ES imasi greitosios mados: neparduotų drabužių sunaikinimas taps draudžiamas

Europos Sąjungoje prasideda naujas etapas kovoje su greitąja mada ir tekstilės atliekomis. Nuo liepos 19 d. didelėms įmonėms bus draudžiama sunaikinti neparduotus drabužius ir avalynę. Tai reiškia, kad prekės, kurios anksčiau galėjo būti tiesiog sudeginamos, supjaustomos ar kitaip sunaikinamos, turės būti panaudotos atsakingiau.

Naujos taisyklės įvedamos todėl, kad tekstilės sektorius jau seniai kelia vis daugiau klausimų. Parduotuvės ir internetinės platformos kasmet pasiūlo milžiniškus kiekius drabužių, tačiau ne viskas pasiekia pirkėjus. Dalis kolekcijų lieka sandėliuose, dalis grąžinama, dalis praranda komercinį patrauklumą vos pasikeitus sezonui. Iki šiol kai kurioms įmonėms paprasčiausias sprendimas būdavo sunaikinti neparduotas prekes, nes tai galėjo kainuoti mažiau nei jų saugojimas, rūšiavimas, taisymas, pakartotinis pardavimas ar dovanojimas.

Pagal naujus reikalavimus didelės Europos Sąjungos įmonės turės ieškoti kitų sprendimų. Neparduoti drabužiai ir avalynė turės būti perparduodami, paaukojami arba kitaip nukreipiami pakartotiniam naudojimui. Kitaip tariant, principas keičiasi: jeigu prekė dar gali būti naudojama, ji neturėtų tapti atlieka vien todėl, kad nebuvo parduota pirmą kartą.

Kodėl apskritai sunaikinami nauji drabužiai?

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keista, kad visiškai naujas drabužis, kurio niekas nedėvėjo, apskritai gali būti sunaikinamas. Tačiau greitosios mados verslo modelyje tai nėra retenybė. Kolekcijos keičiasi labai greitai, prekių kiekiai planuojami agresyviai, o pirkėjų dėmesys nuolat perkeliamas į naujas spalvas, kirpimus ir sezonines tendencijas.

Kai drabužis laiku neparduodamas, jis verslui tampa problema. Jį reikia kažkur laikyti, pervežti, nukainoti, fotografuoti iš naujo, grąžinti į prekybą arba perduoti kitam pardavimo kanalui. Jeigu prekės vertė maža, visi šie veiksmai gali kainuoti daugiau nei pati prekė.

Būtent todėl kai kuriems mažmenininkams sunaikinimas atrodydavo kaip paprasčiausias ir pigiausias kelias. Tačiau visuomenės požiūris į tokį modelį keičiasi. Kai kalbama apie dar tinkamus dėvėti drabužius, jų sunaikinimas atrodo ne tik kaip išteklių švaistymas, bet ir kaip ženklas, kad visa sistema gamina daugiau, nei iš tikrųjų reikia.

Europos Komisijos duomenimis, Europoje kasmet sunaikinama 4–9 proc. neparduotų ir niekada nedėvėtų tekstilės gaminių. Tai reiškia, kad problema nėra pavienė ar simbolinė. Kalbama apie didelius kiekius prekių, kurioms pagaminti jau buvo sunaudotas vanduo, energija, žaliavos, transportas ir žmonių darbas.

Kam bus taikomas draudimas?

Pirmiausia nauji reikalavimai palies dideles įmones. Jos nebegalės sunaikinti neparduotų drabužių ir avalynės vien todėl, kad šie neberado pirkėjo arba tapo nepatogūs sandėliuoti. Įmonės turės ieškoti alternatyvų: nukreipti prekes į išpardavimus, antrinės prekybos kanalus, dovanojimą arba kitus pakartotinio panaudojimo būdus.

Nuo 2030 m. taisyklės bus išplėstos ir vidutinėms įmonėms. Tai reiškia, kad reguliavimas prasidės nuo didžiausių rinkos dalyvių, kurie turi daugiausia išteklių prisitaikyti, o vėliau apims platesnę verslo dalį.

Vis dėlto draudimas nebus absoliutus kiekvienu atveju. Numatomos išimtys, kai prekės yra pavojingos, sugadintos, užterštos arba jų neįmanoma pakartotinai panaudoti ar atnaujinti. Taip pat bus leidžiama sunaikinti prekes, kurios buvo pasiūlytos kelioms Europos Sąjungoje veikiančioms socialinėms organizacijoms, tačiau per nustatytą laiką nebuvo priimtos.

Tai svarbu, nes ne kiekvienas neparduotas gaminys automatiškai tinka paramai ar perpardavimui. Dalis prekių gali būti pažeistos, netinkamos naudoti arba tokios mažos vertės, kad jų transportavimas ir tvarkymas tampa neproporcingai brangus.

Neparduodi rūbai

Kodėl mažmenininkams tai nebus paprasta?

Iš vartotojo pusės naujos taisyklės gali atrodyti labai logiškos. Jeigu drabužis naujas, kodėl jo nepardavus pigiau arba nepadovanojus tiems, kam jo reikia? Tačiau mažmenininkams tai reiškia papildomą darbą ir išlaidas.

