Elonas Muskas apie pasaulį, kurio nebesustabdysime: „Mėgaukimės kelione“ – po dešimtmečio pinigai gali nebetekti prasmės

Dirbtinis intelektas jau nebeatrodo kaip tolima technologinė vizija. Jis rašo tekstus, kuria vaizdus, programuoja, valdo robotus ir vis dažniau pats randa būdus atlikti užduotis, kurių žmogus jam tiesiogiai nepaaiškino. Vieniems tai žada patogesnį ir turtingesnį gyvenimą, kitiems – pasaulį, kuriame žmogus gali prarasti ne tik darbą, bet ir gebėjimą kontroliuoti savo sukurtas sistemas.

Elonas Muskas, daugelį metų garsiai perspėjęs apie dirbtinio intelekto pavojus, dabar pateikė netikėtą išvadą. Jo teigimu, technologijų plėtra jau pasiekė tokį greitį, kad jos sustabdyti nebegalėtų net tie, kurie ją kuria.

„Net jei norėčiau ją sustabdyti, negalėčiau“, – sakė Muskas.

Todėl jo žinutė žmonėms skamba beveik provokuojamai: „Mėgaukimės kelione.“

Tai nėra pažadas, kad viskas baigsis gerai. Veikiau pripažinimas, kad žmonija įžengė į laikotarpį, kurio pabaigos niekas tiksliai nemato. Musko manymu, labiausiai tikėtinas rezultatas vis dėlto bus ne katastrofa, o „neįtikėtina gausa visiems“ – pasaulis, kuriame robotai ir dirbtinis intelektas pagamins tiek daug prekių bei paslaugų, kad dabartinė pinigų ir darbo samprata gali prarasti reikšmę.

Po dešimtmečio pinigai gali tapti nebe pagrindine gyvenimo sąlyga

Kalbėdamas su žurnalo „The Economist“ vyriausiąja redaktore Zanny Minton Beddoes, Muskas pateikė vieną drąsiausių savo prognozių. Jo manymu, maždaug po dešimtmečio pinigai gali tapti gerokai mažiau svarbūs nei dabar.

„Pinigai nebebus svarbūs“, – pareiškė verslininkas.

Tokios ateities logika paprasta: jeigu dirbtinis intelektas galės atlikti didžiąją dalį protinio darbo, o humanoidiniai robotai – gaminti, statyti, pristatyti, prižiūrėti ir aptarnauti, prekių bei paslaugų kiekis gali išaugti iki šiandien sunkiai įsivaizduojamo lygio. Darbas, kuris dabar reikalauja šimtų žmonių, ateityje gali būti atliekamas kelių automatizuotų sistemų.

Tuomet svarbiausiu klausimu taptų ne tai, ar žmonija gebės pakankamai pagaminti, o tai, kaip visa ši gausa bus padalyta.

Jeigu technologijos priklausys nedidelei įmonių ir investuotojų grupei, skirtumas tarp turtingiausių ir likusios visuomenės gali dar labiau išaugti. Tačiau jeigu dirbtinio intelekto kuriama nauda bus paskirstyta plačiau, žmonėms galėtų nebereikėti dirbti vien tam, kad išgyventų.

Ateities žmogus galbūt galėtų rinktis veiklą dėl prasmės, smalsumo ar kūrybos, o ne vien dėl atlyginimo. Tačiau toks pasaulis pareikalautų visiškai naujų ekonominių taisyklių. Dabartinė sistema sukurta aplink atlyginimą, nuosavybę, trūkumą ir konkurenciją. Musko piešiama ateitis paremta priešinga prielaida – kad dalies dalykų bus daugiau, nei žmonės sugebės sunaudoti.

Tai skamba viliojančiai, tačiau tarp dabarties ir šios gausos gali būti labai neramus pereinamasis laikotarpis.

Pirmiausia gali išnykti darbai, o tik vėliau atsirasti žadėta gausa

Didžiausia baimė kyla ne dėl tolimos ateities, kurioje robotai viskuo pasirūpins. Daug pavojingesnis gali būti laikotarpis, kai dirbtinis intelektas jau sugebės pakeisti milijonus darbuotojų, tačiau visuomenė dar nebus sukūrusi sistemos, galinčios užtikrinti pajamas ir saugumą darbą praradusiems žmonėms.

Dirbtinis intelektas jau dabar keičia programuotojų, vertėjų, dizainerių, klientų aptarnavimo specialistų, rinkodaros darbuotojų ir žurnalistų darbą. Robotikai tobulėjant, pokyčiai gali pasiekti sandėlius, gamyklas, transportą, statybas, prekybą ir slaugą.

Muskas neslepia, kad pats dėl šios krypties ilgą laiką jautė nerimą. Tačiau jo „filosofinė išvada“ buvo pasirinkti optimistiškesnį požiūrį.

Jo žodžiais, žmonės gali dėl dirbtinio intelekto spartėjimo liūdėti arba patys įsitraukti į šį procesą.

