užvirinimas buityje neturėtų kelti didelės rizikos. Pavojingų medžiagų kiekiai tokiame vandenyje paprastai būna labai maži, o vienas papildomas virinimas jų nepaverčia nuodu.

Žinoma, nereikėtų paversti to įpročiu, kai tas pats vanduo virdulyje stovi dienomis, nuolat šildomas, ataušinamas ir vėl kaitinamas. Tokiu atveju labiau nukenčia ne tik skonis, bet ir pati buities logika: paprasčiau įsipilti šviežio vandens.

Pakartotinai virintas vanduo dažnai būna prastesnio skonio. Jis gali atrodyti „plokštesnis“, nes kaitinant keičiasi ištirpusio deguonies kiekis, o virdulyje kaupiasi kalkės. Tai nėra tas pats, kas rimtas pavojus sveikatai, bet arbatos ar kavos skoniui tai gali turėti įtakos.

Kada geriau nerizikuoti

Atsargiau reikėtų elgtis, jei nežinote, kokios kokybės vandenį naudojate. Jei vanduo imamas iš šulinio, senos sistemos, neaiškaus gręžinio ar turi neįprastą kvapą, spalvą, skonį, vien virinimu pasikliauti nereikėtų.

Tokiais atvejais verta atlikti vandens tyrimą. Tai ypač svarbu šeimoms su mažais vaikais, nėščiosioms, vyresnio amžiaus žmonėms ar tiems, kurie turi sveikatos problemų. Jeigu vandenyje yra cheminių priemaišų, jų neišspręs nei pirmas, nei antras virinimas.

Distiliuotą arba tinkamai išvalytą vandenį pakartotinai virinti galima ramiau, nes jame nėra tų priemaišų, kurios galėtų kelti klausimų. Vis dėlto kasdieniam gėrimui daugelis renkasi paprastą geriamąjį vandenį, todėl svarbiausia žinoti jo kilmę.

Paprasta taisyklė namams

Jeigu virdulyje liko šiek tiek vandens ir po valandos jį užkaičiate dar kartą, panikuoti nereikia. Tai nėra buitinė katastrofa. Tačiau jei vanduo stovėjo ilgai, virdulys pilnas kalkių, o jūs nežinote, kokia vandens kokybė, geriau jį išpilti ir įsipilti šviežio.

Pagrindinė taisyklė labai paprasta: bijoti reikia ne antro virinimo, o prasto vandens. Virinimas gali padėti kai kuriose situacijose, bet jis nėra stebuklingas filtras. Todėl sveikiausias įprotis – naudoti kokybišką geriamąjį vandenį, reguliariai nukalkinti virdulį ir nekurti panikos ten, kur jos nereikia.