Elonas Muskas žino kokia bus ateitis: po 10 metų pinigai gali nebetekti prasmės, jų tiesiog nebereikės

Elonas Muskas vėl pasakė sakinį, kuris skamba taip, lyg būtų iš fantastinio filmo, bet šį kartą jis kalba ne apie raketas, Marsą ar elektromobilius. Jis kalba apie tai, kas paliečia kiekvieną žmogų daug arčiau – darbą, atlyginimą ir pinigus.

Interviu „The Economist“ jis pareiškė, kad iki 2036 metų pinigai gali tiesiog „nebeturėti reikšmės“. Ne todėl, kad žmonės staiga taps dosnesni ar pasaulis išmoks gyventi be sąskaitų. Musko logika kitokia: jei dirbtinis intelektas ir humanoidiniai robotai galės pagaminti beveik viską, ko žmogui reikia, tuomet pats klausimas „kiek tai kainuoja?“ neva praras dabartinę prasmę.

Skamba gražiai, net svaiginančiai. Bet už šios vizijos slepiasi labai nemalonus klausimas: kas nutiks milijonams žmonių, kurių gyvenimas šiandien laikosi ant paprastos formulės – dirbu, gaunu algą, moku už būstą, maistą, transportą ir vaikų ateitį?

Muskas kalba ne apie robotus žaislus, o apie visą ekonomiką

Kai sakome „robotai“, daugelis vis dar įsivaizduoja metalinę mašiną, kuri negrabiai vaikšto po parodą ir pamojuoja ranka žiūrovams. Muskui tai jau seniai nebe žaislas. Jo vizijoje robotai yra būsimi fizinio pasaulio darbininkai: jie gamina, nešioja, surenka, valo, stato, taiso ir aptarnauja.

Dirbtinis intelektas, pasak jo, yra „skaitmeninis protas“, bet tam, kad jis pakeistų ne tik biuro darbuotojus, jam reikia kūno. Tuo kūnu turėtų tapti humanoidiniai robotai. Būtent todėl Muskas kalba apie ekonomiką kaip apie dviejų dalių sistemą: skaitmeninį intelektą ir fizinį darbą. Kai abi dalys susijungs, jo manymu, žmonių darbo poreikis ims tirpti daug greičiau, nei daugelis pasiruošę pripažinti.

Čia ir prasideda tikrasis nerimas. Nes viena yra, kai dirbtinis intelektas parašo tekstą, kodą ar padeda suskaičiuoti duomenis. Visai kas kita – kai robotas gali pakeisti žmogų sandėlyje, fabrike, restorane, ligoninėje, statybose ar namuose. Tokiu atveju kalba eina ne apie vieną profesiją, o apie visą darbo rinkos stuburą.

„Darbas taps pasirinkimu“ – gražu, kol nepradedi galvoti apie sąskaitas

Muskas interviu pateikė įdomų palyginimą: ateityje darbas gali būti panašus į daržininkystę. Nereikia pačiam auginti pomidorų, nes parduotuvėje jų pilna, bet kai kurie žmonės vis tiek sodina daržą, nes jiems tai malonu. Taip, jo manymu, gali atrodyti ir darbas – ne būtinybė išgyventi, o užsiėmimas dėl prasmės, kūrybos, statuso ar malonumo.

Problema ta, kad šiandien dauguma žmonių dirba ne todėl, kad tai yra jų hobis. Jie dirba todėl, kad reikia mokėti paskolą, nuomą, elektrą, vaikų būrelius, maistą, gydymą ir senatvės kaupimą. Todėl sakinys „darbas taps pasirinkimu“ vienam gali skambėti kaip rojus, o kitam – kaip grėsmė.

Jei robotai iš tiesų perimtų didelę dalį darbo, visuomenei reikėtų spręsti ne technologinį, o politinį klausimą: kam priklausys robotų sukurtas turtas? Jei visas produktyvumas susikauptų kelių korporacijų rankose, paprastam žmogui nuo „gausos amžiaus“ nebūtinai taptų lengviau. Produktų gal ir būtų daugiau, bet kas turėtų teisę juos gauti?

Pinigai gali netekti prasmės tik vienu atveju

Muskas aiškina paprastai: pinigų reikia tam, kad įsigytume prekių ir paslaugų. Jei robotai ir DI sukurtų tiek daug prekių ir paslaugų, kad jų būtų daugiau, nei žmonės pajėgtų suvartoti, tuomet pinigų vaidmuo silpnėtų. Kitaip tariant, ne infliacija, o defliacija taptų didesne problema – visko per daug, viskas per pigu, tradicinė ekonomika nebeveikia taip, kaip anksčiau.

Tai teoriškai skamba viliojančiai. Bet žmonės, kurie yra matę ne vieną „ateities revoliuciją“, žino vieną dalyką: technologija pati savaime dar negarantuoja teisingesnio gyvenimo. Internetas turėjo atnešti laisvę visiems, bet kartu sukūrė milžiniškas platformas, sekimo ekonomiką ir priklausomybę nuo algoritmų. Socialiniai tinklai turėjo sujungti žmones, bet dažnai juos dar labiau suskaldė.