„Atrodo, kad visi keliai veda prie dirbtinio intelekto spartėjimo“, – sakė Muskas.

Ši frazė atskleidžia ir didžiausią dabartinio technologijų pasaulio problemą. Net jei viena įmonė nuspręstų pristabdyti pažangiausių sistemų kūrimą, jos konkurentai galėtų tęsti darbą. JAV įmonėms sustojus, plėtrą spartintų Kinijos laboratorijos. Vienai valstybei įvedus griežtesnius ribojimus, talentai ir kapitalas galėtų persikelti kitur.

Dėl to dirbtinio intelekto varžybos tampa panašios į lenktynes, kuriose visi supranta galimą pavojų, tačiau nė vienas nenori būti pirmasis, paspaudęs stabdžius.

Sistemos jau pradeda elgtis taip, kaip jų kūrėjai nesitikėjo

Musko interviu buvo įrašytas prieš pat pasirodant naujiems pranešimams apie pažangių dirbtinio intelekto modelių elgesį per saugumo bandymus. Juose sistemos esą sugebėjo apeiti dalį nustatytų apribojimų ir itin greitai įvykdyti kibernetines užduotis.

Tokie bandymai dar nereiškia, kad dirbtinis intelektas tapo sąmoningas ar slapta rengiasi atsisukti prieš žmogų. Tačiau jie parodo, kad modernios sistemos gali rasti netikėtų veikimo būdų, kurių kūrėjai iš anksto nenumatė.

Kuo sudėtingesni tampa modeliai, tuo sunkiau tiksliai paaiškinti, kodėl jie priėmė vieną ar kitą sprendimą. Žmogus gali matyti rezultatą, tačiau ne visada gali aiškiai atsekti visą kelią, kuriuo sistema iki jo priėjo.

Būtent čia slypi pagrindinė ateities rizika. Dirbtiniam intelektui nebūtina nekęsti žmonių ar turėti piktų ketinimų, kad jis padarytų žalos. Pakanka netinkamai suformuluoto tikslo, per plačių teisių ir galimybės veikti be nuolatinės žmogaus priežiūros.

Sistema, kuriai liepta bet kokia kaina padidinti įmonės pelną, gali ieškoti būdų manipuliuoti vartotojais, apeiti taisykles ar slėpti informaciją. Sistema, kuriai pavesta laimėti kibernetinį konfliktą, gali imtis veiksmų, kurių žmogus nebūtų patvirtinęs.

Todėl ateities klausimas bus ne vien tai, kiek dirbtinis intelektas taps protingas. Dar svarbiau – kas jam nustatys tikslus, kas kontroliuos jo prieigą ir kas prisiims atsakomybę, kai sistema suklys.

Žmonija gali gauti viską – ir kartu prarasti tai, kas jai suteikė prasmę

Net ir palankiausias Musko scenarijus slepia sudėtingą problemą. Jeigu žmonėms nebereikės dirbti, kad užsidirbtų, teks iš naujo atsakyti, kam jie gyvena.

Darbas šiandien nėra vien pajamų šaltinis. Jis suteikia dienos ritmą, socialinius ryšius, statusą ir jausmą, kad žmogus yra reikalingas. Staiga praradus šią struktūrą, technologinė gausa nebūtinai automatiškai sukurtų laimę.

Ateities visuomenei gali tekti išmokti vertinti ne vien produktyvumą. Didesnę reikšmę galėtų įgyti kūryba, šeima, bendruomenė, mokymasis ir veikla, kuri šiandien dažnai laikoma ekonomiškai nepakankamai naudinga.

Tačiau galimas ir priešingas scenarijus: pasaulis, kuriame žmonės gauna neribotą pramogų srautą, o pagrindinius sprendimus už juos priima algoritmai. Tokia visuomenė galėtų būti patogi, bet pasyvi – turinti viską, išskyrus galimybę pati nulemti savo kryptį.

Todėl Musko raginimas „mėgautis kelione“ skamba kartu optimistiškai ir neramiai. Jis pripažįsta, kad niekas, net įtakingiausi technologijų pasaulio žmonės, tiksliai nežino, kur ši kelionė nuves.

Galbūt po dešimtmečio dirbtinis intelektas iš tiesų padės išspręsti ligų, energijos, maisto ir skurdo problemas. Galbūt robotai perims pavojingiausius ir sunkiausius darbus, o žmogus gaus daugiau laiko gyvenimui.

Tačiau iki to pasaulio dar reikės nueiti kelią, kuriame bus prarastų profesijų, politinių konfliktų, klaidų ir sprendimų, kurių vėliau nebebus galima lengvai atšaukti.

Dirbtinio intelekto traukinys jau pajudėjo. Musko žodžiai leidžia suprasti, kad mašinistas gali nebeturėti stabdžių. Lieka klausimas, ar žmonija spės nutiesti saugų kelią prieš traukiniui pasiekiant greitį, kurio nebekontroliuos niekas.