Bresta didelė bėda: Lietuvos regioniniai keliai virsta „arimų laukais“ – dar keli tokie metai ir važiuoti jais bus tikras išbandymas

Važiuoji iš miestelio į darbą, mokyklą ar polikliniką ir jau nebežiūri, kur kelias veda – žiūri, kur statyti ratą, kad nepataikytum į duobę. Vienoje vietoje asfaltas sulopytas penkis kartus, kitoje provėža tokia, kad per lietų joje kaupiasi vanduo, dar už kelių kilometrų kelio kraštas pradėjęs trupėti. Tokia kasdienybė daugelyje Lietuvos regionų jau nebėra pavienė išimtis.

Blogiausia tai, kad kelias negenda amžinai vienodu tempu. Iš pradžių atsiranda nedidelis įtrūkimas, vėliau į jį patenka vanduo, žiemą jis užšąla ir išsiplečia. Po kelių tokių ciklų plyšys didėja, pradeda trupėti asfalto kraštai, atsiranda išdaužos. Tada per tą pačią vietą pravažiuoja tūkstančiai automobilių, sunkvežimių, žemės ūkio technikos ir nedidelė problema per kelis sezonus tampa rimtu kelio konstrukcijos pažeidimu.

Būtent todėl dabar bręsta daug didesnė problema nei pavienės duobės. Jei blogiausios būklės keliai ir toliau bus tik lopomi, po kelerių metų daliai regioninių kelių gali nebeužtekti paprasto remonto – reikės iš esmės atstatyti visą dangą.

Šiandien dar galima apvažiuoti duobę, po kelių metų gali nebelikti kur važiuoti

Regionuose gyvenantys žmonės tą mato geriausiai. Kelias vienais metais būna tiesiog nelygus. Kitą pavasarį atsiranda kelios didesnės duobės. Po dar vienos žiemos jau važiuojama zigzagais, o lopai pradeda lopyti ankstesnius lopus.

Taip kelias pamažu praranda savo vientisumą. Asfaltas tampa tarsi skirtingų metų remonto sluoksnių mozaika, o važiuojant atrodo, kad automobilis juda ne keliu, o per suartą lauką.

Didžiausias pavojus yra tas, kad pasiekus tam tikrą būklę kelio degradacija pradeda greitėti. Vanduo lengviau prasiskverbia į konstrukciją, šalčio ir atlydžio ciklai ją toliau ardo, o sunkiasvoris transportas dar labiau spaudžia jau susilpnėjusią dangą.

Todėl po dvejų ar trejų metų dalis šiandien dar pakenčiamų kelių gali atrodyti visiškai kitaip.

Tai nereiškia, kad visi Lietuvos regioniniai keliai staiga taps fiziškai nepravažiuojami. Tačiau kai kuriuose ruožuose važiavimas gali tapti toks lėtas ir nemalonus, kad žodis „kelias“ skambės vis labiau ironiškai.

Už prastus kelius realiai sumoka pats žmogus

Kelio būklė nėra tik estetikos klausimas. Vairuotojui blogas asfaltas labai greitai pavirsta realiomis išlaidomis.

Duobės ir stiprūs smūgiai gadina padangas bei ratlankius. Nuolatinis kratymas greičiau dėvi amortizatorius, įvores, šarnyrus ir kitas važiuoklės dalis. Provėžose per lietų kaupiasi vanduo, todėl didėja akvaplanavimo rizika, o žiemą nelygus kelias tampa dar pavojingesnis.

Jeigu žmogus tokiu keliu kasdien važiuoja 20 ar 30 kilometrų į darbą, problema kartojasi ne kartą per metus, o šimtus kartų.

Taigi prastą kelią žmogus finansuoja du kartus – pirmiausia mokesčiais, o paskui dar ir savo automobilio remontu.

Dar blogiau tiems, kurie neturi pasirinkimo. Mieste dažnai galima pasirinkti kitą gatvę, tačiau tarp dviejų miestelių alternatyvus maršrutas gali reikšti papildomus 20 ar 30 kilometrų. Todėl žmogus važiuoja tuo pačiu išdaužytu keliu, nes kito paprasčiausiai nėra.

Sugadinta padanga

Tais pačiais „arimais“ važiuoja ir greitoji bei mokykliniai autobusai

Kai kalbame apie regioninius kelius, nereikėtų įsivaizduoti vien lengvųjų automobilių.

Tais pačiais ruožais važiuoja greitosios medicinos pagalbos automobiliai, ugniagesiai, mokykliniai autobusai, paštas, kurjeriai, ūkininkų technika ir vietos verslų transportas.

Kuo kelio būklė blogesnė, tuo lėčiau juda visas regionas.

Jeigu greitosios pagalbos automobilis dėl kelio turi važiuoti gerokai lėčiau, tai jau nebe komforto klausimas. Jei mokykliniam autobusui kasdien tenka kratytis per duobes, problema taip pat nebėra tik vairuotojo nepasitenkinimas.