Todėl ir robotų gausa gali būti dvejopa. Ji gali sutrumpinti darbo savaitę, sumažinti skurdą ir padėti žmonėms gyventi ramiau. Bet ji taip pat gali išstumti dalį darbuotojų, padidinti nelygybę ir sukurti pasaulį, kuriame žmogus be kapitalo tampa nebe reikalingas darbuotojas, o problema, kurią reikia „administruoti“.

Net pats Muskas pripažįsta, kad reikės pinigų perskirstymo

Įdomiausia tai, kad Musko vizijoje atsiranda ir didelio masto pajamų perskirstymas. Jis kalba apie „universal high income“ – ne tiesiog bazines pajamas, o dideles universalias pajamas, kurios žmonėms būtų mokamos tada, kai mašinos gamins daugiau, nei reikia.

Tai jau nebe vien technologijų tema. Tai klausimas, kuris liestų mokesčius, valstybę, nuosavybę ir socialinį susitarimą. Jei robotai dirbs vietoj žmonių, kas mokės į biudžetą? Įmonės? Robotų savininkai? Valstybės? O kas nuspręs, kokio dydžio turi būti ta universali išmoka?

Šioje vietoje Musko ateitis tampa ne tokia blizganti. Nes kol kalbame apie robotą, kuris nemokamai gamina daiktus, viskas atrodo paprasta. Bet kai reikia nuspręsti, kaip tas daiktas pasieks žmogų, kuris neteko darbo, prasideda reali politika.

Penkeri metai iki DI, protingesnio už visus žmones?

Dar viena Musko mintis skamba dar stipriau: jis mano, kad dirbtinis intelektas maždaug per penkerius metus gali pranokti visos žmonijos intelekto sumą. Tai ne prognozė apie patogesnę programėlę telefone. Tai prognozė apie jėgą, kuri galėtų iš esmės pakeisti žmogaus vietą pasaulyje.

Tokios kalbos vienus įkvepia, kitus gąsdina, o trečius erzina. Ir visos trys reakcijos suprantamos. Muskas turi istoriją drąsių pažadų, kurie kartais vėluoja, kartais pasikeičia, o kartais vis dėlto tampa realybe. Elektriniai automobiliai, daugkartinės raketos ir palydovinis internetas kažkada irgi skambėjo kaip pernelyg optimistiškos ambicijos.

Bet būtent todėl jo žodžiai nėra tik ekscentriškas pasisakymas. Net jei terminai pasirodys per drąsūs, kryptis jau matoma: DI sparčiai stiprėja, robotikos lenktynės greitėja, o didžiosios technologijų bendrovės meta milžiniškus pinigus į sistemas, kurios turėtų atlikti vis daugiau žmogaus darbo.

Ką tai reiškia paprastam žmogui jau dabar

Lengviausia būtų numoti ranka ir pasakyti: „Muskas vėl fantazuoja.“ Galbūt. Bet net jei jo 10 metų terminas pernelyg drąsus, pati mintis verta dėmesio. Darbo rinka jau keičiasi, o tie, kurie šiandien mokosi, kuria verslus ar renkasi profesiją, turi galvoti ne tik apie tai, kas paklausu dabar, bet ir apie tai, ką bus sunkiau automatizuoti.

Vertę vis labiau turės gebėjimai, kurių mašinoms sunkiau perimti: žmogiškas sprendimas neaiškiose situacijose, atsakomybė, kūryba, santykiai, priežiūra, gebėjimas suprasti kontekstą, pasitikėjimas, fizinis darbas nenuspėjamoje aplinkoje, empatija. Taip pat svarbus taps gebėjimas dirbti kartu su DI, o ne apsimesti, kad jo nėra.

Ir vis dėlto nereikia pasiduoti pigioms panikos antraštėms. Darbas neišnyks per vieną naktį, o pinigai rytoj netaps popieriumi be prasmės. Tačiau Musko pasakymas yra įspėjimas: pasaulis, kuriame užtenka kartą išmokti profesiją ir ramiai dirbti iki pensijos, traukiasi vis greičiau.

Ateitis gali būti turtinga, bet nebūtinai teisinga

Musko vizija turi gražią pusę: robotai dirba sunkiausius darbus, žmonės nebesuka galvos dėl išgyvenimo, prekės ir paslaugos tampa lengvai prieinamos, o darbas virsta pasirinkimu. Tai būtų vienas didžiausių žmonijos šuolių.

Bet yra ir tamsesnė pusė: jei technologijos priklausys mažai grupei, „gausa“ gali likti už vitrinos. Tada pinigai galbūt netaps beverčiai visiems – jie tiesiog dar labiau susikaups ten, kur jau dabar yra daugiausia galios.

Todėl tikras klausimas nėra vien tai, ar Muskas teisus dėl 2036 metų. Tikras klausimas daug paprastesnis ir kartu sunkesnis: ar žmonės spės susitarti, kaip gyventi pasaulyje, kuriame mašinos gali dirbti daugiau už mus?

Nes jei Musko prognozė bent iš dalies išsipildys, ateities problema bus ne tai, kad robotai nemokės dirbti. Problema bus tai, ar mes patys mokėsime teisingai pasidalinti jų sukurtu pasauliu.

Šaltinis: „The Economist“ interviu su Elonu Musku, „The Insider“.