Pasak mokslininkų, mūsų gebėjimas juoktis yra dar vienas įrodymas, kad žmonės taip pat yra gyvūnai. Kodėl? Ir kokį vaidmenį juokas atlieka mūsų gyvenime?
JUOKAS
Kai kurių eksperimentų metu tiriamieji nesugebėjo atskirti žmogaus juoko nuo sulėtintai atkurto kai kurių gyvūnų rūšių juoko. Be to, juokdamiesi mes atlošiame galvą atgal ir iššiepiame dantis, beveik taip, kaip tai daro beždžionės. Neretai, kai iš ko nors smarkiai juokiamės, kelioms akimirkoms prarandame gebėjimą kalbėti. Kaip beždžionių klyksmas ar vilkų lojimas padeda išlaikyti bandos susitelkimą, taip juokas padeda mums psichologiškai suartėti su kitais.
Juokas yra labai senas evoliucinis reiškinys. Jis aptinkamas daugelyje žinduolių rūšių, o biologai jį vadina “žaidimo signalais”. Gyvūnai juokiasi žaismingose situacijose, taip parodydami savo taikius ketinimus ir agresijos nebuvimą. Šimpanzės, žiurkės, šunys ir galbūt net delfinai gali juoktis.
Žmonėms juokas yra esminis socialinės sąveikos elementas. Dažniausiai juokiamės, kai mums smagu. Tačiau juokas taip pat gali būti gėdos, mandagumo, susirūpinimo ar paniekos išraiška.
JUOKAS PALENGVINA BENDRAVIMĄ
Juokas kaip linksmumo apraiška yra tai, ką kai kurie psichologai vadina “negrėsmingu nukrypimu nuo normos”, t. y. jis atsiranda, kai susiklosto situacija, kuri teoriškai galėtų kelti grėsmę, tačiau besijuokiantis asmuo galiausiai nusprendžia, kad nėra ko bijoti.
Juokas tarnauja kaip signalas pašnekovams, jis parodo, kad nesame agresyvūs ar pernelyg rimti. Tačiau juokas ne visada reiškia, kad besijuokiantis asmuo iš tiesų yra laimingas ir patenkintas. Dažnai jis padeda sumažinti įtampą, pavyzdžiui, kilusią dėl nepatogumo, abipusio nesusipratimo ar nevykusio ir įžeidžiančio pokšto.
Virdžinijos universiteto (JAV) Psichologijos katedros docentas Adrian Wood kartu su kolegomis nagrinėja juoko problemą. “Mus domino, ar žmogaus polinkis juoktis yra nuolatinė asmenybės savybė, ar priklauso nuo to, su kuo jis šiuo metu bendrauja“, – sako A. Wood.
Norėdami tai išsiaiškinti, psichologai atliko eksperimentą. Tiriamieji paeiliui kalbėjosi su dešimčia nepažįstamųjų „vienas prieš vieną“, o mokslininkai skaičiavo, kiek kartų eksperimento dalyviai juokėsi dialogo metu.
Paaiškėjo, kad žmogaus juokas yra gana pastovi savybė. Vieni iš mūsų juokiasi dažnai ir daug, o kiti į tai visai nelinkę.
Kartu buvo aptikta dar viena stebinanti tendencija. Tie eksperimento dalyviai, kurie juokėsi dažniausiai, teigė, kad bendravimas su nepažįstamaisiais jiems buvo nemalonus. “Jei jums nuoširdžiai patinka bendrauti su nepažįstamais žmonėmis ir jaučiatės su jais patogiai, neturėsite poreikio nuolat juoktis, kad sušvelnintumėte atsiradusį nepatogumą”, – aiškina Adrian Wood. Pažymėtina, kad besijuokiančių žmonių pašnekovai, atvirkščiai, į juos reagavo pozityviau, jiems atrodė, kad su naujuoju pažįstamu turi daug bendro.
Pasirodo, kalbantis nepažįstamiems žmonėms juokas dažniau yra ne linksmumo ar malonumo išraiška, o psichologinio suartėjimo būdas. Kai pašnekovas juokiasi, jaučiame, kad jis ar ji yra labai panašūs į mus.
JUOKAS SKLEIDŽIA TAM TIKRUS SIGNALUS
Mes labai gerai mokame kontroliuoti savo balsą. Pokalbio metu informaciją kitam žmogui perduodame ne tik žodžiais, bet ir jų tarimo būdu – galime kalbėti aukštesniu ar žemesniu balsu, keisti kalbos toną ir tempą. “Labas”, pasakytas prislopintu balsu, gali skambėti kaip bandymas flirtuoti, tas pats pasisveikinimas, pasakytas aukštu, “nukirptu” balsu, išduoda baimę ir nesaugumą.
“Darau prielaidą, kad sąmoningai ar nesąmoningai galime keisti savo juoko “toną”, priklausomai nuo to, kokį signalą norime pasiųsti pašnekovui”, – sako Adrian Wood.
Taip, juokas kartais gali būti nevaldomas – galime juoktis taip ilgai, kad tiesiog fiziškai pavargstame. Tačiau “normalų” juoką bent iš dalies galime kontroliuoti.
Daugelis mokslininkų, remdamiesi tyrimais, teigia, kad yra daug skirtingų juoko rūšių. Paprastai jis skirstomas pagal vidinę psichologinę besijuokiančio žmogaus būseną: ar jis nuoširdžiai džiaugiasi, ar juokiasi dėl gėdos ar, pavyzdžiui, nejaukumo jausmo?
“Manęs netenkina priimtas požiūris į juoko tipų klasifikavimą. Juokas yra bendravimo rūšis. Todėl manau, kad svarbiau vertinti ne vidinę besijuokiančio žmogaus būseną, o tai, kokį poveikį jo juokas daro pašnekovams”, – sako Wood.
3 JUOKO FUNKCIJOS
Adrian Wood ir jo kolegos pasiūlė dar vieną teoriją, pagal kurią juokas bendravimo procese gali atlikti vieną iš trijų pagrindinių funkcijų – formaliai išlikdamas “žaidimo signalu”:
Malonumas
Ši juoko rūšis yra artimiausia jo pradinei žaidimo signalo funkcijai. Toks juokas yra malonus tiek besijuokiančiam asmeniui, tiek kitiems.
Saugumo signalas
Pirmiausia toks juokas kitiems parodo, kad besijuokiantis asmuo neturi agresyvių ketinimų ir juo galima pasitikėti. Taip dažniausiai juokiamės kasdienio bendravimo metu – papildomai pabrėždami, kad mūsų žodžiai nėra nukreipti prieš asmenį, su kuriuo kalbamės.
Dominuojančios padėties parodymas
Šio tipo juoką vargu ar galima pavadinti nekenksmingu. Kai juokiamės iš žmogaus (o ne su juo), parodome, kad į jį nereikia žiūrėti rimtai.
Kaip atskirti šias juoko rūšis? Kiekviena iš jų turi tam tikrų garsinių savybių, tačiau daug kas priklauso ir nuo pačios socialinės situacijos konteksto, besijuokiančiojo ir jo pašnekovų santykių, pokalbio temos ir kitų panašių veiksnių.
“Nėra tokio dalyko kaip “netikras juokas”. Bet koks juokas atlieka savo socialines funkcijas, padėdamas mums sudėtingame bendravimo su kitais žmonėmis procese, be to, leidžia mums nežiūrėti į save ir kitus pernelyg rimtai”, – sako Adrian Wood.