Negalima kalbėti apie regionų stiprinimą ir kartu susitaikyti su tuo, kad kai kur pagrindinė jungtis su rajono centru palaipsniui virsta kliūčių ruožu.

Keliai regionuose yra ne prabanga. Jie yra tokia pati bazinė infrastruktūra kaip elektra, vanduo ar internetas.

Pavojingiausia strategija – remontuoti tik tada, kai kelias jau subyrėjo

Vienas didžiausių paradoksų yra tas, kad laiku prižiūrėti kelią dažniausiai pigiau nei laukti, kol jį teks atstatyti iš pagrindų.

Jeigu asfaltas dar tvirtas ir atsirado tik paviršinių pažeidimų, galima atnaujinti viršutinį sluoksnį, užsandarinti plyšius ir pratęsti dangos tarnavimo laiką.

Tačiau jeigu metų metus laukiama, vanduo ir šaltis pradeda ardyti ne tik asfaltą, bet ir gilesnius kelio sluoksnius.

Tada jau nebeužtenka užpilti naujo asfalto.

Tenka frezuoti seną dangą, tvarkyti pagrindą, atkurti deformuotas vietas, o kartais praktiškai rekonstruoti visą kelią.

Tai tas pats, kas ignoruoti nedidelį stogo pratekėjimą tol, kol supūva gegnės. Iš pradžių būtų užtekę nedidelio remonto, o po kelių metų reikia keisti pusę stogo.

Su keliais vyksta lygiai tas pats.

Blogiausia gali būti po kelių žiemų

Lietuvos klimatui keliai ypač nedėkingi. Žiemą temperatūra nuolat svyruoja aplink nulį. Vieną dieną lyja, kitą viskas užšąla, po kelių dienų vėl atlydys.

Kiekvienas toks ciklas kenkia pažeistam asfaltui.

Jei kelio danga jau suskilinėjusi, vanduo patenka į plyšius. Užšalęs plečiasi, atitirpęs palieka dar didesnę ertmę. Po to į ją patenka daugiau vandens ir procesas kartojasi.

Todėl viena bloga žiema gali padaryti daugiau žalos nei keli ankstesni sezonai kartu.

Būtent dėl to artimiausi dveji ar treji metai gali tapti kritiniai daliai regioninių kelių. Jei pažeidimai bus stabdomi dabar, juos dar galima suvaldyti. Jei bus laukiama, kol atsiras didžiulės duobės, kiekvieno kilometro remontas kainuos vis daugiau.

Regionuose žmonės nenori autostradų – jie nori normalaus kelio

Dažnai diskutuojant apie infrastruktūrą kalbama apie naujus aplinkkelius, magistrales ir milijoninius projektus. Tačiau žmogui, gyvenančiam mažame miestelyje, kartais nereikia nieko įspūdingo.

Jam reikia, kad 20 kilometrų iki rajono centro būtų galima nuvažiuoti nesaugant kiekvieno rato.

Kad nereikėtų stabdyti iki 40 km/val. ten, kur kelias formaliai leidžia važiuoti 90.

Kad po kiekvienos žiemos nereikėtų laukti, kur atsiras kita duobė.

Kad nusipirkus naujas padangas nereikėtų bijoti, jog po savaitės viena jų bus prakirsta į aštrų asfalto kraštą.

Tai nėra pernelyg dideli lūkesčiai.

Žmonės moka mokesčius ir pagrįstai tikisi, kad pagrindinė valstybės infrastruktūra bus prižiūrima ne tada, kai jau beveik nebeįmanoma važiuoti, o gerokai anksčiau.

Jeigu niekas nesikeis, remontuoti bus tik brangiau

Lietuvos kelių problema per vienerius metus neišsispręs. Susikaupęs remonto poreikis per didelis, kad viską būtų galima sutvarkyti per vieną vasarą.

Tačiau esminis klausimas – kokia kryptimi judame.

Jeigu kiekvienais metais sutvarkoma daugiau kilometrų, nei tuo pačiu metu pereina į blogos būklės kategoriją, situacija pamažu gerės.

Jeigu bus atvirkščiai, turėsime vis daugiau kilometrų, kurių jau nebepakaks paprastai užlopyti.

Tada prasideda pavojingas uždaras ratas: keliai prastėja, kapitalinis remontas brangsta, už turimus pinigus galima sutvarkyti vis mažiau kilometrų, o likę ruožai tuo metu toliau byra.

Būtent to Lietuvai reikėtų išvengti dabar.

Nes kai kelias galutinai subyra, klausimas jau nebe apie tai, ar skirti jam pinigų. Juos skirti vis tiek reikės – tik gerokai daugiau.

Didžioji bėda dar nėra tai, kad šiandien regioniniuose keliuose daug duobių. Tikroji bėda prasidėtų tada, jei po kelerių metų suprastume, kad tūkstančius kilometrų kelių leidome nusidėvėti iki būklės, kai paprasto remonto jiems jau nebepakanka.

Ir tada šiandieniniai „arimų laukai“ gali pasirodyti buvę tik pradžia.