„airBaltic“ siekia iki 257 mln. eurų finansavimo su 25 % palūkanomis: kada verslą dar verta gelbėti, o kada jau per vėlu?

Latvijos nacionalinės oro linijų bendrovės „airBaltic“ finansinė padėtis pastarosiomis savaitėmis vėl atsidūrė dėmesio centre. Bendrovė susitarė dėl galimybės gauti iki 257 mln. eurų laikinojo finansavimo, kurio palūkanų norma siekia 25 proc., o Latvijos valdžia rugsėjo 8-ąją pritarė finansinio stabilizavimo proceso tęsimui. Tačiau tokios istorijos kelia gerokai platesnį klausimą, aktualų ir Lietuvos verslui: kada papildomi pinigai iš tikrųjų gali išgelbėti įmonę, o kada jie tik nukelia problemą keliems mėnesiams ar metams?

Vien skolos dydis į šį klausimą neatsako. Įmonė gali būti smarkiai įsiskolinusi, bet turėti veikiantį ir pelningą verslą, kuriam tiesiog pritrūko laiko. Kita bendrovė gali turėti gerokai mažiau skolų, tačiau kiekvieną mėnesį deginti pinigus ir neturėti realaus plano, kaip sustabdyti nuostolius. Būtent šis skirtumas, pasak advokatų kontoros COBALT Bankroto ir restruktūrizavimo praktikos grupės vyresniosios teisininkės dr. Ievos Strunkienės, ir lemia, ar restruktūrizavimas turi prasmę.

Didelė skola dar nereiškia, kad įmonė pasmerkta

Verslo finansinė krizė gali prasidėti visai ne todėl, kad pats verslas yra blogas. Kartais vienu metu sueina didelės paskolos grąžinimo terminas, uždelstai atsiskaito svarbiausias klientas, netikėtai išauga žaliavų ar energijos kainos, o pinigų sąskaitoje tiesiog nepakanka visiems artimiausiems mokėjimams.

Tokioje situacijoje įmonė gali vėluoti vykdyti įsipareigojimus, nors jos produktas tebėra perkamas, klientai niekur nedingo, darbuotojai dirba, o pagrindinė veikla vis dar pajėgi uždirbti pinigus. Tokiam verslui papildomas laikas gali būti būtent tai, ko reikia.

Lietuvoje restruktūrizavimas tam ir skirtas – ne bet kokia kaina išlaikyti gyvą bendrovės pavadinimą, o padėti išsaugoti gyvybingą verslą, kuris turi realią galimybę ateityje vykdyti savo įsipareigojimus.

Priemonės gali būti labai skirtingos: kreditoriai gali sutikti atidėti dalį mokėjimų, keisti skolų grąžinimo grafiką, dalį skolos konvertuoti į kapitalą, gali būti ieškoma investuotojo, parduodamas nereikalingas turtas ar nuostolinga verslo dalis, mažinamos sąnaudos ir pertvarkoma pati veikla.

Tačiau visa tai turi prasmę tik tada, jeigu po pertvarkos lieka verslas, kuris gali uždirbti daugiau, negu išleidžia.

Vienas klausimas labai greitai parodo tikrąją problemą

Vertinant įmonę galima užduoti gana negailestingą klausimą: jeigu šiandien sumažintume skolų naštą ir duotume jai dar dvejus metus, kas po tų dvejų metų būtų kitaip?

Jeigu atsakymas yra konkretus – sumažintos sąnaudos, pelningesnės sutartys, naujas investuotojas, parduota nuostolinga veikla, išaugusios pajamos ar pakeistas verslo modelis – restruktūrizavimas gali turėti logikos.

Jeigu atsakymas apsiriboja „tikimės, kad situacija pagerės“, prasideda visai kita istorija.

Įsivaizduokime bendrovę, kuri šiemet negali grąžinti didelės paskolos. Kreditorius sutinka palaukti dvejus metus. Jeigu per tą laiką įmonė grįžta į pelningą veiklą ir sukaupia pinigų skolai padengti, atidėjimas jai iš tiesų padėjo.

Bet jeigu po dvejų metų lieka ta pati sena paskola, o šalia jos jau stovi naujos skolos tiekėjams, darbuotojams ir valstybei, papildomas laikas nieko neišsprendė. Jis tik atidėjo tą pačią krizę.