Vokietijos mažmeninės prekybos atstovai jau atkreipė dėmesį, kad ne visas neparduotas prekes lengva grąžinti į apyvartą. Kartais problema būna pažeista pakuotė, kartais – didelės logistikos išlaidos, kartais – paklausos stoka. Ypač sudėtinga su labai pigiais gaminiais, kurių vertė tokia maža, kad jų surinkimas, rūšiavimas ir perskirstymas gali kainuoti daugiau nei pats produktas.

Tačiau būtent čia ir atsiskleidžia naujų taisyklių esmė. Jos verčia verslą ne tik spręsti problemą tada, kai prekės jau liko sandėlyje, bet ir iš anksto atsakingiau planuoti gamybą, užsakymus ir kolekcijų kiekius. Jei sunaikinimas nebebus lengviausias kelias, įmonėms teks tiksliau skaičiuoti, kiek prekių iš tikrųjų reikia rinkai.

Greitosios mados modelis ilgą laiką rėmėsi dideliu greičiu ir dideliais kiekiais. Naujos kolekcijos atsirasdavo taip dažnai, kad vartotojai buvo skatinami nuolat pirkti ką nors naujo. Tačiau kai prekių pagaminama per daug, visa pertekliaus našta kažkur turi atsidurti. Iki šiol dalis jos buvo tiesiog sunaikinama.

Ką tai gali reikšti pirkėjams?

Vartotojams šios taisyklės gali turėti gana apčiuopiamų pasekmių. Jei įmonės nebegalės sunaikinti neparduotų prekių, dalis jų gali dažniau pasirodyti išparduotuvėse, naudotų drabužių kanaluose, paramos organizacijose ar specialiose perpardavimo platformose.

Tai galėtų padidinti pigesnių prekių pasiūlą tiems, kurie ieško naujų, bet nukainotų drabužių. Kita vertus, verslas gali bandyti mažinti perteklinių prekių kiekį iš anksto, todėl kai kurių kolekcijų pasiūla gali tapti atsargesnė ir mažesnė.

Ilgainiui tai gali pakeisti ir patį vartojimo įprotį. Jei mažmenininkai gamins mažiau perteklinių prekių, pirkėjai gali rečiau matyti milžiniškus kiekius labai pigių, greitai keičiamų drabužių. Tai nebūtinai reiškia mados pabaigą, bet gali reikšti lėtesnį ir atsakingesnį jos ciklą.

Svarbu ir tai, kad draudimas siunčia aiškų signalą: naujas, tinkamas naudoti daiktas neturėtų būti laikomas šiukšle vien todėl, kad netilpo į pardavimo planą. Tai gali sustiprinti perpardavimo, taisymo ir dovanojimo rinką.

Greitosios mados spaudimas didėja

Šios taisyklės atsiranda platesniame kontekste. Greitosios mados platformos ir pigūs importuojami drabužiai vis dažniau sulaukia dėmesio dėl kokybės, saugumo, atitikties ES reikalavimams ir poveikio aplinkai. Kai prekės gaminamos labai greitai ir labai pigiai, kyla klausimas, kas už tai sumoka: vartotojas, darbuotojas, aplinka ar visa atliekų tvarkymo sistema.

Naujas draudimas sunaikinti neparduotus drabužius neišspręs visų tekstilės sektoriaus problemų. Jis nesustabdys perteklinio vartojimo per vieną dieną ir nepakeis visų įmonių verslo modelių akimirksniu. Tačiau tai yra aiškus žingsnis nuo logikos „pagaminome per daug, sunaikinsime“ prie logikos „pagaminome, vadinasi, turime atsakyti už visą gaminio kelią“.

Verslui tai reiškia papildomą atsakomybę. Pirkėjams – galimybę dažniau rasti prekių išpardavimuose ar antriniuose kanaluose. O visai rinkai – priminimą, kad pigi mada iš tikrųjų niekada nėra visiškai pigi, jei jos perteklius baigia gyvenimą atliekų krūvoje.

Pokytis, kuris gali pakeisti visą mados grandinę

Europos Sąjungos sprendimas drausti didelėms įmonėms sunaikinti neparduotus drabužius ir avalynę nėra tik techninė atliekų tvarkymo taisyklė. Tai bandymas pakeisti patį požiūrį į prekę.

Jeigu drabužis pagamintas, atvežtas, supakuotas ir paruoštas pardavimui, jis jau turi aplinkosauginę kainą. Net jei jo niekas nenusipirko, tai nereiškia, kad pigiausias kelias turėtų būti sunaikinimas.

Nuo šiol didžiosioms įmonėms teks ieškoti kitų sprendimų: parduoti pigiau, perduoti labdarai, nukreipti į pakartotinį naudojimą arba atnaujinti. O nuo 2030 m. panaši atsakomybė pasieks ir vidutinį verslą.

Greitosios mados era nesibaigia per vieną dieną. Tačiau taisyklės keičiasi. Ir pirmą kartą taip aiškiai pasakoma, kad problema yra ne tik tai, kiek drabužių nuperkame, bet ir tai, kas nutinka tiems, kurių niekas taip ir nenupirko.