Būtent todėl vertinant finansinių sunkumų patiriantį verslą svarbesnis ne vien banko sąskaitos likutis šiandien, o tai, ar pagrindinė veikla apskritai turi ekonominę ateitį.

Šie ženklai jau turėtų įjungti raudoną lemputę

Situacija tampa gerokai pavojingesnė, kai įmonė ne tik nebegali padengti senų skolų, bet iš kasdienės veiklos pradeda kurti vis naujas.

Nuolat vėluojantis darbo užmokestis, nesumokami mokesčiai, augančios skolos tiekėjams, sąskaitų ar turto areštai ir priverstinis išieškojimas jau rodo ne vien trumpalaikį nepatogumą. Dar vienas labai aiškus ženklas – tiekėjai nebenori duoti prekių ar paslaugų be išankstinio apmokėjimo, o klientai ir svarbiausi darbuotojai pradeda trauktis.

Tačiau pavojingiausias signalas atsiranda tuomet, kai naujų skolų reikia ne senai skolai refinansuoti, o tiesiog kasdienei nuostolingai veiklai palaikyti.

Tada pinigai pradeda veikti kaip kibiras, kuriuo vanduo pilamas į kiaurą talpą. Galima gauti dar vieną paskolą, atidėti mokėjimą ar rasti naują kreditorių, tačiau jeigu verslo modelis nesikeičia, skolos tik didėja.

Dėl to ir didelį naują finansavimą gavusios bendrovės nebūtinai tampa saugios. Kartais labai brangus finansavimas yra ne problemos išsprendimas, o galimybė nusipirkti šiek tiek laiko, per kurį privaloma padaryti esminius pokyčius.

Didžiausia klaida padaroma dar iki restruktūrizavimo

Pasak I. Strunkienės, viena dažniausių verslo problemų yra ne pats restruktūrizavimas, o tai, kada apie jį pradedama galvoti.

Vadovai dažnai laukia: gal kitą mėnesį išaugs pardavimai, gal bankas pratęs paskolą, gal atsiras investuotojas, gal pavyks parduoti nekilnojamąjį turtą. Kartais taip ir nutinka. Tačiau finansinės krizės metu kiekvienas laukimo mėnuo turi kainą.

Sumažėja pinigų atsargos, atsiranda naujų skolų, darbuotojai pradeda ieškoti stabilesnės darbovietės, tiekėjai trumpina atsiskaitymo terminus, o kreditoriai tampa vis mažiau linkę tartis. Kai vadovybė galiausiai nusprendžia restruktūrizuoti įmonę, gali paaiškėti, kad verslas, kurį dar prieš pusmetį buvo įmanoma išgelbėti, jau prarado svarbiausius klientus ir darbuotojus.

Todėl restruktūrizavimas neturėtų būti suvokiamas kaip paskutinis mygtukas, spaudžiamas likus kelioms dienoms iki visiško pinigų išsekimo.

Lietuvos teisėje esminis kriterijus yra įmonės gyvybingumas – ar jos vykdoma ūkinė veikla leidžia pagrįstai tikėtis, kad ateityje bendrovė galės vykdyti savo prievoles. Jeigu tokios perspektyvos nebėra, vien noras restruktūrizuotis nepadės: procesas gali baigtis ir bankroto byla.

„airBaltic“ atvejis čia yra ypač ryškus pavyzdys, nors pačiai Latvijos bendrovei Lietuvos nemokumo teisė nėra taikoma. Klausimas iš esmės tas pats: ką bendrovė su papildomu laiku ir pinigais padarys kitaip?

Jeigu naujas verslo planas leis sumažinti sąnaudas, sustiprinti pinigų srautus ir pasiekti tvarią veiklą, dabartinis finansavimo etapas gali tapti tiltu iš krizės. Jeigu po kurio laiko reikės dar vieno brangaus finansavimo vien tam, kad būtų galima tęsti tą pačią veiklą, tai jau būtų visai kitas signalas.

Versle kartais reikia gelbėti įmonę. Tačiau ne mažiau svarbu laiku suprasti momentą, kai gelbėjami jau nebe darbo vietos ir veikiantis verslas, o tik atidedama neišvengiama problema.